Dorothy Allison: „Aš tikiu Ursula le Guin“

 

„Mergvaikė iš Karolinos“ (Bastard out of Carolina) – tai bene labiausiai amerikiečių rašytoją Dorothy Allison (1949–2024) išgarsinusi knyga. Debiutinis autobiografinis romanas 1992 metais tapo Nacionalinės knygos premijos finalininku. Nors ir nusileidusi Cormaco McCarthy „Laukinių arklių pakerėtiems“, „Mergvaikė iš Karolinos“ neabejotinai užkariavo daugybės amerikiečių širdis. Be puikių vertinimų, pylėsi ir kritika dėl pernelyg atviro seksualinės prievartos prieš vaiką vaizdavimo ir šeimos, kaip svarbiausios institucijos, autoriteto menkinimo. Prakalbus apie seksualinį smurtą šeimoje, kilo nepritarimo banga ir knyga net buvo išimama iš kai kurių mokymo įstaigų ir bibliotekų.

Paveiki Allison literatūrinė kalba ir nepagražintas Amerikos pietų paveikslas – skurdo vaizdai, priklausomybės, socialinė atskirtis, smurtas ir disfunkciniai santykiai – kai kuriuos skaitytojus vertė jaustis nepatogiai. Tą „nepatogumą“ kaip tik ir kėlė išgirsta autentiška, atvirai išpažinta skaudi tiesa – patėvis prievartauja mažametę podukrą, o jos motina nepajėgia užkirsti tam kelio.

Viena iš priežasčių rašyti „Mergvaikę“ – Allison noras atskleisti, ką jaučia prievartaujamas vaikas, kaip jis pats sau pavirsta monstru. Jai norėjosi įtraukti skaitytojus į sužaloto vaiko vidų – ten, kur jie niekada nemanė pateksią, priversti pamatyti ir pajausti tai, ko bijo arba nemoka ir negali pajausti patys. Allison tvirtinimu, nė vienai motinai neturėtų būti lemta susidurti su dilema: slapstyti prievartautoją ir toliau su juo gyventi ar apsaugoti savo vaiką. Mergvaikės istoriją Allison rašė kone dešimtmetį, nes nebuvę lengva sukurti natūralų ir paveikų vaiko balsą. Romanas – tai ne tik vienuolikmetės mergaitės pravarde Kaulelis (Bone) istorija, bet ir suaugusiojo žvilgsnis į vaiko pasaulį, kuriame šis negeba suprasti suaugusiųjų poelgių ir nedrįsta, neranda žodžių kalbėti apie prievartą. Todėl šis romanas nėra tik vienos šeimos istorija, jis gali tapti kiekvieno iš mūsų istorija, nes remiasi gan universalia idėja, kad žmonės, iš kurių tikimės daugiausia meilės ir apsaugos, gali įskaudinti stipriausiai.

Atsiimdama Nobelio premiją Annie Ernaux labiausiai džiaugėsi tuo, kad jos knygos kai kuriems žmonėms įkvėpė prasmės gyventi toliau. Manau, Dorothy Allison kūrybą taip pat galima priskirti tokiai, nepalūžti padedančiai, literatūros kategorijai.

O dabar įsivaizduokite slyvmedžių apsuptą namo verandą. Tolėliau – galingos tūkstantmetės sekvojos. Svirpia cikados. Vilkėdama juodus marškinėlius, su teniso kepuraite, išmarginta saulėgrąžomis, krėsle sėdi Dorothy, kitame – su diktofonu rankose tinklalaidės „Country Queers“ siela Rae Garringer. Jųdviejų pokalbis vyksta 2018-aisiais Dorothy namuose Kalifornijoje…

Kai pernai lapkritį sužinojau apie Dorothy Allison mirtį, parašiau Rae ir užsiminiau, kad norėčiau išversti jųdviejų pokalbį. Rae atsakė: versk, žinoma, manau, Dorothy tai irgi patiktų. Dorothy pasakojimą apie savo gyvenimą suglaudinau į vientisą tekstą.

