Šviesa ir siūlas

 

2024 m. Nobelio literatūros premija „už intensyvią poetinę prozą, kurioje susiduriama su istorinėmis traumomis ir atskleidžiamas žmogaus gyvenimo trapumas“ apdovanota korėjiečių rašytoja Han Kang (g. 1970) visiems Nobelio laureatams privalomą paskaitą perskaitė 2024 m. gruodžio 7 d. Švedijos akademijoje, Stokholme.

 

 

Šviesa ir siūlas

 

Pernai sausį prieš kraustymąsi tvarkydama sandėliuką užtikau seną batų dėžutę. Ją atidariusi radau keletą vaikystėje rašytų dienoraščių. Sukrauti vienas ant kito, o tarp jų įkišta plona vielute surišta knygutė, ant kurios viršelio pieštuku užrašyti žodžiai „Eilėraščių rinkinys“. Mažytė brošiūra iš penkių A5 formato šiurkštaus popieriaus lapelių, perlenktų pusiau ir susegtų segikliu. Po pavadinimu viena šalia kitos nubrėžtos dvi pasvirusios linijos. Kairioji primena penkis aukštyn kylančius laiptus, dešinioji – septynis, besileidžiančius žemyn. Galbūt tai turėjo būti viršelio iliustracija? O gal tiesiog papaišymas? Tuo pačiu pieštuku kaip ir pavadinimas ant nugarėlės aiškiomis raidėmis įrašyti metai – 1979-ieji – ir mano vardas, o viduje – aštuoni eilėraščiai. Kiekvieno puslapio apačioje chronologine tvarka sužymėtos skirtingos datos. Tarp naiviai negrabiai, kaip ir būdinga aštuonerių metų vaikui, surašytų sakinių į akis krito balandžio mėnesiu datuotas eilėraštis. Prasidedantis šiais dviem posmeliais.

 

Kurgi yra meilė?

Tankiai plakančioj mano širdy.

 

Kas gi yra meilė?

Tarpą tarp mūsų širdžių sujungiantis siūlas auksinis.

 

Tą akimirką vienu šuoliu peršokau keturiasdešimties metų laiko tarpą ir prisiminiau popietę, kai sukūriau tą knygutę. Į parkerio laikiklį įspraustas pieštuko galiukas, trintuko trupiniai ir slapta iš tėčio kambario atsineštas didžiulis metalinis segiklis. Prisiminiau ir norą atrinkti eilėraščius, kurių buvau priskrebenusi ant popieriaus skiaučių, sąsiuvinių paraštėse, dienoraščiuose, po to, kai sužinojau, kad netrukus persikraustysime. Ir tai, kad sukurtojo „Eilėraščių rinkinio“ kažkodėl niekam nenorėjau rodyti.

Prieš dienoraščius ir tą brošiūrą vėl sukraudama į batų dėžutę ir uždarydama, mobiliuoju telefonu nufotografavau puslapius su eilėraščiais. Kadangi jutau, jog keletas žodžių, kuriuos užrašė ta aštuonerių metų mergaitė, siejasi su dabartine manimi. Tarpas tarp mūsų širdžių. Sujungiantis siūlas auksinis – švytintis siūlas.

 

●

 

Kai prabėgus keturiolikai metų pirmiausia publikavau eilėraščių, o kitais metais – apsakymą, tapau „rašančiu žmogumi“. O praėjus dar penkeriems išleidau pirmą romaną, kuriam užbaigti prireikė beveik trejų metų. Man patiko rašyti tiek eilėraščius, tiek apsakymus (ir dabar patinka), tačiau ypač pakeri būtent romanų kūrimas. Kad ir kaip greitai rašytum, užtrunka metus, o kartais netgi septynerius, kol užbaigi vieną kūrinį, tad tas laikas tampa gana didele mano asmeninio gyvenimo dalimi. Būtent tai man ir patinka. Nusprendusi, kad rašymui atiduosiu tam tikrą dalį asmeninio gyvenimo, galiu taip pat giliai panirti į gyvybiškai svarbius klausimus.

Rašydama romanus tais klausimais tiesiog gyvenu. Priėjus jų pabaigą, o ne radus atsakymą, romanas būna baigtas. Po to iš naujo pradedu nuo tos būsenos, kurią pasiekiau rašydama, būdama žmogumi, kuris negali būti toks pat, koks buvo pradėdamas romaną. Kiti klausimai nusidriekia tarsi grandinė ar dėliojasi it domino kauliukai, ir taip prasideda naujas kūrinys.

