Shelley Hirsch: dainuoju nuostabą

 

– Shelley, ką šiandien mums pagrosite?

                                   – Dar nežinome.

 

Išgirdusi dainininkės SHELLEY HIRSCH įrašus, išsyk suklusau: ji tokia ekscentriška ir tokia natūrali, būdama savimi. Jos balsas tarsi sklendžia lengvai ir mistiškai, o akys – atviros kiekvienos akimirkos netikėtumui. Pamaniau, kada nors susitiksime.

Po dešimties metų tyrinėjome improvizacijos meną meistriškumo dirbtuvėse Vienoje. Kai viename seniausių Vienos restoranų „Café Ritter“, garsėjančiame išdidžiais kelneriais, vienas jų užmiršo atnešti bifšteksą, mes spėjome pasikalbėti apie muziką ir gyvenimą. Jau vėliau, susitikusi suderinti šio interviu Niujorke, pavaišinau Shelley vakariene, o ji mane – ledais. Prie ledų Brukline buvo nusidriekusi ilga eilė. Klausiu jos: „Ar tikrai nori laukti šioje ilgoje eilėje?“ Ji atsako: „O nejaugi Tau atrodo neverta laukti eilėje dėl tikrai puikių ledų?“

Shelley niekada nesilankė Lietuvoje, ir apie šią ypatingą Niujorko avangardinės scenos vokalistę, atlikėją, improvizatorę, muzikos ir tekstų autorę niekada nebuvo rašoma lietuviškai. Metas praskleisti šydą. Ir ne tik dėl to, kad Shelley senelis kilęs iš Lietuvos.

Milda Arčikauskaitė

 

– Shelley, ar vaikystėje patyrei ką nors, kas įkvėpė Tave tapti dainininke?

– Gyvenau pastate su labai rezonuojančiais koridoriais ir vaikystėje mėgdavau ten skleisti garsus. Tai vyko iki vienuolikos metų. Man patiko klausytis plokštelių, kurias grojo mano tėvas, ir mes šokdavome. Jis jokiu būdu nebuvo dainininkas. Dainuodavo atitardamas plokštelei, dažniausiai neteisingus žodžius, ir šokdavo su manimi. Ir su mano seserimis bei broliu, bet dažniausiai su manimi, nes aš vyriausia. Ir koridoriai buvo labai gyvi, tokie, žinai, aidintys… Ir visada girdėdavau muziką, sklindančią iš kaimynų buto. Tai mane įkvėpė.

– Kuriame rajone buvo Tavo vaikystės namai?

– Nemanau, kad žinotum, bet tai Brukline. Tokiame rajone, į kurį dauguma žmonių nenori eiti. Jis vadinasi Rytų Niujorkas, Bruklinas. Tai ne Rytų Niujorkas Manhatane. Ir ten sunku. Net tada buvo sunku.

– Koks buvo gatvės pavadinimas?

– Hemlock gatvė. Kaip nuodai. Tada to net nesuvokiau, kai ten gyvenome.

– O, čia tos pavojingos žolelės vardas!..* Tu muzikos srityje buvai savamokslė?

– Taip, žinoma. Na, aš kažkiek mokiausi. Atsitiktinai lankiau eksperimentinio teatro trupę, kai man buvo aštuoniolika. Mes keliaudavome į įvairias Kalifornijos vietas ir klausydavomės paukščių arba eidavom į požemines olas ir tyrinėdavom garsus. Ir tuomet aš kaip pamišėlė giedodavau tuos garsus kartu su kitais aktoriais, kurie visi buvo vyresni už mane.

– Esi apdovanota talentu išreikšti įvairias emocijas ir būsenas per skirtingus balso tembrus… Ir tai visada yra tikra improvizacija, niekada negaliu žinoti, ką padarysi… Ar dainuodama naudoji kokias nors specialias vokalines technikas, ar iš viso negalvoji apie jokias technikas?

– Nenaudoju, bet esu labai greita ir galiu greitai keistis. Mūsų dirbtuvėse man buvo svarbu parodyti, kaip nustebinti save.

– „Nustebinti save“?.. Tai improvizacijos ašis, esminė improvizacijos sąlyga?..

– Tikra tiesa. Esu dėkinga, nes visa tai tiesiog yra ląstelių lygmenyje. Tai gilu ir prieinama.

– O kai nustebini save, nustebini ir publiką…

– Stengiuosi iš tikrųjų įkūnyti tai, ką dainuoju ir improvizuoju. Tai tarsi saugykla. Šia tema kalbu daugelyje interviu ir kūrinyje, kurį Tu esi girdėjusi (solo pasirodymas per „Roulette TV“, 2000; balsas, judesys, fonograma; Shelley Hirsch tekstai ir muzika – M. A.). Kalbu apie atminties saugyklą.

