Votyvinė odė palaimintajam Stanislovui Kostkai už sėkmingą šviesiausiojo Vladislovo grįžimą iš Badeno

Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijos

spindesys ir skurdas

 

Praeitų metų rudenį buvo sukeltas dirbtinokas ažiotažas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje suradus ar veikiau identifikavus iki šiol nežinomą Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) poezijos knygelę. Netrūko pompastiškų atradėjų ir net paties Prezidento vizitų į Kauną bei fanfarų, kad laikinoji sostinė, girdi, nuo šiol turinti „savo Mažvydą“, t. y. šiojo „Katekizmo“ reikšmei prilygstantį spaudinį.

Atradimas pasirodė esanti vienut viena visiems Sarbievijaus kūrybos tyrėjams seniai žinoma giesmė, skirta iš Mazovijos (Lenkija) kilusiam ir tuo metu dar tik palaimintajam Stanislovui Kostkai (1550–1568). Kas jis? Tai Jėzaus draugijos, antraip jėzuitų vienuolijos, savotiškas žinybinis šventasis, kurį savo eilėmis Sarbievijaus paprašė išgarsinti jo kraštietis Plocko vyskupas Stanislovas Lubienskis. Odė, arba giesmė, buvo parašyta 1637 m. gruodžio pabaigoje – 1638 m. sausio pirmomis dienomis Sarbievijui būnant Varšuvoje. Kokia buvo pirminė jos versija, nežinoma. Prabėgus maždaug metams, 1639 m., ji buvo išspausdinta nenurodant autoriaus, spaustuvės ir net vietovės (atradėjai, tikėkimės, tai nustatys), pridėjus, kad tai votyvinė odė už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo IV sėkmingą grįžimą iš Badeno, kur šis 1638 m. antrojoje pusėje taisė pašlijusią sveikatą. Kaip Sarbievijaus kūrinys, giesmė vėliau ne kartą buvo perspausdinta ir įtraukta į visus poeto eilių rinkinius, todėl jo autorystės kol kas niekas neginčijo.

Kuo išsiskiria šis kūrinys? Jis parodo visą baroko estetikos apskritai ir konkrečiai Sarbievijaus poezijos dvilypumą: virtuozišką žongliravimą lotynų kalbos žodžiais siekiant nustebinti skaitytoją ir gana seklų turinį stengiantis išliaupsinti kūrinio adresatą. Odė parašyta kaip Stanislovo Kostkos gyvenimo epizodų ir pomirtinių stebuklų, įvykusių meldžiant jo užtarimo, poetinė eksplikacija ir baigiama poeto troškimu, savotišku palinkėjimu sau pačiam sulaukti dienos, kada Kostka bus paskelbtas šventuoju. Deja, Sarbievijui šito sulaukti nebuvo lemta – Stanislovas Kostka oficialiai kanonizuotas tik 1726 m.

Palydint šio kūrinio pirmąjį vertimą į lietuvių kalbą, reikia pasakyti, kad šis, be abejonės, perteikia tik dalį originalo leksinio sudėtingumo ir išradingumo. Lietuvių kalba turi mažai žodžių, skambančių taip pat kaip lotyniški, todėl vertėjai, privalėdami laikytis originalo eilėdaros, dėl jos sudėtingumo yra priversti aukoti dalį prasmės ir įvaizdžių. O originale knibždėte knibžda daug įvairios egzotikos: stūkso Olimpas, loja Tartaro Cerberis, į lovą gulasi Kūdikėlis Jėzus, koja kojon žengia Faustita ir Kopija, siaučia Tetidė, veikia Vulkanas, rūksta ant karščiuojančio kūno uždėtas linas, iš dangaus pasklinda Šventųjų būriai, nežinia iš kur išnyra šv. Barbora, Dievas pasirodo grūdo pavidalu, šmėkščioja negirdėti getai, trakai beigi gelonai ir pan. Visa tai turi pagrindimą Stanislovo Kostkos hagiografijoje. Todėl kiekvienas vertėjas, versdamas tokį kūrinį, turi du kelius: palydėti kone kiekvieną eilutę komentarais aiškinant, ką norėjo pasakyti pats autorius ir ką pasisekė ar nepasisekė perteikti vertėjui, arba palikti tekstą pliką kaip tilviką, leidžiant skaitytojui paragauti šio barokinio skanėsto ir pačiam spręsti, ar nuo jo sąla širdis, ar pykina ir norisi išspjauti. Vertėjas pasirinko antrąjį kelią: tegu visi barokomanai ir hagiografijos gerbėjai patys įsideda šį gardėsį į burną ir sprendžia, ar jis šiais laikais dar virškinamas, ar jau nebevalgomas.