Nuo 2003 iki 2005 metų rašydama trečią romaną „Vegetarė“ šitaip gyvenau keliais be galo skausmingais klausimais. Ar žmogus gali tapti visiškai nekalta tyra esybe? Iki kokio lygio mes galime atsisakyti prievartos? Kas nutiktų asmeniui, nusprendusiam daugiau netgi nebepriklausyti žmonių giminei, kad tik galėtų visiškai atsisakyti prievartos?

Gana ironiška, kad šio romano pagrindinė veikėja Jonghė, nusprendusi daugiau nebevalgyti mėsos, idant atsisakytų prievartos, tikėdama, jog galiausiai tapo augalu, stengiasi gerti tik vandenį, bandydama išgelbėti save, iš tiesų kiekvieną akimirką tik artėja prie mirties. Seserys Jonghė ir Inhė, kurias būtų teisingiausia vadinti šio romano pagrindinėmis veikėjomis, išgyvenusios klaikiausius košmarus ir nuopuolio akimirkas, tyliai rėkdamos galų gale lieka kartu. Linkint, kad romano pasaulyje Jonghė gyventų iki galo, paskutinė scena vyksta greitosios pagalbos automobilyje. Jis skrieja tarp medžių, primenančių kylančius žalius fejerverkus, o iš savo minčių atsipeikėjusi vyresnioji sesuo veriančiu žvilgsniu žiūri pro automobilio langą. Tarsi laukdama atsakymo, lyg kažkam priešindamasi. Visas šis romanas taip ir lieka klausimo būsenos. Stebint ir priešinantis. Laukiant atsakymo.

Kitame romane „Vėjas pučia, eik“ šie klausimai keliami toliau. Kad atsisakytum prievartos, negalima atsisakyti gyvenimo ir pasaulio. Juk mes, tiesą pasakius, negalime tapti augalais. Tad kaip judėti toliau? Šiame misterijos stiliumi parašytame romane, kur kontrastuoja įprastiniu šriftu ir kursyvu parašyti sakiniai, ilgą laiką su mirties šešėliu kovojusi pagrindinė veikėja, rizikuodama gyvybe, iš visų jėgų stengiasi įrodyti, kad atsitiktinė draugės mirtis nebuvo savižudybė. Aprašydama, kaip ji, sukaupusi visas jėgas, paskutinėje scenoje šliaužte iššliaužia iš mirties ir prievartos gniaužtų, iškėliau klausimą. Argi galų gale mums nėra privalu išgyventi? Ar neprivalome būtent savo gyvastimi liudyti tiesą?

Penktas romanas „Helenų kalbos pamokos“ prasideda šiuo klausimu. Jei mums iš tikrųjų privalu išgyventi šiame pasaulyje, kaip, kokios būsenos tai įmanoma padaryti? Kalbos dovanos netekusi moteris ir po truputį regėjimą prarandantis vyras, skendėdami vienatvės tyloje ir tamsoje, suranda vienas kitą. Šiame romane norėjau sutelkti dėmesį į lytėjimo akimirkas. Veiksmas be galo lėtai rutuliojasi link scenos, kai visiškoje tyloje ir tamsoje moteris trumpai kirptais nagais vyrui ant delno rašo keletą žodžių. Lyg amžinybė ištvinstančios akimirkos šviesoje jiedu vienas kitam parodo silpniausias savo vietas. Rašydama šį romaną norėjau paklausti: ar įmanoma pažvelgti į pačią jautriausią žmogaus dalelę – paliesti jos nenuginčijamą šilumą, – kad galiausiai galėtume išgyventi šiame beprasmiškai žiauriame pasaulyje.

Pasiekusi šio klausimo pabaigą ėmiau kurti planą kitam romanui. Tai buvo 2012 metų pavasaris, išleidus „Helenų kalbos pamokas“. Sumaniau parašyti romaną, kuriuo žengsiu dar vieną žingsnį šviesos ir šilumos link. Akį veriančiais permatomais pojūčiais užpildysiu kūrinį, kuris galiausiai apglėbs gyvenimą ir šį pasaulį. Sugalvojusi pavadinimą ir parašiusi kokius dvidešimt puslapių sustojau, nes supratau, kad kažkas viduje man trukdo jį kurti.

 

●

 

Iki tol nė karto nebuvo kilusi mintis rašyti apie Gvangdžiu.

