Senienos ir naujienos (15)
Megan Miranda. Tobula nepažįstamoji. Romanas. Iš anglų k. vertė Gabija Lebednykaitė.
V.: Kitos knygos, 2018. 314 p.
Kadaise šiek tiek niekinau detektyvus; prigyvenau etapą, kai ieškau skaitalų ir nesąmonių, nebe meno kūrinių. Turiu pripažinti, kad tai pailsina! Taip pat pripažįstu, kad turėtų būti nelengva sukonstruoti tokį siužetą, įtraukiant tapatybės vagystę. Reabilituojama žurnalistės profesija, romantiškai tikrinant faktus senuose laikraščiuose, tvarkinguose JAV bibliotekų archyvuose. „Žinojau metus, miestą, amžių – spaudoje tai prilygsta DNR“ (p. 277). Neįtikina, kad Lėja, tokia gabi analitiniams tyrimams, niekaip nesuvokė savo buto draugės recidyvo. Juk turėjo kilti įtarimų bent iš kalbos – į nusikalstamą veiklą linkusieji nekalba tuo pačiu gerų studenčių slengu.
Mathias Enard. Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė.
V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2025. 160 p.
Romanas-tyrimas: kas būtų buvę, jeigu Mikelandželas Buonarotis būtų ėmęsis sultono pasiūlymo suprojektuoti tiltą Konstantinopolyje. Esu rašytojo Enard’o poetiško prozos stiliaus gerbėja: romanai „Kompasas“ ir „Vagių gatvė“ kitokie, bet egzistuoja bendras stilistinis dėmuo – mistika ir magija be magiškojo realizmo. Šioje lakoniškoje knygoje tiksliai perteiktas menininkams būdingas atidėliojimas, ilgesys, neįvykusi meilė. Man, katalikei, tokios atrodo pačios tikriausios.
Leonas Stepanauskas. Tomas Manas ir Nida. Biografinė apybraiža.
V.: Amžius, 1996. 336 p.
Knyga iš „Šiaurės Atėnų“ redakcijos bibliotekos, su autoriaus autografu. Susidomėjau, ruošdamasi Thomo Manno festivaliui. Gražios šeimos nuotraukos, beletristiškai nupasakotos trys vasaros Nidoje. Naciai bandė grasinti, įmesdami į vasarnamio kiemą apdegintus „Budenbrokus“. Principinga laikysena Hitlerio ir SS atžvilgiu – ne bet kas tą atlaikė. Nors nėra jokių užuominų apie nobelininko ir trijų jo vaikų homoseksualumą ar biseksualumą, skaitydama vaizduotėje nesunkiai užpildžiau tas baltas dėmes. Kruopščiai surinkta medžiaga, yra net sutuoktinių Korsakų pokalbis, kuriame jie mena Vinco Mykolaičio-Putino raginimą rašytojams protestuoti prieš Manno knygų išėmimą iš bibliotekų ir viešą deginimą.
Audronė Žukauskaitė. Į organizmus orientuota ontologija. Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius.
V.: Hubris, 2025. 221 p.
Sudėtinga monografija, kurią perskaityti (juolab – permanyti) sunku, bet bent mažytė pastangėlė irgi rodo interesą. Organizmai yra asambliažai, kurie vystosi daugiafaziu būdu – jie gali arba didinti savo potencialą, arba gravituoti link savidestrukcijos. Žmogaus smegenims nepriklauso sąmonės monopolis, egzistuoja bent trys sąmonės stadijos (pirminė – pirmuonys, antrinė – gyvūnai, tretinė – refleksyvi sąmonė). DI taip pat yra sąmonė. Mene pastaruoju metu populiaru kalbėti apie tai, kad esame iš dalies grybiena. Bet ne tik. Net su savo augintiniais ar augalais mes turime daugiau bendro, negu įsivaizduojame. Gyvoms būtybėms būdinga autopoetinė sistema (taip, ir žodis „poezija“ čia ne visai atsitiktinis).
Elizabeth Stucley. Kamienica pod magnolią. Przełożyła Krystyna Tarnowska.
Warszawa: Nasza księgarnia, 1977. 236 p.
Kadaise a. a. Rolandas Rastauskas yra pasakojęs, kaip vaikystėje išmoko lenkų kalbą – gulėdamas ligoninėje, iš nuobodulio bandė skaityti lenkišką detektyvą. Nesu tokia imli, todėl prieš tai pasitreniravau su „Duolingo“. Knygą apie 2006 m. esu parsinešusi iš apleisto Šv. Dvasios vienuolyno: ten voliojosi krūva lenkiškų knygų. Joje įrašyta, kad skiriama Goleniuvo septintos klasės moksleiviui X (išgūglinau, kas jis) už puikius pasiekimus. Tą vakarą toje aplinkoje vyko Gintaro Varno studentų koncertas: grojo ir dainavo Emilija Latėnaitė, Vainius Sodeika, Vidas Bareikis, jeigu nieko nepainioju. Knygos nevogiau, ją man tiesiog įkišo į kuprinę. Tuo metu svajojau parašyti panašios apimties ir išvaizdos knygą paaugliams.
