Rugpjūčiai

 

Tėvynėje palankiai sutiktame debiutiniame čekų rašytojo Jakubo Stanjuros (g. 1995) romane „Rugpjūčiai“ (2023) nagrinėjama gaslaitingo (miglapūtystės) tema: pagrindinė veikėja patiria tiek artimųjų, tiek savo vaikino manipuliacijas, kuriomis siekiama aukai įteigti turint psichikos sutrikimų ir neadekvačiai suvokiant tikrovę. Knyga suskirstyta į 8 skyrius, kiekviename jų aprašomas vienas protagonistės rugpjūtis (nuo 17 iki 24 metų). Įdomi ir pati romano struktūra: įprastu šriftu dienoraščio forma pateikiami veikėjos apmąstymai ir patyrimai, o pasviruoju – pačios veikėjos rašomas romanas apie savo šeimą, jis papildo pagrindinį pasakojimą, atskleidžia detalių, nutylimų pagrindiniame tekste.

Čia publikuojamas „Dvidešimtasis rugpjūtis“.

 

Paliečia jos ranką. Atsitiktinai ar tyčia? Galėtų paprašyti žiebtuvėlio, paduotų jam, tačiau mieliau išsitiesė per stalą pats ir palietė jos delną.

– Ką dabar skaitai? – klausia Štepanas.

Paprasčiau būtų buvę išberti ant stalo viską, ką turi rankinėje, kad pažiūrėtų pats. Žino, kad, be aptrinto Emilijos Brontės egzemplioriaus, turi ir anglų kalbos sintaksės vadovėlį ir užsienio autorių esė rinkinį apie britų romantizmą.

Galbūt tuomet ir visas pašnekesys būtų buvęs įdomesnis. Daniela parodytų į stalo vidurį ir jos rankinės turinys atskleistų, kuo ji pastaraisiais metais išties yra: „Vėtrų kalną“ skaitau jau ketvirtą vasarą, sintaksės vadovėlį nešiojuosi todėl, kad jau dukart pamiršau jį grąžinti į biblioteką, o rinkinį semestro pabaigoje radau ant tuščio suoliuko ir pasiėmiau, kad esė galėčiau palyginti su savąja.

Galiausiai prabyla tik apie romaną.

– Ne visai vasariškas skaitinys, – pažymi Štepanas.

– Kodėl?

– Na… Man atrodo gana sunkus. Psichologiškai.

Ir ką į tai atsakyti. Daniela nenorėtų jau pradžioje imti pasakoti, kodėl kitų nerimo kupinas romanas jai padeda pabėgti nuo savojo. Kad kiekvienas rugpjūtis jai – kupinas triukšmo, ir ši knyga vienintelė jį bent trumpam nuslopina.

– Aš knygų neskirstau į vasariškas ir nevasariškas. Manau, kad konkrečiai šią tinka skaityti bet kada.

– Jeigu tie isteriški herojai tavęs nekandžioja, – nusijuokia Štepanas ir gurkšteli vyno.

Tai tikriausiai turėjo būti pokštas, taigi Daniela šypteli. Pagalvoja, kodėl pasirinko būtent tokį žodį. Jei prisipažintų, kad knygos herojus supranta, Štepanas ir ją pavadintų isteriška?

– Ką labiausiai mėgsti skaityti tu?

Štepanas pasikaso ranką. Apsivilkęs baltos ir mėlynos spalvų marškinius trumpomis rankovėmis, po jais balti marškinėliai. Akis slepia akiniai nuo saulės. Pagalvoja, ar jo plaukų spalvą apibūdintų kaip rudą ar kaip tamsiai šviesią.

– Pastaraisiais metais man vis labiau patinka Normanas Meileris.

Daniela kilsteli antakius.

– Ar jis kartais nenudūrė savo žmonos?

– Na… Taip. – Štepanas susimąsto. – Tačiau aš į tokias bulvarines autoriaus gyvenimo detales stengiuosi nekreipti dėmesio.

– Kodėl?

– Todėl, kad tai paveiktų mano nuomonę apie jo kūrinius.

– Juk tai ir yra esmė, – nustemba Daniela. Smalsiai stebi Štepano veidą. – Aš tai tikrai norėčiau žinoti, ar tas, kurį dievinu, kartais ko nors nenudūrė.

– O aš ne. Noriu susitelkti į tai, ką parašė, o ne į tai, ką padarė.