– Atminties saugyklą?

– Taip. Kūnas yra didžiausia atminties saugykla.

– Taigi… kūnas yra svarbus.

– Kūnas yra būtinas. Kas dainuoja be kūno? Paukščiai? Bet jie taip pat turi kūną.

– O dabar – iš kur semiesi įkvėpimo? Galbūt… iš miesto paukščių?

– Žinai, girdžiu ir klausausi skirtingų kultūrų kalbų mišinio, skirtingų akcentų… Medžių šlamėjimo, pavyzdžiui… Vėjo, lietaus… Paukščių, žmonių pokalbių… Fragmentų įvairių garsų, kuriuos renku į nuosavą garsų kolekciją. Išties, esu daug ką sukaupusi ir išsaugojusi…

– Shelley, galvoju, puiku, kad nebijai dainuoti viena.

– Žinoma, kartais dainuoju viena, bet ne taip ir dažnai. Tame įraše, kurį Tu esi girdėjusi, aš dainuoju su savo autorine fonograma. Taip pat koncertuoju, improvizuoju ir su kitais muzikantais.

– Kokius instrumentus mėgsti?

– Priklauso nuo to, kaip jais grojama.

– Tiesa. Ar turi kokią nors kasdienę rutiną?

– Ką turi omeny? Man tai labiau susiję su giliu įsiklausymu. Giliu įsiklausymu, kad gaučiau idėjų… Taip, klausausi tam tikros muzikos, bet neatlieku kasdienių balso apšilimo pratimų. Įsijungiu tam tikrą muziką, kuri, žinau, mane sužadins, ir tada galiu vaikščioti savo namuose, ir kyla daug idėjų, atsiranda kalba – tai labai svarbu mano kūryboje.

– Tu kuri savo kalbą?

– Rašau daug tekstų. Girdėsi koncerte (turimas omeny gyvo garso koncertas-autorinių tekstų skaitymas; Viena, 2024-11-12 – M. A.). Taigi, tai savotiška premjera – aš skaitau tuos konkrečius tekstus, kuriuos parašiau be muzikos. Paprastai skaitau juos skambant mano sukurtai muzikai.

– O dabar nebuvo įmanoma atsivežti muzikos.

– Tiesiog nenorėjau muzikos šiam vakarui. Šiame savo ture po Europą koncertuosiu Armėnijoje, dalyvavau festivalyje Berne, Šveicarijoje, Berlyne surengsiu du ar tris koncertus. Bet šiam renginiui šįvakar Vienoje norėjosi tiesiog intymios erdvės, kurioje galėčiau pabandyti skaityti tekstus be prisegtos muzikos ir pažiūrėti, ar žmonės juos supras, ar ne.

– Taigi tyrinėji?

– Žinoma. Taip. Tai eksperimentas. Na, jau sykį esu tokį atlikusi. Geras mano draugas suorganizavo pasirodymą įrašų parduotuvėje, labai šiltoje aplinkoje, kaip knygyne.

– Kokia jauki vieta koncertuoti!..

– Esu koncertavusi laiptinėse.

– Laiptinėse?.. Kur?

– Na, daugelyje vietų, pavyzdžiui, Bazelyje buvo graži laiptinė su aukštomis lubomis. Taip pat Berlyne. Smagiausia, kad tos vietos iš tikrųjų nebuvo pasirodymų erdvės, skirtos koncertuoti… seni griūvantys pastatai, žinai, ypatinga aplinka su įvairia akustika. Man tai patinka.

– Dėl skirtingo skambesio ir nuotaikos.

– Visiškai teisingai. Taip.

– O ar mėgsti skaityti knygas?

– Taip. Skaitau Noamo Chomsky knygą pavadinimu „Žodžiai dabar ir tada“. Nusipirkau nedidelę Jameso Joyce’o biografiją. Bet, deja, per daug skaitau internete. Oi, šis įprotis manęs nedžiugina… Esu šiek tiek naujienų fanatikė ir, mano nuomone, per dažnai skaitau tas naujienas ir daugelį kitų dalykų internete. Galbūt tai pasikeis.

– Skirtingi gyvenimo laikotarpiai…

– Taip, be abejo.

– Ar keliauji po Jungtines Valstijas?

– Ne tiek daug, kiek keliauju Europoje. O!..

– Norėtum keliauti daugiau?

– Turbūt taip. Bet dabar dauguma Jungtinių Valstijų dalių mane nelabai džiugina.

– Kodėl?

– Na, dėl prezidentavimo. Ir kad žmonės balsavo tik rūpindamiesi savimi, o ne kitais, ir balsavo už labai vulgarų performanso atlikėją, koks yra Trumpas.

– Ar manai, kad tai veikia visas gyvenimo sritis?