Dėl originalo eilėdaros perteikimo pasakytina, kad vertėjai iš lotynų ar senovės graikų kalbų naiviai įsivaizduoja, jog skaitytojai moka ir žino, kaip turi būti skaitoma (tikriau, skanduojama) konkreti strofa. Klasikinių studijų nuopuolio Lietuvoje laikais tai visiška iliuzija, nes be specialaus pasirengimo dabar tai gali padaryti vos keletas specialistų. Todėl vertime cezūros, arba trumputės pauzės, pažymėtos ženklu |, o privalomi kirčiuoti skiemenys žymimi pabraukimais, kad būtų skanduojama taip, kaip reikia, o ne taip, „kaip atrodo ar patinka“.

Tekstas verstas iš 1665 m. Paryžiuje pasirodžiusio septynių Sarbievijaus odžių leidimo, užmetant akį ir į 1639 m. šios odės pirmąjį leidimą.

Vertėjas

 

Votyvinė odė palaimintajam Stanislovui Kostkai

už sėkmingą šviesiausiojo Vladislovo grįžimą iš Badeno

 

Šviesaus Olimpo | tviskanti skliautuose

o Kostkos žvaigžde! | Marmuro altorius

tau statom ir vaškinėm žvakėm

bei gėlėmis pamaldžiai dabinam.

 

Didi globėja | žemės šios ir dausų

valdovė, andai | akinusi tave

į būrį jungtis savo Jėzaus

ir nebijoti kovų Draugijos,

 

kai tu į Romą | bėgai paknopstomis,

tave apgynė, | brolis nors vežimu

greitu atlėkęs bandė uoliai

sukti atgal ir grąžint namolio.

 

Tai ji, trižiotis | Cerberis lojimu

tave kai baidė, | šiepdamas vis nasrus,

ranka globojo savo: trissyk

Tartaro padaras kai mėgino

 

įdūkęs pulti, | nieko nepešęs vis

turėjo trauktis. | Kam dar priminti, kaip

geroji Marija užtarus

kūdikį įdavė tau Jėzulį?

 

Jaunuoli didis! | Gerąjį Dievą kaip

pasitinki tu! | Kaip tu meilingai jį

šypsniu apdovanoji savo!

Lygiai taip tau nusišypso mielas

 

dausų tas vaikas! | Be abejonės, juk

džiaugsmingai rankom | apsikabinęs jis

ant kaklo tau kaipmat pakibo

ir bučiniais meiliais apibėrė.

 

Ne visad dangstos | debesimi ugnies

ateidama pa|saulin Aukščiausioji

Dievybė, griausmą ir trišakį

ginklą laikydama savo rankoj.

 

Įgauti moka | Dievas pavidalą

dažnai mažesnį, | kai nusipelno to

dievotas paprastas skaistumas

ir papročiai it žiedai lelijų.

 

Kadais Jis tokią | priėmė išvaizdą

lūšnoj Betliejaus, | kūdikišku verksmu

tuoj pat užliedamas tvartelį

ir varganam lopšyje suspurdęs.

 

Kas per Šventųjų | pulkas dangaus vartus

atvėrus plūsta, | išorėn veržiasi?