Štepanas patraukia dūmą, nukrato pelenus ir vėl įsikiša cigaretę tarp lūpų. Daniela pastebi, kad jo pirštai ploni, plonesni negu jos. Susierzina. Per visą laiką, kiek susitikinėja, neatkreipė į tai dėmesio.

– Mane stebina, kad apie tai plačiau nekalbama. Ir kad seminarų metu to nė nepaminėjai.

Į veidą suplūsta raudonis. Gal nevertėjo to sakyti?

– Dabar bent jau žinosiu, su kuo kitąsyk ruošiantis paskaitoms pasikonsultuoti, – šypteli Štepanas, ir jai šiek tiek palengvėja.

Vyninės kiemelyje saulėje kepa tik jiedu, kiti lankytojai slepiasi vėsiame viduje. Daniela ką tik užbaigė pirmus anglistikos ir amerikanistikos studijų metus. Vis dar stebisi, kad pavyko laiku viską atsiskaityti. Tačiau ką, be skaitymo ir rašymo, dar galėjo veikti? Tik tai jai atrodo prasminga, tik tame dar mato apskritai kokią nors prasmę.

Popietė užsitęsė. Nors iš pradžių tarėsi susitikti tik trumpam, tačiau dar vakar, susirašinėdami, abu žinojo, kad nė vienas taip negalvoja rimtai.

Taip meluoja jau keletą mėnesių.

Jau keletas mėnesių prabėgo nuo to momento, kai Daniela pasiryžo sau pripažinti, kad jai nesivaidena auditorijoje siunčiami signalai, kad mato Štepano žvilgsniuose intymius pustonius, kad jaučia jį primygtinai spoksant seminarų ir paskaitų metu.

Atsirado viduryje semestro kaip pakaitinis dėstytojas.

Naujai iškeptas doktorantas vietoj susirgusio docento.

Po patalpą dairėsi nervingai, tačiau atidžiai. Po pažastimi nešėsi aplanką su užrašais, ant rankos – laikrodis su odiniu dirželiu, užpakalinėje kelnių kišenėje – plonas paperbackas, kurio pavadinimo nebuvo įmanoma iššifruoti.

Jam artėjant link katedros ir raminant suglumusius studentus, kad šie nesupainiojo auditorijos, Daniela už knygą kišenėje jau spėjo jį dukart nulinčiuoti. Jai atrodė, kad arogantiškesnės vietos nei maža, išsiuvinėta džinsų kišenė literatūros veikalui negali būti.

Į pirmą pasimatymą pakvietė jis.

Kai atsisakė, pabandė dar sykį po savaitės.

Po penkto pasimatymo vyninėje šalia I. P. Pavlovo aikštės jau neatsisveikino, įsėdo į naktinį tramvajų, ir šis nuvežė juos į ankštą Štepano butą Žižkove. Ten vyną pakeitė džinas, drabužius – patalai. Viskas kiek užtruko ir nebuvo taip negrabu, kaip ji bijojo. Iškart po to ji greitai grįžo į kambarį nuomojamame bute, nors Štepanas ir prašė pasilikti.

Ilgai netrukus pradėjo pas jį ir atsibusti: po vakarėlio, po apsilankymo kine, kartais ir po Štepano paskaitų. Dieną fakultete jai pasakojo apie amerikiečių literatūrą, o naktį žodžiais nurengdavo ir lūpomis ant jos odos įspausdavo naujus, paslaptingus.

Niekam apie tai nepasakojo.

Džiaugėsi pojūčiu, kad gyvena kitokioje realybė, kur jos vaidmuo skiriasi.

Ji – studentė, jis – mokytojas.

Kartais susimąsto, ar kam nors iš bendrakursių apskritai galėtų pasakyti. Tačiau nusiramina pagalvojusi, kad amžiaus skirtumas tarp jos ir Štepano nėra toks jau didelis, kad techniškai jokių universiteto taisyklių savo veiksmais nepažeidžia.

Dabar, vasarą, kai atostogauja ir laukia beprasidedančio naujo semestro, rašo daugiau nei kada nors anksčiau.

Rašymo tempas greitėja.

Sąsiuvinį pakeitė kompiuteris, prisėda prie jo bent kas antrą vakarą. Kartais perrašo senus skyrius, kartais prideda naujų. Jau žino, jog rašo romaną ir jog kuria jį turėdama vienintelį tikslą: kad galėtų kontroliuoti kitus, savo šeimą, tai, kas iš jos liko.