Kai 1980-ųjų sausį mūsų šeima paliko Gvangdžiu ir nepraėjus nė keturiems mėnesiams ten prasidėjo žudynės, man buvo devyneri. Kai po kelerių metų slapta nuo suaugusiųjų varčiau atsitiktinai rastą „Gvangdžiu nuotraukų albumą“, knygų lentynoje laikomą į sieną nusukta nugarėle, buvau dvylikos. Miestiečių ir studentų, pasipriešinusių karinį perversmą įvykdžiusiai naujai karinei vyriausybei ir nužudytų kuokomis, durtuvais ir šautuvais, fotografijų albumas, išgyvenusiųjų ir žuvusiųjų artimųjų išleistas slaptai ir platintas, norint paliudyti ir įrodyti faktus, kuriuos iškraipė tuometinės valdžios griežtai kontroliuojama žiniasklaida. Būdama dar visai maža, negalėjau aiškiai suvokti tų nuotraukų politinės prasmės, tačiau išniekintųjų veidai įsirėžė atmintyje esminiu klausimu apie žmogų. Galvojau: „Argi žmogus taip daro kitam žmogui?“ Tuo pat metu kilo dar vienas klausimas. Tos pačios knygos kitoje nuotraukoje: priešais universiteto ligoninę nusidriekusi begalinė eilė žmonių, atėjusių duoti kraujo sužeistiesiems. Argi žmogus taip daro kitam žmogui? Susidūrė du iš pažiūros nesuderinami klausimai, virtę neįmenama mįsle.

Taigi vieną 2012 metų pavasario dieną, bandydama rašyti „akinančiai skaidrų romaną, apglėbsiantį gyvenimą“, vėl susidūriau su tais klausimais, į kuriuos dar nė karto nebandžiau atsakyti. Jau labai seniai buvau praradusi pamatinį pasitikėjimą žmogumi. Tad kaip drįstu bandyti apglėbti pasaulį? Būtent tą akimirką supratau, kad neperkandusi tos neįmanomos mįslės negalėsiu eiti priekin ir kad tik rašydama galiu į ją prasiskverbti.

Po to beveik metus kūriau naujo romano apmatus ir nusprendžiau, kad Gvangdžiu 1980-ųjų gegužę taps vienu iš istorijos sluoksnių. Mangvol dongo kapinėse apsilankiau tų metų gruodį, vėlyvą popietę, išvakarėse baisiai prisnigus. Prie širdies prisidėjusi ranką temstant vaikštinėjau po apledėjusias kapines ir galvojau, kad rašysiu romaną, kuriame Gvangdžiu bus ne vienas iš jo sluoksnių, o visa apimanti pagrindinė tema. Įsigytą knygą, kurioje surinkti beveik devynių šimtų žmonių liudijimai, apie mėnesį kasdien skaičiau po devynias valandas. Baigusi ją perverčiau ir daugiau medžiagos apie valstybės prievartą, vykdytą ne tik Gvangdžiu, perskaičiau knygų apie masines žudynes, vykdytas visame pasaulyje įvairiose vietose ir įvairiais laikais, nuolat besikartojančias ilgoje žmonijos istorijoje.

Rinkdama medžiagą sau kėliau du klausimus. Tai pora sakinių, kuriuos maždaug įpusėjusi trečią dešimtį visuomet užsirašydavau pirmajame naujai pradedamo dienoraščio puslapyje.

 

Ar dabartis gali padėti praeičiai?

Ar gyvieji gali išgelbėti mirusiuosius?

 

Kuo daugiau medžiagos peržiūrėjau, tuo labiau aiškėjo, kad į šiuos klausimus neįmanoma atsakyti. Nuolat susidurdama su pačiomis tamsiausiomis žmogiškumo apraiškomis jutau, kaip visiškai į šipulius subyra ir taip jau, kaip seniai atrodė, įtrūkęs mano tikėjimas žmogiškumu. Jau beveik susitaikiusi su tuo, kad nepajėgsiu tęsti šio romano, perskaičiau vieno jauno vakarinės mokyklos dėstytojo dienoraštį. Drovus, ramaus būdo Pak Jongdžiunas 1980-ųjų gegužę dalyvavo savivaldžių piliečių „absoliučioje“ bendruomenėje, kuri, kariuomenei trumpam pasitraukus, dešimt dienų vadovavo miestui. Jis buvo nušautas YWCA [Jaunųjų krikščionių moterų asociacijos] pastate šalia provincijos administracijos būstinės, kur nusprendė likti, nors žinojo, kad kareiviai grįš anksti ryte. Paskutinę naktį Pak Jongdžiunas dienoraštyje šitaip parašė: „Dieve, kodėl turiu sąžinę, kuri mane taip graužia ir skaudina? Aš noriu gyventi.“

Tą akimirką, kai perskaičiau šiuos sakinius, tarsi tvykstelėjus žaibui pasidarė aišku, kuria kryptimi turiu rašyti romaną. Supratau, kad tuos du klausimus reikia šitaip apversti:

 

Ar praeitis gali padėti dabarčiai?