Kas per ramumas oro stoja,

aukso liūtis pasipylus siaučia

 

dangaus žydrynėj? | Liaukis bauginusi,

Tetide, liaukis; | visas Pasauli, klaupk,

sulenk maldingai savo kelį –

Dievas štai, štai jis, mažyčio grūdo

 

įgavęs formą, | nužengė ir šventu

maistu tau, Kostka, | tapo. Kokia minia

Šventųjų vaišes šias apsupus

stebi, akis ir žvilgsnius įsmeigus!

 

Kaip nepažint man | būrio šio vidury

tavęs, Barbora, | spindinčiuos bokštuose

sušvitusios, toli kai regi

akys šventos kankinystės laurus?

 

Tikra tiesa tai: | dangiškus piliečius

skaistumas traukia. | Apsupamas ratu

žavusis Kostka ir grožėtis

progą suteikia visiems Šventiesiems.

 

Į tyrą dangų | paimtas, Kostka, tu

ir pats Šventųjų | susirinkimuose

esi žymus bei dalyvauji,

kvėpdamas burna visa šventumą,

 

ir atsidūręs | esmo paties gelmėj

bei dieviškumo | jūron nugrimzdintas,

atmušdamas Jo ryškią šviesą

spindi ir akini savo veidu.

 

Tad ko stebėtis, | karštis kai toks smarkus

jaunuoliui smogė, | vėjas kurio švelnus

nebuvo pajėgus atšaldyt

nei ką padėjo vandens šaltybė,

 

net drėgnos drobės, | širdį vėsinusios,

nuo karščio rūko. | Meilė iš įkarščio

labiau kuo imasi su priešu,

tuo labiau jis jai jėgų suteikia.

 

Tai lieka žemei. | Likusius slėpinius

Dorybė dangui | žinančiam perdavė,

nors ir toliau nesibodėjo

Lenkijai, Lietuvai dovanoti

 

globėjos šypsnio: | Laimė juk žengdama

pirma ir koja | kojon su ja – Skalsa,

apsunkusi javų geltoniu,

dirvoms grąžindavo gerą orą,

 

o nelabasis | baigdavosi drugys

taip pat ir maras, | baimė artėjančios

mirties, kuri ligoniams grėsė,

savo atleisdavo šaltus gniaužtus.

 

Kiek miestų savo | gelbėjo jis globa,

kai žiū nurimo | ir nesutramdomas

Vulkanas, ir traškėti liovės

bokštuose siaučiančios gaisro ugnys?

 

Kas tikslų skaičių | gali nurodyt mums,

kiek getų buvo | sumušta, trakų kiek

paklota? Kiek pulkų gelonų

bėgo? Taika gal apkarto stojus?

 

kai jau skardeno | garsas duslus ragų,

būrys prieš būrį | grumdavos mūšiuose,

o skydas trankėsi į skydą,

kardas į kardą, ranka į ranką?

 

Suteiki savo | vardo jau priedangą

ir saugok sveiką | metų metus visiems

Vladislovą, karalių lenkų,

ramstį begriūvančio šio pasaulio.

 

Kad ir kurioj tu | vietoj dangaus žvelgi

į gimtą kraštą – | argi svarbu, Piemens

žvaigždynas tai šiauriniam poliuj

ar būtų patys pasaulio pietūs –

 

teneužtemdo | spindesio darganos,

ūkai ir audros – švieski vis tėviškei

ryškia šviesa. Lai karūnuoja

saule Roma tavo skaistų veidą,

 

tegul šventuoju | skelbdamas tarp didžių

žvaigždžių įrašo | popiežius Urbonas

ir stato tau švęstas bažnyčias:

Romos triumfą dangaus Šventieji

 

kiekvieną dieną | garsins už Indijas

abi toliau, o | kitkas man nesvarbu.

Tik vieno aš prašau: kad Parkos

leistų dienos tos galop sulaukti.

 

 

Iš lotynų kalbos vertė Darius Antanavičius