Pasak Danielos, autoriaus gyvenimo negalima atskirti nuo autoriaus kūrinio. Ne, šiuo klausimu jos ir Štepano nuomonės išsiskiria. Danielos romanas glaudžiai susijęs su jos gyvenimu. Pažodžiui išdėsto tai, ką išgyveno.

Gyvena juo.

Net jei ir nesėdi prie kompiuterio, pasakojimas verda po oda.

Bijo išleisti jį į pasaulį, tačiau kitaip negali.

Juk tai ji pati.

Danielos romanas juk nebus niekas kita, kaip tik jos pačios kūnas, suvyniotas į popierių.

Ar to užteks?

 

●

 

Vienąsyk jau išties beveik priartėjo prie tiesos.

Tai nutiko po to, kai sesuo netikėtai prakalbo pati. Pokalbis tęsėsi kurį laiką ir atrodė labiau kaip scenarijaus ištrauka, nerišlus, kažkieno sulipdytas dialogas.

Su seserimi susitiko tramvajuje. Keistas atsitiktinumas, kartais pasitaikydavęs abiem grįžtant iš centro, kiekvienai iš savo vaikino.

Rugpjūčio tamsa švytėjo. Išlipo iš tramvajaus ir nuėjo namo kartu.

– Nenori ryt į Lankininkus*? – iš niekur nieko pasiūlė sesuo. – Galėtume pasiimti pledą… ir kokį butelį vyno.

Tokio pasiūlymo išties nesitikėjo.

– Tikrai? Ir kuri gi jį gaus? – nusišypsojo, nors tamsoje to niekas nematė, bet nusišypsojo.

– Ta, kuriai jau suėjo aštuoniolika, galėtų nupirkti, – atsakė sesuo.

– Ta, kuriai aštuoniolika dar nesuėjo, neabejotinai jį irgi perka.

Sesuo nusišypsojo. Lengvai, neįgudusiai.

– Tiesa, – atsakė. – Tačiau tai jai visuomet sukelia tokį stresą, kad nė nebūna verta. Geriau tegu tai padaro ta kita.

Ir taip radosi sąmokslas. Sąmokslas, kurio dalimi buvo pledas, kuprinė ir savitarnos parduotuvėje už kampo nupirktas butelis per brangaus rislingo. Atkimšo jį jau penktą vakaro saloje, šeštą jau buvo jį išgėrusios, tad keliavo į Mažąjį miestą** nusipirkti dar vieno.

Kalbėjosi kaip kadaise. Sesuo pasisakė einanti gerti vyno ir be jos, kad su drauge turi mėgstamą kavinę krantinėje, kur joms įpila ir nepateikus asmens tapatybės dokumento.

– Tad Prahą pažįsti geriau už mane, – atsakė ir stengėsi tame, kad sesuo geria vyną, neieškoti jokių slaptų motyvų.

Kai su nauju buteliu grįžo į parką, sesuo buvo pasikeitusi. Jau tiek nebekalbėjo, vėl buvo panirusi į savo tylią letargiją. Juokas, kuris dar prieš pusvalandį aidėjo visoje saloje, dabar nutilo.

Sesuo buvo apgirtusi?

Ji pati neabejotinai taip.

Nedaug, tik truputį.

Tačiau pakankamai, kad užduotų klausimą, kuris tarp jų sklandė jau pernelyg ilgą laiką.

– Ar kada nors norėsi apie tai pasikalbėti?

Sesuo nežymiai suvirpėjo. Dėvėjo gėlėtą vasarišką suknelę trumpomis rankovėmis – rankovėmis, kurios ypač sumaniai baigėsi ten, kur ir turėtų. Suknelę išsirinko sesuo ar išrinko mama?

– Apie ką?

– Apie tai, kad tave muša. Apie tai, kodėl tave muša.

Saloje atvėso ir oda pašiurpo. Akimirksniu pasigailėjo tai ištarusi, vėl pradėjusi šitą temą. Matė, kad šitaip sugadino vakarą.

Sesers veidas apsiniaukė, suknelę ji susiglostė ir pažvelgė vaikiškų riksmų kryptimi. Kai vėl atsisuko, jos veidą temdė sunkus, papilkėjęs šydas.

– Nieks manęs nemuša.

– O tos mėlynės?