 

Miglė Domašiūtė

 

Kaip čia atsidūriau? Gimiau Grinvilyje, Pietų Karolinoje. Esu netekėjusios penkiolikmetės padavėjos pirmagimė. Vyras, su kuriuo ji vėliau susituokė, – mano sesers tėvas, – žuvo autoavarijoje. Rašau apie tai „Mergvaikėje iš Karolinos“. Po kurio laiko mama ištekėjo už mūsų patėvio. Jis dirbo vairuotoju vienoje iš limonado įmonių. Buvo prastos reputacijos nevykėlis iš pasiturinčios vidurinės klasės. Santuoka su mano motina jo šeimai buvo paskutinis kantrybės lašas, tad visi jo išsižadėjo. Mama metė mokyklą šeštoje klasėje, nes, kaip ir daugelis kitų, privalėjo dirbti, todėl esu pirmoji mūsų šeimoje baigusi vidurinę. O mūsų šeima – didžiulė. Velniškai daug giminaičių mokyklos taip ir nebaigė. Kai man buvo apie trylika, tėvai vidury nakties susikrovė daiktus ir mes pabėgom į Floridą, nes skendom tokiose skolose, iš kurių nebuvo įmanoma išbristi. Patėvis ne kartą buvo sulaikytas policijos, mat kniaukdavo limonadą iš automatų, nuo kurių raktus pats ir turėjo.

Floridoje mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Turėdavome atlikti intelekto koeficiento testus. Mokytojai stebėdavosi: „Oho, kokia tu protinga!“ Jausmas kitoks nei Pietų Karolinoje, kur, gavusi aukščiausią balą, visus baugindavau. Mokytojai tokius kaip aš tiesiog ignoruodavo. Nors, anot jų, turėjau būti už viską dėkinga. Nebuvau dėkinga. Buvau prasta baptistė.

Floridoje lankiau pažengusiųjų klasę, į kurią manęs niekad nebūtų priėmę Karolinoje. Puikiai supratau šį mechanizmą. Nuobodžiaudama galvojau apie universitetą. Tada pelniau valstybinę gabiausių mokinių stipendiją; laimėdavau beveik visas įmanomas sumautas stipendijas, už jas gaudavau pinigų, kurių mums visada trūko. Vos galą su galu sudurdavom, nuolatos gyvenom be elektros.

Norėjau stoti į Kolumbijos universitetą. Gavau stipendiją, bet to neužteko. Bėda – neturėjau palto! Juk negali keliauti šiaurėn be palto. Be to, be pinigų toli nenukaksi, todėl įstojau į Floridos presbiterijonų koledžą. Tai buvo rimta, naujoviška mokykla, joje gavau kokybišką išsilavinimą. Ten ir suvokiau, kad – Dievulėliau! – su manimi kažkas ne taip.

Vis įsimylėdavau merginas. Tai baugino. Žinojau, prie ko tai veda. Žinojau, kad rizikuoju ir kad jei būsiu lesbietė, viskas tik dar labiau komplikuosis. Pasakiau sau: „Nebūsi lesbietė, baigsi universitetą ir tapsi istorijos mokytoja.“ Nes tikrai norėjau mokyti istorijos.

Bet tuomet prasidėjo moterų judėjimas. O tai reiškė: „Palauk palauk, galbūt neprivalau visą likusį gyvenimą apsimetinėti, kas nesu. Gal įsimylėti merginas nėra kažkas blogo.“ Taigi… baigiau universitetą ir tapau sumuštinių pardavėja, nes nebuvo pinigų magistro studijoms tęsti. Tada kreipiausi darbo į Socialinio draudimo administraciją. Apsigyvenau Talahasyje, Floridos valstijos sostinėje. Nuomojamame bute viena tempiau kokius du mėnesius. O tada persikrausčiau į didžiulį namą, kur gyveno būrys lesbiečių; ten mes tapome radikaliu lesbiečių sambūriu, einančiu į gatves protestuoti. O Dieve, kaip tai buvo nuostabu! Bemiegės naktys, tuščios kišenės ir daug sekso! Studentų miestelyje vadovavau Moterų centrui, prisidėjau prie radikaliosios antropologijos programos sudarymo. Įkūrėme sveikatos priežiūros kliniką. Rodos, kokius dvejus metus beveik visai nemiegojau, bet daug pavyko nuveikti su tuo sambūriu. Kai kurios iš mūsų sukurtų institucijų gyvuoja ir šiandien. Tačiau dažnai nutinka, kad žmonės, kūrę kažkokius dalykus, yra ištrinami. Taip jau yra.

Buvo daug išankstinio nusistatymo prieš queer, o ypač dyke, kurios vadovavo psichologinių konsultacijų centrams ar sveikatos klinikoms. Ir tikrai būčiau netekusi darbo, jeigu kas nors mane būtų paskundęs. Galiausiai netekau darbo susirgusi skrandžio opalige. Žinote, toks įsitraukimas yra puikus būdas tapti rašytoja, bet tragiškai kenkia sveikatai. Moterų judėjimas buvo tikrai įkvepiantis, kol vieną naktį kažkoks bičelis paleido į mūsų duris kulkas. Truputį numušė ūpą.

