Stiklo dienos
Šiais metais Europos Sąjungos literatūros premijos, skiriamos pradedantiesiems, nuo dviejų iki keturių, bet išskirtinių, iškilių knygų išleidusiems Europos šalių prozininkams, Didįjį prizą pelnė italų rašytoja Nicoletta Verna (g. 1976) už romaną „Stiklo dienos“ (2024).
Kviečiame susipažinti su šios knygos trečiosios dalies ištrauka.
Stiklas liepė taip jį vadinti dėl netikros akies. Viskas nutiko Etiopijoje ir buvo nelengva ją pastebėti, mat jis, užuot judinęs akis, išmoko judinti veidą ir į žmones visad žiūrėdavo tiesiai, niekados padilbomis. Dar ir dėl šito visą laiką atrodė toks didingas. Stiklas brangino savo pravardę, nes dėl jos visi iškart pamatydavo jo auką: Dučei paaukojo ne tik tikėjimą, bet ir gyvybiškai svarbų organą. Per fašizmą daugiau neregės nieko kaip anksčiau. Ir visi turėjo tai žinoti.
Jis atėjo į mūsų namus sykiu su mano tėvu per Grabnyčias. Aš ir mano seserys buvome ką tik grįžusios su šventintomis žvakėmis iš mišių ir sustačiusios jas ant bufeto virtuvėje, kad pagarbintume kūdikėlį Jėzų šventykloje, šviesą pagonims apšviesti. Veikiausiai kaip tik todėl išdygęs ant slenksčio, blankioje raudonų liepsnų šviesoje, Stiklas mums pasirodė kaip koks šventasis arba Kristus.
Aukštas, rimtas, nuostabus. Vilkėjo išlygintą ir švarią juodmarškinių uniformą, o krūtinė buvo nusagstyta medaliais. Dešiniame smilkinyje švietė randas, bet šiaip jo galva buvo graži, ją dengė atgal sušukuoti ir sutepti kaštoniniai plaukai. Paskubomis pažvelgęs giedromis akimis į mus, šyptelėjo, kaip mums pasirodė, ilgesingai ir nuoširdžiai. Pritariamai linktelėjęs akimirką žiūrėjo į virtuvėje kabančius paveikslus su Dučės ir Fiurerio atvaizdais ir atsisėdo.
– Duokit šen vyno, – nusiimdamas beretę paliepė tėvas.
Aš ir mano seserys, netgi Viktorija, nejudėdamos nesiliovėme gėrėtis svečiu.
– Ko ten stovit kaip mietą prarijusios? Gal kurčios? O gal kvailos?
Stiklas tylėdamas ir toliau stebeilijo į Hitlerį, tuo metu Mariana šoko paimti stiklinių, o Viktorija – „Sangiovese“ vynuogių vyno. Aptarnavo abu drebėdamos, gėdydamosi, kad gavo barti, o galbūt dėl to, kad atsidūrė priešais tokį vyrą. Aš, šluba ir luoša, netgi neprisiartinau.
– Gerai, dabar maukit į kambarėlį ir leiskit mums pasikalbėt.
– Iki pasimatymo, – mandagiai atsisveikino Stiklas, ir mes išsinešdinom.
Girdėjome, kaip jiedu šnekučiuojasi virtuvėlėje. Stiklas kalbėjo tvirtu, aiškiu balsu. Šnekėjo ne tarmiškai kaip samdiniai ir Kastrokaro stačiokai, o švaria, taisyklinga italų kalba.
– Matėt? – iškart paklausė Mariana išraudusiu veidu. – Koks gražus. Panašus į Gvidarelą.
– Taip, atrodo išties kaip statula, – atsakė Viktorija.
– Nemaniau, kad pasaulyje yra tokių vyrų.
– Nei aš, – prisipažino Viktorija, kuriai vyrai niekados nerūpėjo.
Motina irgi pargrįžo, ir Stiklas apipylė ją maloniais žodžiais. Vėliau jam išėjus, atsidusome su palengvėjimu, mat žinant, kad jis virtuvėje, mus apėmė baisus jaudulys.
Kitomis dienomis tėvas vis kviesdavo Stiklą į mūsų namus. Sužinojome, kad jie tapo draugais Etiopijoje, ir mes tarsi netgi supratome, kad vienas iš jų išgelbėjo kitam gyvybę, nors ir nepaaiškino kodėl ir kaip.
Stiklas, kaip ir Gvidarelas, buvo iš Ravenos: galbūt koks jo palikuonis, šitaip galėjai paaiškinti jųdviejų panašumą. Būdamas penkiolikos Stiklas suklastojo dokumentus, kad pakliūtų į Benito Musolinio legioną Forli mieste.
[...]
Aš ir mano seserys mėginome suprasti, kodėl Stiklas taip skiriasi nuo kitų mūsų pažįstamų vyrų. Visų pirma, jis buvo aristokratiškas: nevaikščiojo susmukęs kaip valstiečiai, nebuvo kuprotas kaip juodadarbiai ir nudegęs kaip samdiniai. Kalbėjo mažai, o Kastrokare žmonės rėkaudavo nuo ryto iki vakaro, ir dažnai nusukdavo galvą, bet akių niekados, tarytum visada saugotųsi, budriai stebėdamas, kas vyksta užkaboriuose: nenuspėjami ir klastingi dalykai.
Be to, Stiklas buvo gražus.
– Jis dailesnis ir už Dučę, – dūsaudavo Mariana.
– Bet reikia pripažinti, – paprieštaraudavo Viktorija, – kad miestelyje netgi su žiburiu nerasi nė vieno vaikino, taigi tie keli esantys daro įspūdį.
Pritardavome jai. Kastrokare sutikdavai tik senių, luošių ir vaikų, mat kiti buvo išsiųsti į frontą.
Iš: Nicoletta Verna. I giorni di Vetro. Torino: Einaudi, 2024
Vertė Rasa Di Pasquale