Paklausė taip įprastai, kaip prieš tai klausė tėčio, virtuvėje kepančio vištą. Tąkart dar nežinojo, kaip smarkiai šis klausimas laikui bėgant susidėvi.

Iš pradžių sesuo neatsakė. Pirštais šukavo šalia kojų esančios sudžiūvusios žolės stiebelius.

– Kad jokių neturiu, – galiausiai atsakė tyliai.

– Ir ką tai turėtų reikšti?

Norėjo nusijuokti, kad sesuo suprastų, kaip absurdiškai skamba jos atsakymas. Lyg sesers atsakymą būtų užrašęs meluoti nemokantis filmo scenaristas. Tačiau galiausiai susilaikė – bijojo, kad tąsyk prajukusi jau nebegalėtų sustoti. Taip bejėgiškai, taip isteriškai jautėsi.

Po to jau beveik nebesikalbėjo.

Kai po valandos galiausiai paliko neišgertą butelį šalia šiukšlių dėžės ir pajudėjo link namo parvešiančio tramvajaus, tos vasarinės suknelės nuo sesers vos nenuplėšė. Baisiai panoro dar prieš įlipant į tramvajų nudrėksti dešinę rankovę ir parodyti jos odą visiems aplinkui. Odą, kurią, be abejonės, vėl puošė spalvotos dėmės, odą, kurią taip norėjo, kad pamatytų ir kiti, kad galėtų būti tikra, jog mato teisingai.

Tačiau sukandusi dantis šiam norui nepasidavė.

 

●

 

Pusryčiai – skaitiniai – kavos pertraukėlė – pietūs – skaitiniai – kelionė pas Štepaną – vakarienė – seksas – skaitiniai – miegas.

Pastaruoju metu toks yra įprastas Danielos šeštadienis.

Rutina, kuri ją ramina.

Guodžia.

Stereotipiška, tačiau veikia kaip veiksmingas pleistras rugpjūčiui.

Daniela dabar skaito Faulzo „Kolekcionierių“. Neria į tekstą kiekvieną laisvą akimirką, nors jaučia, kad derėtų pasitaupyti. Norėtų, kad jaudinančio romano puslapių nemažėtų taip negailestingai.

„Kolekcionierius“ verčia ją mąstyti apie save. Mergina, kurią pasakojime veikiantis vyras pagrobia ir įkalina rūsyje, jai įgauna beveik simbolinę vertę.

Kalėjimas nėra tik vieta, pamano Daniela, prieš pat baigdama skaityti romaną, ir išsyk užrašo šią mintį tušinuku skaitomo puslapio paraštėje. Kalėjimas yra ir laikas. Net jei žmogus turi galimybę nevaržomai judėti, prisiminimai gali jį paversti nejudriu. Įkalinti jį tam tikrame laiko momente. Priminti nemalonius įvykius ir neleisti judėti toliau.

Daniela negali pabėgti nuo praeities. Tik jau ne rugpjūtį.

Todėl stengiasi jo bent nepastebėti, stengiasi tikėti, kad praeitis vienądien pasiduos ir paleis ją iš savo gniaužtų.

Pastarosios savaitės gelbsti.

Pusryčiai – skaitiniai – kavos pertraukėlė – pietūs – skaitiniai – kelionė pas Štepaną – vakarienė – seksas – skaitiniai – miegas.

Su Štepanu permiega kiekvieną šeštadienio vakarą. Kartais prieš vakarienę, kartais po jos. Pozas, iš keleto įvaldytų, renkasi pagal nuotaiką. Naujų nebeieško. Visas aktas – praktiškas, mechanizuotas. Išmokta choreografija, kurioje niekas nieko nebegali nustebinti.

Būtent to Danielai ir reikia.

Pusryčiai – skaitiniai – kavos pertraukėlė – pietūs – skaitiniai – kelionė pas Štepaną – vakarienė – seksas – skaitiniai – miegas.

Rutina, kuri ją stiprina.

Rutina, kuri ją galbūt apsaugos.

 

●

 

Nuo to laiko, kai išsikraustė ir pasiekti senuosius namus reikia net kelių tramvajų, su tėčiu ir Jana turi nerašytą taisyklę susitikti sekmadienio pietų. Kelionė pas juos – automatizuota, prieš tai pasiruošia temų pokalbiams. Giminių susitikimai ją bent šio to išmokė.