Ar mirusieji gali išgelbėti gyvuosius?

 

Vėliau, rašydama šį romaną, labai dažnai iš tiesų jaučiau, kad praeitis padeda dabarčiai, kad mirusieji gelbsti gyvuosius. Retkarčiais vėl apsilankydavau tose kapinėse, ir, kad ir kaip būtų keista, kiekvieną kartą dangus būdavo giedras. Pro užmerktus akių vokus skverbdavosi oranžinė saulės šviesa. Jutau, kad būtent tai ir yra gyvasties spinduliai. Kad neapsakomai šilta šviesa ir oras apgaubia mano kūną.

Nuo tada, kai dvylikametė pamačiau tą nuotraukų albumą, mane persekioja šie klausimai: kaip žmonės gali būti tokie žiaurūs? Ir kaip tuo pat metu žmogus gali gyventi tokios visa apimančios prievartos priešingoje pusėje? Ką, po galais, reiškia priklausyti rūšiai, vadinamai žmonėmis? Tam, kad peržengčiau neįveikiamą bedugnę tarp dviejų uolų – žmogaus menkystės ir žmogiškojo orumo, man prireikė mirusiųjų pagalbos. Taip, kaip šio romano herojui Donghui, dar visai vaikui, iš visų jėgų tempiančiam mamą už rankos ten, kur šviesu.

Savaime suprantama, negalėjau atitaisyti nieko, kas nutiko žuvusiesiems, jų artimiesiems ir išgyvenusiesiems. Viskas, ką galėjau padaryti, tai paskolinti jiems savo pojūčius, jausmus ir gyvybę. Pradžioje ir pabaigoje norėjau uždegti žvakutę, todėl romanas prasideda Sangmugvane, kur tuo metu buvo surenkami kūnai ir rengiamos laidotuvės. Ten penkiolikmetis berniukas Donghas mirusiųjų kūnus uždengia balta drobule ir uždega žvakes. Ir atidžiai žiūri į širdį primenančią melsvą liepsnos šerdį.

Šis romanas korėjietiškai vadinasi „Ateina berniukas“ (Sonyeon-i onda). „Ateina“ (onda) – veiksmažodžio „ateiti“ (oda) esamojo laiko forma. Tą akimirką, kai kreipiamasi antruoju asmeniu „tu“ arba „jūs“, blausioje šviesoje nubudęs berniukas vėlės žingsniu ima eiti dabarties link. Po truputį priartėjęs pats virsta dabartimi. Rašydama šį romaną supratau, kad Gvangdžiu – erdvėlaikis, kuriame kraštutiniais pavidalais vienu metu egzistavo žmogaus žiaurumas ir orumas, – daugiau nebebus vieną miestą įvardijantis tikrinis daiktavardis, o taps bendriniu žodžiu. Kad tai yra esamojo laiko forma, kuri, peršokusi laiką ir erdvę, vėl ir vėl grįžta pas mus. Netgi dabar, šią akimirką.

 

●

 

Kai 2014-ųjų pavasarį galiausiai baigtas romanas „Ateina berniukas“ buvo išleistas, mane sukrėtė skausmas ir kančios, kurias prisipažino jautę šio kūrinio skaitytojai. Turėjau labai gerai pagalvoti, kaip siejasi kančios, kurias patyriau rašydama šį romaną, su skausmu, kurį sakosi jautę jį skaitę žmonės. Kokia tų kančių priežastis? Ar kankinamės dėl to, kad jaučiamės sugniuždyti, susvyravus tikėjimui žmogiškumu, kurį stengiamės išlaikyti? Ar dėl to, kad jaučiame skausmą, į šipulius byrant mūsų meilei žmogui? Jei iš meilės gimsta skausmas, koks skausmas galėtų būti meilės įrodymas?