Kai atvykau į Niujorką, buvo devintojo dešimtmečio pradžia. Su kambarioke gyvenau Brukline. Ėmiau tyrinėti savo potraukį agresyvioms bučėms (angl. butch – vyriškai atrodanti moteris), kurios galėdavo įvelti ir į rimtą bėdą. Turėjau silpnybę smurtui, nes jo buvo pilna mano vaikystėje. Maniau, kad tai yra normalu. Tai labai komplikuoti dalykai.

Žurnalas „Conditions“ pakvietė į redakciją. Visa aplinka buvo įtrauki ir draugiška. Tai dar kartą pakeitė mano gyvenimą. Susipažinau su daugybe žmonių. Buvo pašėlę laikai… daug narkotikų, daug visko. Pamažu pradėjau rašyti ir sekėsi vis geriau. Ėmiau spausdintis ir dar labiau tobulėjau. Sunku paaiškinti, kaip rašytojai tobulėja. Iš pradžių rašai daug šlamšto, kol pradeda sektis truputį geriau, galiausiai pradedi jausti, ką su visu tuo nori padaryti. Kai pradėjau „Mergvaikę iš Karolinos“, buvau rašiusi tik apsakymus. Žinojau, ką noriu pasakyti, tačiau dar nerašiau pakankamai gerai, nes tai užtrunka.

Teko palikti Niujorką. Tiesą sakant, be to, kad turėjau silpnybę bjaurybėms, kurios prieš pasimylint mane gerokai prikuldavo, buvau priklausoma ir nuo amfetamino. Turėjau mesti. Kitaip būčiau pražuvusi. Išsikrausčiau į San Fransiską. Alkoholis man niekada nekėlė problemų. Bėda buvo ta, ką vartodama galėjau nemiegoti ištisas naktis. Dar turėjau sau pripažinti faktą, kad pasimatymai su moterimis, po kurių atsiduriu ligoninėje, irgi turi baigtis.

San Fransiske pradėjau mąstyti racionaliau. Pradėjau lankyti terapiją. Nors nemažai rašiau į „Village Voice“, pinigų visiškai neturėjau ir gyvenau iš bedarbio pašalpos. Psichoterapeutas patarė lankyti seksualinės prievartos šeimoje aukų savigalbos grupę. Lankiau tuos susitikimus, bet mane iš ten išmetė, nes sėdėti apsikabinus pliušinį meškiuką ir verkti buvo ne man. Užtruko, kol iš viso to išsikapsčiau, bet drauge man tai buvo ir rašymo mokykla.

Gyventi mieste man niekada nepatiko, nes giliai viduje esu vienišė. Man nepatinka triukšmas ir minios žmonių. Po kelionių pristatinėjant „Mergvaikę“ grįžau baisiausiai pervargusi ir supratau, kad reikia dingti iš miesto; norėjau atsikratyti pagundos nuolat ką nors veikti. Norėjau rašyti dar vieną knygą, bet tai baugino.

Taigi persikraustėm čia [į pomų ir kašajų žemes Sonomoje, Kalifornijoje], ir tai labai padėjo, nes kitaip būčiau nusivarius negyvai; turiu tokį bruožą – persidirbti. Persikraustėm iš dalies ir dėl to, kad norėjome čia auginti savo sūnų. Pati nesuprantu, kaip tai nutiko, kad susituokiau su moterimi, kuri norėjo vaikų. Visada maniau: „Ai, na gerai, jeigu ką, visada galima išsiskirti“, bet nepagalvojau, kad tą vaiką taip pamilsiu. Kad myliu ją, tikrai neabejojau. Alix yra ypatinga… tikrai ypatinga. Sukūrėme tvirtus santykius, net sunku patikėti, kad tai tęsiasi jau 31 metus.

Tačiau kad ir kur būtum, gyvenimas vis tiek tave įtraukia ir visada privalai ką nors veikti. Suprantama, Trumpas yra blogiausia, ką esame turėję per pastaruosius 60 mano gyvenimo metų, nors taip, visais laikais atsirasdavo bepročių. Prieš Trumpą buvo toks Jerry Falwellis [per televiziją pamokslaudavęs pastorius]. Mūsų jie iki pat šiol, net ir dabar, nenori priimti. Jie nori mumis atsikratyti. Mes neva turėtume gėdytis savęs ir užsiimti savo reikalais, kur niekas nemato. Bet aš nesigėdiju.

