Gegužės kalendorius
„Viskas šūdas“ – frazę užtikau susirašinėjime su Kęstučiu Navaku mesendžeryje. Tiesa, tas susirašinėjimas buvo pirmas ir paskutinis – ėjo 2019 m., periodiškai parašydavau tekstų į kultūrspaudę ir Kęstutis, su kuriuo šiaip nebendravome, netikėtai kreipėsi, kad duočiau ką nors „Nemunui“. Po to, kaip ir visas, pakvietė atvykti į Kauną pas jį su Katinu. Nenuvykau.
2019 m. gegužę dar mačiau jį sėdintį pievelėje „Pož(i)eminiuose skaitymuose“ Kaune – tąkart dalyvėms priekaištavo, kad uoliai skaitydamos savo kūrybą per greitai beriame žodžius. Nuo tada, skaitydama prozą, visada stengiuosi skaityti lėčiau. Tų metų gegužės pradžia irgi buvo vėsi, o Kauno aštuntajame forte, kur tąkart vyko skaitymai, buvo šalta kaip kape. Skaitymuose dalyvavo ir Auris Radzevičius-Radzius, o dabar jiedu su Kęstučiu tebelikę tik tų metų nuotraukose.
„Nekenčiu poetų!“ – atšaudavo Rolandas Rastauskas, kai erzindavau, ar šiemet pagaliau dalyvaus PoPoje. Neįtikindavo, tik RoRai prieštarauti buvo beprasmiška. „Pož(i)eminiuose skaitymuose“, vykusiuose po Klaipėdos žvejų rūmų scena 2023 m., progiesmiu, kaip būdinga tik Rastauskui, skaitė prozą. Po to dingo su parodos surengti atvykusių vilniečių menininkų bomondu. Ryte tie patys menininkai su savo žmonomis, supanašėję tarpusavyje, į pasaulį stebeilydami pro vienodus kvadratinius akinių rėmelius, gėrė kavą ir oriai kramtė guminius kruasanus.
Su kitais dalyviais nutarėme, kad kartu skaičiusi prancūzaitė poetė būtinai turi pamatyti Baltiją. Jūra pasirodė pavyzdingai rami, kartkartėmis nuošdavo viena kita bangelė. Iš baltų paplūdimio bokštelių žvelgė tuštuma, o viską aplink sėmė snūdus bergmaniškas filmas, rankiojant kriaukles ir prisimerkus žvelgiant į tolį. „Einam vynelio?“ – supypsėjo žinutė iš Klaipėdos senamiesčio, kai autobusu skriejom Vilniaus link. Nenuėjom niekada.
Poezija man visada asocijavosi su laiptais – tais, kurie veda žemyn Rašytojų sąjungos rūmuose. Arba aukštyn – nelygu kuria kryptimi kopsi. Nuolat vesti derybas su savo nervu klajokliu, jausti, ar rašai, ar tik konstruoji, nuolat laukti genties patvirtinimo – knyga gera, vidutiniška ar „viskas šūdas“. Kažkada jų papėdėje esančioje išvietėje girdėjau nepaprastai elegantiškai vemiant kažkurią poetę. O kadais pati slystelėjau tik ant vienos pakopos ir to pakako, kad, be to vieno vienintelio eilėraščio, daugiau neparašyčiau nieko. Žinom – buvo nusimariojusių mirtinai. Likusieji vis dar kopia – į viršų arba žemyn.
„Poezijos pavasaris“. 2021. Miglės Domašiūtės nuotrauka
Nuo oro priklausomus žmones vadinu „oristais“ (ne, tai niekaip nesusiję su Donato Petrošiaus „Aoristu“). Oristams ši gegužė turėtų būti tas pats baisiausias mėnuo, o man ji yra nuostabiai vėsi, tiesiog aidinti – nors balandį svilino apokaliptinė iš tropikų atpūsta šutra. „Viskas šūdas“, – burbama, siaustantis į demisezoninius paltus, vis pratrūkstant beveik rudeniniam lietui.
PoPa atidarymas šiemet vyko Vilniaus mokytojų namų kiemelyje. Visą savaitę buvo žadamas lietus ir nors sekmadienio ryte išsigiedrijo, vis viena buvo truputį – maironiškai – liūdna: man, gal ir tau.
Kasmet atsikartojančių renginių tradicija brėžia takoskyrą tarp „buvo“ ir „nėra“, vėl prikeldama iš užmaršties likusius tik nuotraukose. Ir kaskart nenorom sukirba jausmas, kad prie nebuvimo priprantama; tebeaidi juokas, tebeskaitoma poezija, tebegeriamas vynas.