Tų pačių metų birželį susapnavau sapną. Kad snyguriuojant žengiu lauku su tūkstančių tūkstančiais juodų kelmų, o už kiekvieno iš jų supilta po kapą. Vieną akimirką po kojomis pajutusi žliugsintį vandenį, atsigręžusi pamačiau, kad iš lauko pakraščio, kurį laikiau horizontu, plūsta jūra. Kodėl tokioje vietoje supylė kapus? – klausiau savęs. Ar iš kapų apačioje ir arčiau vandens neišplaus visų kaulų? Gal bent kapų viršuje kaulus reikėtų perkelti dabar pat, kol dar nevėlu? Bet ar tai įmanoma? Neturiu net kastuvo. O vanduo jau siekia kulkšnis. Pabudusi iš sapno ir žiūrėdama į dar tamsų langą pajutau, kad šiuo sapnu man bandoma pasakyti kažką svarbaus. Užsirašiusi jį pamaniau, kad jis gali tapti kito romano pradžia.

Vis dar gerai nežinodama, koks kūrinys tai galėtų būti, vis rašiau ir tryniau iš šio sapno galinčių kilti pasakojimų pradžias, kol galiausiai 2017-ųjų gruodį dvejiems metams išsinuomojau butą Čedžiudo saloje, ten gyvenau, kartais atvažiuodama į Seulą. Kiekvieną akimirką jausdama stiprų Čedžiudo vėją, saulės šviesą, šlapdribą, vaikštinėdama miškais, pajūriu, kaimų keliukais, pajutau, kaip po truputį ryškėja naujo romano kontūrai. Kai išėjo romanas „Neatsisveikinant“, kurį, panašiai kaip ir „Ateina berniukas“, rašiau kuo santūriau, perskaičiusi išgyvenusiųjų žudynes liudijimus, išnagrinėjusi visą medžiagą, atidžiai įsižiūrėdama į kraupias detales, beveik neįmanomas perpasakoti žodžiais, buvo praėję beveik septyneri metai nuo to sapno apie juodus kelmus ir atplūstančią jūrą.

Keliuose sąsiuviniuose, kuriuos naudojau rašydama romaną, pasižymėjau tokias pastabas.

 

Gyvastis bando išgyventi. Gyvastis šilta.

Mirti – tai atšalti. Kai ant veido besikaupiantis sniegas netirpsta.

Žudyti – tai atšaldyti, atvėsinti.

Žmogus istorijos bėgsme ir žmogus Visatoje.

Vėjas ir jūros srovės. Visą pasaulį sujungianti vandens ir vėjo apytaka. Mes susieti. Susieti, dėl Dievo meilės.

 

Šis romanas sudarytas iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje keliaujama horizontaliai: pasakotoja Giongha iš Seulo per didžiausią pūgą vyksta į Insonės namus Čedžiudo kalnuose gelbėti vieno paukščio, o štai antrosios dalies kelias vertikalus: Giongha kartu su Insone leidžiasi į žmonių naktį – į tą 1948 metų žiemą, kai Čedžiudo saloje vyko civilių žudynės, į pačias jūros gelmes. Paskutinėje, trečiojoje, dalyje jiedvi jūros dugne įžiebia žvakę.

Nors romano veiksmas, tarytum perduodant ir vėl paimant žvakę, plėtojamas dviejų draugių – Gionghos ir Insonės – paveikslais, tikroji kūrinio herojė yra su jomis susijusi Insonės mama Džiongšimė. Išgyvenusi žudynes ir kovojusi, kad surastų bent menkiausią mylimo žmogaus kaulų atplaišą ir surengtų laidotuves. Atsisakanti nustoti gedėti. Skausmuose žvelgianti užmarščiai į akis. Neatsisveikinanti. Žvelgdama į jos gyvenimą, kunkuliavusį tiek meile, tiek skausmu, rodos, bandžiau klausti: kiek stipriai galime mylėti? Kur mūsų ribos? Kaip stipriai turime mylėti, kad vis dėlto išliktume žmonėmis?

 

●

 

Dabar, prabėgus trejiems metams po romano „Neatsisveikinant“ pasirodymo, vis dar nesugebu baigti kito. Manęs jau seniai laukia dar vienas kūrinys, kurį pradėsiu, baigusi šią knygą. Formaliai jis bus susijęs su romanu „Balta“, kuriuo trumpam savo gyvenimą paskolinau vyresnei seseriai, palikusiai šį pasaulį praėjus vos dviem valandoms po gimimo, kuriame norėjau pažvelgti į tą mūsų vidinę dalį, kurios neįmanoma sugniuždyti. Nors, kaip visuomet, neįmanoma numatyti, kada baigsiu šį kūrinį, galbūt be galo lėtai, tačiau vis rašysiu. Už nugaros palikusi iki šiol parašytas knygas eisiu vis pirmyn. Kuo toliau, idant pasukus už kampo daugiau nebesimatytų knygų iš praeities, taip toli, kiek tik leis gyvenimas.