Perskaičiau tik dabar: autorė – britų vaikų rašytoja, į lietuvių kalbą neversta. Vaizduojama darbininkų klasės šeima Londone: seneliai, teta, socialinė aplinka. Ilgiuosi to senovinio gyvenimo, kai ryšiai tarp žmonių dar buvo kuriami ne per telefonus. Važiuojant atostogų, lagaminai buvo aprišami virvele, kad neišsipleiktų, o iš spintų po žiemos dvelkdavo naftalinu. Juokingi berniukų santykiai su konkuruojančiomis grupėmis, mergaičių draugystės, mamos reakcija nutvėrus rūkantį sūnų. Paauglė bando užsidirbti naujai suknelei, prižiūrėdama kaimynės kūdikį, bet užsiskaito, o kūdikis tuo metu pridaro eibių. Matriarchaliniai santykiai šeimoje – be mamos, kuri knygoje pakliūva į ligoninę, gyvenimo derinimas sunkiai įsivaizduojamas. Tai ir komizmo dalis – entuziastingas moters vadovavimas vis dar atrodė kiek komiškai; tėtis pasirodo tik kaip amžinai darbe prapuolęs veikėjas; dar, tiesa, sudraudžia sūnų skriaudžiantį nedorėlį.
Marijus Gailius. Augustė Gilytė.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 271 p.
Pretenzija į sudėtingesnę prozą, distopijos sumanymas nusisekė labiau negu anksčiau išleistuose Sauliaus Stomos, Unės Kaunaitės, Gabijos Grušaitės romanuose. Pripažinsiu, paauglių romantika įtraukė: vykusiai pasakojama jaunos merginos balsu, nors išlaikomas gan vyriškas žvilgsnis (bent jau vertinant tokius reiškinius kaip išvaizda ir plačiai apibendrinant – p. 186–187). Autorius, nors ir geba beletrizuoti, naudoja koliažo metodą: veikėjai cituoja Justiną Marcinkevičių ir net truputį Jurgį Kunčiną – kartu su atitinkama interpretacija (p. 84–85). Justi, kad Gailius intensyviai studijavo, tai paveikė jo rašymą. Kai kurios detalės abejotinos logikos požiūriu: protagonistė tik neseniai susipažino su draudžiama literatūra, bet jau žino tokį veikėją kaip Petras Vileišis (p. 93), nors nežino ir neatpažįsta „Fojė“ dainų; „tetos keptas tinginio pyragas“ (p. 119) – betgi tinginio niekas nekepa. Protagonistės dienoraščio imitavimas labai jau primena Margaretos Atwood „Tarnaitės pasakojimą“, bet distopijos irgi turi schemas, nuo kurių nepabėgsi. Visgi trečiąją, „tardymų“, dalį iš viso braukčiau – ji atrodo mažiausiai beletristinė, tarsi būtų rašyta baruose: daug parodomojo patriotizmo. Visiškai būtų pakakę tradiciniu būdu papasakoto siužeto, be dienoraščio – tikrai nenusibostų ir atrodytų vientisiau. Viršelio faktūra primena sovietinį storą sąsiuvinį. Vertinu Gailių už politikos nevengimą: „Elgiamės kaip mažieji diktatoriukai. Diktatorius tai tas, kuris nekuria ryšio su savo vaikais. Stalinas paliko savo Jakovą. Putinas dukteris ištrėmė į supuvusius Vakarus. Zajecas atsisakė vieninteliam sūnui perleisti imperijos valdovo sostą ir išvalino jį toli į Rytus. Diktatoriumi tampa ir tas, kuris praranda ryšį su tėvais“ (p. 183). Pats apibendrinimas labai abejotinas, bet politiniai pavyzdžiai geri.
Akvilina Cicėnaitė. Tylos istorija: 4 moterys, 4 kartos, 4 likimai. Romanas.
V.: Alma littera, 2017. 279 p.
Pirmasis Akvilinos Cicėnaitės romanas – po knygų paaugliams, prieš „Anglų kalbos žodyną“. Įdomiausia ne tai, kaip konstruojamas siužetas, bet kaip vaizduojama Lietuvos istorija, visas XX amžius: karai, tarpukaris, sovietmetis, Nepriklausomybė. Apie Holokaustą kalbama santūriai, bet tema neapeita. Šeimos saga, kurioje sudėtingus sprendimus priima moterys; tik gal kiek per daug melancholijos.
Michel Houellebecq. Sunaikinti. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė.
V.: Kitos knygos, 2025. 473 p.
Ciniškas, bet politiką išmanantis rašytojas. Panašiai kandus mūsų Parulskis, parašęs neblogos publicistikos. Tik Parulskio romanuose neneriama į politiką kaip į plaukimo takelį, veikiausiai ji suprantama kaip neįdomi ir neverta. Šiuos du autorius sieja ir panašiai atviras, nepretenzingas sekso kaip biologinio reiškinio aprašinėjimas. Houllebecqas, atrodo, tvirtai remiasi Albert’o Camus tradicija – toks pats ateizmas ir net egzistencializmas: pagrindinis veikėjas Polis netikėtai sužino sergąs ūmiai progresuojančiu vėžiu. Liga aprašyta taip, kad romanas tikriausiai nebus aptarinėjamas knygų klubuose onkologiniams pacientams. Rašytojas teigia, kad čia jo paskutinė grožinė knyga. Nelabai patikėjome, romanai yra priklausomybės rūšis. Cituoju: „Aštuonerių metų vaikas, nepakeičiamas beisbolo partneris ir klastingas žmogutis, dar turi žavesio, tačiau labai greitai viskas pašlyja, visi žino. Tėvų meilė vaikams nekelia abejonių, tai toks tarsi natūralus reiškinys, ypač moterims, bet vaikai niekada į tą meilę neatsako meile ir niekada nebūna jos verti, vaikų meilė tėvams tiesiog prieštarauja gamtai“ (p. 417).