Niekuomet nė nebūtų pagalvojusi, kad jos vaikiškas pasipiktinimas suaugusiųjų pasauliu, apimdavęs lankant tetas ir dėdes, visai nebuvo vaikiškas pasipiktinimas suaugusiųjų pasauliu, bet kažin koks visa apimantis abejingumas, išlikęs ir suaugus ir atsiskleidžiantis kaskart lankant Janą su tėčiu.

Lyg pirminis jų šeimos santykių pradas, tarpusavio apatija galų gale būtų išplaukusi į paviršių tik dabar.

Tik dabar, kai nebeliko mamos ir jų jau niekas nebesieja.

Žvelgiant iš toli prie pietų stalo jie turbūt atrodo lyg trys bukos bigės, šakos, po motinos mirties šeimos genealogijoje besistengiančios būti kuo toliau viena nuo kitos.

Nepaisant to, susitinka kiekvieną savaitę. Jana išties nė neturi kitos galimybės, nes vis dar gyvena su tėvu, bet kaskart demonstratyviai Danielai parodo, kad šiai galimybės gyventi kitur pavydi. Kaskart patiekiant sriubą suspėja ištarti bent vieną pasyviai agresyvų klausimą. Nukraustant stalą ir tvarkant maisto, kurį pagamino tėvas, likučius, priešingai – puola tyla, tyli tikslingai ir dramatiškai.

Danielai dėl to gaila.

Gaila, kad nemoka sutaisyti jųdviejų santykio, kad po motinos mirties jų ryšys dar labiau susilpnėjo.

Vis dėlto kuo labiau Daniela įsisąmonina savo gailestį, tuo labiau įsitikina, kad ir Jana kalta tiek pat, jei ne daugiau.

Kad tarp jų atsiradusį atstumą sukūrė būtent ji.

Savo neigimu.

Savo dviprasmiškumu.

Kai Daniela seseriai patikėjo savo įtarimus, kai jai reikėjo su kuo nors pasikalbėti apie tai, kodėl vienos iš jų drabužiai kuo toliau, tuo labiau mažėja, o kitos oda kuo toliau, tuo dažniau marguoja įvairiomis spalvomis, būtent Jana ryžtingai ją atstūmė. Būtent ji nusprendė jų bendrame kambaryje sukurti du atskirus pasaulius.

Rugpjūčio 23 dieną Daniela nusprendžia į vieną iš slegiančių sekmadieninių pietų pasiimti ir Štepaną. Jai tai pasirodo nebloga mintis. Bus bent šioks toks paįvairinimas ir tarp trijų apatiškų burnų pasirodys ir bent viena judri, aktyvi.

Vis dėlto keliaujant metro jai pasidaro bloga.

Išsitraukia iš kuprinės gertuvę ir keliais gurkšniais stengiasi nuraminti kūną, nors skrandis verčiasi lauk. Galiausiai kakta atsiremia į šaltą stiklą ir apatiškai žvelgia į nepertraukiamą tamsą.

Kai išlipa Vyšehrado stotyje, Štepanas paima ją už rankos, ji šią tvirtai suspaudžia ir nepastebimai paspartina žingsnį link tikslo.

Nervinasi.

Svečiuose neramiai blaškosi, visą pusvalandį lanksto ant stalo padėto laikraščio kampą. Tėvas jiems įpila vandens ir tylomis ruošia lėkštes. Turbūt bando sugalvoti pokalbio temą.

– Ir ką gi veiki? – galiausiai paklausia Štepano, vos tik padeda ant stalo didelę porcelianinę sriubinę su kopūstiene.

Jana naująjį privalomų sekmadienio susitikimų narį nužvelgia tylomis.

– Studijuoju doktorantūroje. Anglakalbę literatūrą.

– Angla… – pakartoja tėvas.

– Anglakalbę. Tokią, kuri parašyta angliškai, – patikslina Daniela.

– Aha. Ir ką reikia daryti?

– Daug skaityti… iš esmės ir rašyti. Turiu ištirti keliolikos rašytojų veikalus ir iš to parašyti disertaciją.

Daniela pastebi, kad Štepanas prakaituoja. Pažastyse – tamsūs ratilai, dėl kurių balti marškiniai ima persišviesti. Po stalu paglosto jam kelį.

– Ir kokia tokio tyrimo nauda? – paklausia Jana.

– Pateikti naują požiūrį į literatūrą. Ką nors įkvėpti, suteikti kitokią požiūrio perspektyvą.

