VYTAUTĖ SEINAUSKAITĖ
Dovilė Dagienė-DoDA. Keliautoja, fotografė, komunikacijos specialistė Vytautė Seinauskaitė. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2024
Kai buvau maža, gal aštuonerių ar devynerių, mėgstamiausia knyga tėvų bibliotekoje buvo apie senąsias Peru indėnų kultūras, kurios klestėjo ilgus amžius prieš inkus ir actekus. Iki šiol pamenu jos kietą pilką viršelį, kuriame buvo pavaizduotas ryškiai raudonas žmogus, vilkintis keistą sijoną, užsidėjęs milžinišką karūną ir kaukę ant veido. Knygos pavadinimas „Žvaigždžių garbintojai“ mano vaizduotei suteikdavo daugybę emocijų, spalvų ir aš mintyse tyrinėdavau šių senųjų kultūrų pasaulį ir gyvenimą. Ne viskas, ką sugalvodavau, būdavo tiesa, tačiau man patikdavo įsivaizduoti, kad atrandu apie juos kažką naujo. Man buvo įdomu, kokius namus jie turėjo, ką valgė, kur miegojo. Bandydavau suprasti, kiek jų pasaulis buvo panašus į mano, o kas – skyrėsi. Norėdavau ten persikelti, patirti būtent jų gyvenimą. Tiesa, jau tada supratau, kad greičiausiai ne visiems ten pasisekdavo. Paskaičius apie atliekamus ritualus neretai per odą perbėgdavo šiurpas. Knygą numesdavau, bet vėl ir vėl prie jos grįždavau.
Tėvų namuose vaikų kambaryje, kuriuo dalinausi su dviem vyresniais broliais, gulėdavau ant senos, sovietinės garstyčių spalvos sofos su mediniais porankiais ir įsivaizduodavau, kad gyvenu kalnuose, tame visiškai kitame pasaulyje. Vėliau ne tik Peru indėnų, bet ir actekų bei majų pasaulis užpildydavo mūsų posovietinio, dešimtmetį neremontuoto buto erdves. Tuo metu buvo populiaru sienas išdažyti mažais taškeliais, o viršuje daryti apvadus, siekiant blankiai kasdienybei suteikti šiek tiek prabangos įspūdžio. Nors tokio įspūdžio pasiekti nepavykdavo, ilgainiui namų interjeras man atrodė vis unikalesnis. Dauguma mano klasiokų šeimų pasidarydavo vadinamuosius euroremontus. Visų namai atrodė beveik vienodai. O man taip norėjosi matyti ir pažinti unikalumą ir pats didžiausias košmaras buvo norėti tų pačių dalykų kaip visi. Gulėdavau užsikėlusi kojas ant sofos atlošo ir svajodavau, kad raudoni taškeliai yra miestai, juodi – sostinės, o pilki – atskiros šalys. Kartą pasiėmusi brolio geografijos vadovėlį pieštuku ant sienos sužymėjau vietas, kuriose svajojau apsilankyti. Teko pripiešti papildomų skrituliukų – už ką vėliau gavau nemažai pylos.
Kiekvienas rugsėjis mokyklos laikais atrodė labai panašiai. Nekantriai laukiau istorijos ir geografijos vadovėlių. Juos perskaitydavau jau per pirmą savaitę, o vėliau belikdavo tik pasikartoti. Labai norėjau keliauti. Tuo metu pasaulis atrodė ne šiaip didelis, o stačiai neaprėpiamas. Prabėgo daug metų, pasaulis nebeatrodo toks didelis ir, svarbiausia, išmokau, kad jį pamatyti tereikia daug noro, drąsos ir šiek tiek laiko. Bet – labai verta.
Daugiau nei 70 šalių aplankyta, o aš pati dažnai pagalvoju, kad lenktyniauju su laiku. Norisi pamatyti tai, kas po 100 metų bus jau tik vadovėliuose etnografų aprašyta. Viskas vienodėja, tradicijos – nyksta, žmonės – panašėja. Tikiuosi, per savo gyvenimą dar spėsiu pamatyti kuo daugiau to unikalaus pasaulio, kuris mane taip džiugino vaikystėje.