Nežinau, ar rašymas gali išgydyti. Manau, kad rašymas kaip užsiėmimas, kurio metu gali galvoti apie savo ir žmonių, kuriuos myli, gyvenimus, keičia viską iš esmės. Tai savęs neapkentimo priešnuodis. Rašydamas tą neapykantą sau gali šiek tiek apeiti. Buvau „ugdoma“ nekęsti savęs. Dauguma moterų iš pietinių valstijų būtent taip ir augo. Turėjau suvokti, kad taip gyventi nėra būtina, kad įmanoma ir kitaip. Bet tai nėra lengva, net jei ir gebi nekreipti dėmesio į visą sistemą. Neapykanta nedingsta. Savęs aukojimas tau yra įskiepytas. Jėzau Kristau, juk priklausėme Baptistų bažnyčiai! Sveiko proto moteriai nėra baisesnės aplinkos nei ši. Čia tu auginama tarnauti kitiems. Patikėti, kad esi kažko verta, patikėti, kad gali būti mylima, kad pakanka būti tokiai, kokia esi, – tai nesuderinama su Baptistų bažnyčios mokymu.

Manęs neįtikina ir ta kvaila kalifornietiška meilė sau. Aš tikiu Ursula Le Guin. Noriu būti subrendusiu žmogumi, atsakinga piliete. Noriu stovėti priešaky ir būti savo bendruomenės dalimi. Noriu, kad žmonės žinotų, ką aš patyriau ir ką reiškia visa tai patirti. Daug maniškių tiesiog neišgyveno. Dauguma tiesiog nepakėlė nevilties. Skurdas dažnai yra nevilties šaltinis. Aš niekada nesiruošiu remti sistemos, kuri tai laiko norma. Turiu dvi seseris, kurios taip ir stekenosi. Negaliu žiūrėti į jų ir savo mamos gyvenimus be sielvarto. Kiek iš jų buvo atimta ir kaip jos buvo sužlugdytos. Vargšės moterys, nešančios viską ant savo pečių, niekada tinkamai neįvertinamos. Pamenu mamą, paskutiniais gyvenimo metais kovojusią su vėžiu. Ji visą gyvenimą taip ir pradirbo padavėja. Mirė 56-erių manydama, kad dėl visko kalta tik ji pati ir dėl to eis pragaran…

O aš esu bėgūnė. Bet mes, tie queer bėgūnai, nuveikiam gan įdomių dalykų. Aš taip džiaugiuosi, kad dabar tiek daug nuostabių queer rašytojų. Queer plačiąja prasme: lesbietės, translyčiai aktyvistai arba tie, kuriems visai nerūpi lyties sąvoka, bet kurie yra puikūs rašytojai. Dievinu Roxane Gay. Nuostabios yra Carmen Maria, Michelle Tea. Tai yra naujoji karta, daranti didžiulį darbą.

Mes gyvename neteisingoje visuomenėje. Atrodo, iš turtingųjų nereikalaujama jokios atsakomybės. Šioje šalyje daugėja žmonių, tiek aptekusių pinigais, kad į kitus jie žvelgia su panieka. Na taip, Trumpas – siaubingas žmogus, bet formuojasi visa klasė žmonių, kurie įsitikinę, kad dėl jų gerovės kitų skurdas yra pateisinamas.

Yra puikus Ursulos Le Guin apsakymas, apie kurį daug metų kalbu savo studentams, – „Palikusieji Omelasą“ (The Ones Who Walk Away From Omelas). Čia piešiamas žavingos ir tobulos vietovės pavadinimu Omelasas paveikslas, kur visi gyvena laimingai ir niekam nieko netrūksta. Gatvėse švenčia laimingi žmonės. Bet… visa Omelaso egzistencija grindžiama tuo, kad giliame rūsyje tūno užrakintas vaikas. Tamsoje. Alkanas. Savo paties išmatose. Nekalbinamas. Neglostomas. Mokantis tik klykti. Kiekvienas Omelaso pilietis privalo pamatyti šitą vaiką ir suvokti, kad miesto didybė priklauso nuo jo. Štai ką manau apie Ameriką. Mums tai priimtina. Mūsų visuomenei priimtina, kad daugelis turi skursti dėl kažkieno neaprėpiamų turtų. Le Guin savo pasakojimu parodo, kad dėl savo pačių laimės mes negalime kitų versti kentėti. Vis dėlto atsiranda tokių, kurie palieka Omelasą. Vienu metu buvau pradėjusi manyti, kad judame link lygiateisiškos visuomenės. Bet jūs tik pažiūrėkite, kur atsidūrėme. Auksiniai čiaupai nepateisinami, kol yra badaujančių vaikų. Nėra racionalaus pateisinimo neišmatuojamiems turtams, jeigu kiti žmonės miega gatvėje. Ne tokiame pasaulyje noriu gyventi, ne tokią visuomenę palaikyti. Ne. Ne atsitvėrusią tvoromis.

 

Parengta pagal tinklalaidės „countryqueers.com“ medžiagą