– Maniau, kad tyrimus daro norėdami atrasti svarbesnių dalykų, – sausai ištaria Danielos sesuo.

– Aš manau, kad kiekvienam svarbu yra kas nors kito. Jeigu tai tave domina, kodėl gi ne, – prie pokalbio prisijungia tėvas ir Daniela iš nuostabos kilsteli antakius.

Po sriubos – kepsniai su bulvių koše. Jos gelsvumas primena porcelianinių lėkščių, ant kurių sudėtas maistas, atspalvį.

Atrodo, kad Štepano šeiminė apklausa nesutrikdė. Po kelių kąsnių beveik ima rodytis, lyg sėdinčiuosius prie stalo pažinotų, lyg tiksliai žinotų, ką ir kuriuo metu reikia sakyti. Danielai atrodo, kad Štepanas išskaito klausimus iš Janos ir tėvo akių anksčiau, nei šie juos užduoda. Ją tai išties stebina. Vos paviršutiniškai pažvelgus į pokalbio dalyvius pasidaro aišku, kad Štepanas iš jų smarkiai išsiskiria. Galbūt vaikystėje buvo išmokytas, kaip elgtis panašiose situacijose, galbūt nejaukiose šeiminėse situacijose, kurias kiekvieną sekmadienį tenka išgyventi Danielai, moka elgtis sumaniau.

Pavalgius tėvas imasi kraustyti stalą, o Jana dingsta už savo kambario durų. Daniela akimis parodo Štepanui, kad nori sekti paskui ją, o šis linktelėjimu atsako, kad čia susitvarkys ir pats.

Vos įėjusi Daniela pastebi, kaip viskas pasikeitė. Kambarys, kurį kadaise dalinosi, dabar tuštesnis. Jana stovi prie knygų lentynos ir spokso į spalvingus knygų viršelius.

– Ką dabar skaitai?

– Nieko.

– Jana, pamaniau…

– Žinai, kas mane erzina? – Janos balsas pakyla, ji atsisuka į Danielą. Vyzdžiai išsiplėtę, primena išgąsdintą, netyčiomis užgautą žvėrelį.

– Kas?

– Tiesiog taip sau išsikraustei, nepaskambini, bet pietų ateini. Tau tai nesvarbu.

– Jana…

– Žinai, ką tai reiškia? Būti čia vienai ir matyti jį, matyti viską, kas liko po jos… Man irgi norėtųsi į viską nusispjaut ir išsikraustyt.

Verkia, ar Danielai tik pasirodė? Žino, kad turėtų Janą apkabinti, tačiau lieka stovėti vietoje.

– Bet juk ir gali, – išsprūsta Danielai. – Jau greitai prasidės studijos, ir galėsi išsikraustyti, pavyzdžiui, į bendrabutį.

– Ir palikti tėtį čia vienui vieną?

Daniela gūžteli pečiais ir nusišluosto nuo kaktos varvantį prakaitą. Čia, kaip visuomet, karšta.

– Galėtume visi apie tai pasikalbėti, – ištaria ir atsargiai priduria: – Ir apie ją. Jeigu daugiau apie ją kalbėtumės, visiems būtų geriau.

– Bet aš nenoriu apie ją kalbėti, nenoriu apie ją galvoti, daugiau nenoriu su tavim ginčytis dėl to, ką darė. Dėl to, ką galvoji, kad darė.

Tarsi tas žodis atgaivintų iš anksčiau užbrėžtas ribas.

Tarsi abi seseris atskirtų plona folija, nepastebima plėvelė – neleistų joms liestis, neleistų vienai kitos suprasti.

Žodis įstringa Danielos galvoje ir sukasi ten lyg sugedusi plokštelė.

Galvoji, galvoji, galvoji.

Be perstojo aidi ir nesiliauja netgi vakare, kai Daniela vėl atsikvepia savo fanerinių sienų ir studijų rūpesčių slėptuvėje. Girdi Janos sakinį ir vakarieniaudama, ir prieš miegą, kai bando įsiskaityti į knygą. Janos balsas naktį dar garsesnis, kandžioja Danielos galvą iš vidaus lyg laukan bandanti ištrūkti pelė.

Galvoji, galvoji, galvoji.

 

Iš: Jakub Stanjura. Srpny. Brno: Host, 2023

Vertė Simona Osipovaitė