Kol aš taip žingsniuosiu vis pirmyn, mano parašytos, bet dabar savo gyvenimą gyvenančios knygos irgi keliaus vedamos savo pačių lemties. Ir tos dvi seserys, amžiams likusios greitosios pagalbos automobilyje, už lango kylant žaliems fejerverkams. Ir moters pirštai, kurie tamsoje ir tyloje ant vyro delno rašydami raides visai netrukus patys prabils. Ir mano vyresnioji sesuo, šį pasaulį palikusi, praėjus vos dviem valandoms po gimimo, ir jauna mano mama, iki pat paskutinės akimirkos kūdikiui sakiusi: „Nemirk, maldauju, tik nemirk.“ Kiek toli nueis pro užmerktus mano akių vokus oranžine spalva prasiskverbusios, neapsakomai šilta šviesa mane apgaubusios vėlės? Kur nukeliaus visose vietose, kur vyko žudynės, visuose laikuose ir erdvėse, kur praūžė visa naikinanti prievarta, niekada neatsisveikinti prisiekusių žmonių uždegtos žvakės? Tuo auksiniu siūlu, jungiančiu dagtį su dagtimi, širdį su širdimi.

 

●

 

Įrištoje knygutėje, kurią pernai sausį radau senutėje batų dėžutėje, aš 1979 metų balandį sau pačiai uždaviau du klausimus:

 

Kurgi yra meilė?

Kas gi yra meilė?

 

Iki 2021-ųjų rudens, kai buvo išleistas romanas „Neatsisveikinant“, šiuos du klausimus visada laikiau savo kūrybos šerdimi:

 

Kodėl pasaulis toks žiaurus ir skausmingas?

Ir kaip tuo pat metu jis toks nuostabus?

 

Ilgai tikėjau, kad įtampa ir vidinė kova tarp šių dviejų klausimų skatino mane rašyti. Kad visą laiką, nuo pirmo iki naujausio romano, rutuliojosi ir keitėsi tik situacijos, būsenos, kurioms apėmus kyla šie klausimai, tačiau patys jie liko nuoseklūs, nesikeičiantys. Tačiau prieš kokius dvejus ar trejus metus ėmiau tuo abejoti. Ar tikrai tik 2014 metų pavasarį, išleidus romaną „Ateina berniukas“, pirmą kartą savęs paklausiau apie meilę – apie mus jungiantį skausmą? O gal nuo pirmo iki naujausio kūrinio visų mano klausimų pats giliausias sluoksnis visuomet krypo meilės link? Ar nebus tai seniausias ir esminis mano gyvenimo obertonas?

1979-ųjų balandį vaikas parašė, kad meilė yra be galo asmeniškoje vietoje, vadinamoje „mano širdimi“. („Tankiai plakančioj mano širdy.“) O apie meilės esmę atsakė šitaip: „Tarpą tarp mūsų širdžių sujungiantis siūlas auksinis.“

Rašydama romanus, naudojuosi savo kūnu. Išsamiai aprašau visus pojūčius: matau, girdžiu, uodžiu, ragauju, jaučiu švelnumą, šilumą, šaltį, skausmą, širdies plakimą, troškulį ir alkį, einu, bėgu prieš vėją ir šlapdribą, suimu ranką. Būdama mirtinga būtybė, sudaryta iš kūno, kuriuo teka šiltas kraujas, tuos gyvus pojūčius tarsi elektros sroves stengiuosi įlieti į sakinius ir be galo susijaudinu, kai tos srovės persiduoda mano kūrinius skaitantiems žmonėms. Tą akimirką, kai realiai pajuntu, jog kalba – tai mus jungiantis siūlas, kad prie to siūlo, kuriuo teka gyvasties šviesa ir elektros srovės, prisijungia ir mano klausimai. Norėčiau žemai nusilenkdama iš visos širdies padėkoti visiems, kuriuos tas siūlas jau sujungė ar dar sujungs.

 

Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas

 

© THE NOBEL FOUNDATION 2024