– Tikrai taip. Turiu omenyje, kad žmonės bando pakilti virš to ir imtis kokių nors veiksmų… Bus daug pokyčių. Tu tikrai nenori apie tai girdėti šiame interviu.

– Taip, kalbėkimės apie muziką. Jau aptarėm idėjas apie nuostabą ir apie kūną kaip esminę atramą… Ką dar pasakoji savo studentams, kurie groja eksperimentinę muziką, avangardą ir laisvąjį džiazą, kokius pagrindinius improvizacinės muzikos aspektus stengiesi jiems perteikti?

– Turi omeny, kas man pačiai patinka ir ko mokau kitus?

– Taip, kas, Tavo manymu, yra svarbiausia improvizacinėje muzikoje?

– Gilus klausymasis. Dar kartą sakau. Ir nepasiduokite šablonui. Pripažinkite savo stipriąsias savybes, bet nepasiduokite šablonui.

Žinai, kai naudoju tekstą, jį kuriu vietoje. Kai grojau su keliomis skirtingomis grupėmis Europoje, muzikantams tai labai patiko. Jie sakė: o, tai lyg „akimirkos poezija“.

– Taip, tiesa! Ir žodžiai taip pat yra muzika, nes jie susidaro iš skirtingų garsų ir suplaukia į muzikinį audinį…

– Tikra tiesa. Žinai, tai, ką skaitysiu šį vakarą, sukūriau pasinėrusi į muziką. Kartais rašydavau ant popieriaus, kartais ant sienos, kartais užrašų knygelėje, kartais spausdindavau. Tiesiog leidau plūsti pasąmonės srautui. Tai nebuvo muzikos aprašymas. Visai ne. Niekada nežinotum, kokios muzikos klausydamasi parašiau tuos tekstus. Ir atsirado vardai ir istorijos, kurios buvo gana siurrealistinės ir visiškai nepanašios į tai, ką būčiau sugalvojusi pati. Išniro vaizdai, kurie buvo panašūs į garsus. Nebuvo taip, kad štai einu ir specialiai kuriu garsus. Žodžiai ir frazės turi ritmus ir skambesius, kuriuos tam tikra prasme iššaukė muzika, į kurią, kaip sakiau, giliai pasinėriau. Taigi, jei sakau „ne, tai ne Esmeralda!“, žinai, tie vardai tiesiog išnyra…

– Šis pasinėrimo procesas kartais yra beprotiškas… Mūsų klausa tokia jautri… Kartais neįmanoma išvengti dėmesio garsams…

– Man tai patinka, kitaip nedaryčiau.

– Ar Tu sąmoningai pasirenki kokiu nors konkrečiu metu klausytis kokių nors konkrečių garsų aplink save, ar tai vyksta visą laiką?

– Tiesiog einu gatve, girdžiu paukščius ar medžių šlamėjimą, kuris turi savo ritmą, arba mažus vaikus, žaidžiančius parke. Negaliu suvokti kiekvieno garso ir nenoriu to. Naviguoju ir klausausi… Ir tada išgirstu tai, kas atrodo ryškiausia. Tai tarsi filmas, pirmas planas ir fonas. Tolumoje dalykai išblunka ir tampa gyvesni.

– Jei būtum gimusi kitur, o ne Brukline, pavyzdžiui, kur nors Europoje ar Azijoje, ir Tave būtų supę kitokie garsai, kaip, Tavo manymu, tai būtų paveikę Tavo profesiją, gyvenimo būdą ir visa kita?

– Žinoma, jei būčiau augusi kur nors kitur, aplinkybės būtų kitokios. Ir tai, ko klausyčiausi, ką girdėčiau, apie ką galvočiau, skirtųsi. Dažnai svajodavau augti kaime. O žinai, jaunystėje norėjau būti Heida. Heida ir Pėteris, gyvenantys Šveicarijos Alpėse („Heida ir Pėteris“ (Heidi und Peter) – 1955 m. šveicarų šeimos drama, režisuota Franzo Schnyderio, – M. A.). Įsivaizduodavau save įvairiuose gamtovaizdžiuose. Būčiau norėjusi būti arčiau vandens…

– Įdomu… Kodėl vandens elementas Tau svarbus?

– Vandens ritmai… gali klausytis daug skirtingų ritmų ir linijų vienu metu. Man tai be galo patinka.

– …ir vandens energija!

– Taip.

– Kuris vanduo Tau artimiausias: upė, ežeras, vandenynas, upelis, tvenkinys?

– Na, Niujorke dažniausiai vykstama prie vandenyno. Tiesiog sėdi į metro ir važiuoji. Labai paprasta. Gražu net žiemą. Bet man patinka vandens judėjimas ir ežeruose. Ir kai jis mirga…