Nacių valdymo padariniai: ataskaita iš Vokietijos

 

1949 m. rudenį Hannah Arendt, jau parašiusi, bet dar neišleidusi „Totalitarizmo ištakų“ (1951), atvyko į Vokietiją po 16 metų emigracijos (pirma į Prancūziją, vėliau į Jungtines Amerikos Valstijas). Ji lankėsi kaip JAV institucijos – Europos žydų kultūrinės rekonstrukcijos komisijos – atstovė. Šios komisijos tikslas buvo dokumentuoti nusavintas ir siektas sugrąžinti Europos žydų kultūrines vertybes. Todėl atvykusi ji intensyviai važinėjo po Vokietijos miestus, susitikinėjo su įvairiausiais žmonėmis ir pildė vertybių sąrašus. Tai suteikė progą pamatyti šalį ir jos gyventojus tuo laikotarpiu, apie kurį iki šiol mažai rašoma: Vokietija ir vokiečiai atsidūrę naujoje politinėje situacijoje, šalis sugriauta, padalinta į Sąjungininkų okupacines zonas, o gyvenimo nacistinėje Vokietijoje patirtis dar neturi aiškesnių interpretacinių rėmų, išskyrus denacifikacijos praktikas.

Arendt pamatė ponacistinę Vokietiją ir nustebo: kaip mažai vokiečiai mąstė apie šį laikotarpį ir savo vietą jame. Tai ir tapo teksto „Nacių valdymo padariniai: ataskaita iš Vokietijos“ (The Aftermath of Nazi Rule: Report from Germany), paskelbto Amerikos žydų komiteto leidžiamame žurnale „Commentary“ 1950 m. spalį, pagrindine tema: kaip vokiečiai mato savo visai artimą praeitį, kokius matymo būdus jiems siūlo Sąjungininkų politika ir kokia ateitis jų laukia. Kai kurios Arendt prognozės pasitvirtino, kai kurios (kaip antai kad Vokietija dar ilgus dešimtmečius nevaidins jokio svarbaus vaidmens Europoje) – vis dėlto ne.

Šiandien dažna ir dažnas iš mūsų vėl ieško būdų suprasti žmogų totalitarinių ir autoritarinių režimų sąlygomis. Vėl ir vėl klausia apie tokio žmogaus atsakomybės ribas, valią veikti, fizinės ir vidinės emigracijos sąlygas ir būsenas, oponuojančias laikysenas, patirties artikuliacijos būdus ir pasirinkimų etiką. Apie tai, o kas po to, kaip iš autoritarizmo išeinama, kaip gyvenama po jo, jei įsivaizduojame, kad šalia mūsų esantieji turės mums matomą pabaigą.

Visos istorinės analogijos tik dalinės, padeda suprasti reiškinius ir procesus tik gerai suvokus skirtumus, tačiau daug kam, man taip pat, skaitymas apie Vokietijos prieškario nuotaikas (kada gi, kam ir kas darėsi aišku?), karo kasdienybę, pokario laikysenas (kaip įsisteigia normalumas, kaip matuojama ir lyginama kančia, kokių pastangų ir ką atminti prireikia?) yra viena iš atramų galvojant, pavyzdžiui, apie dabartinę Rusiją. Daug kam iš skaitytojų turbūt pažįstamai skambės diskusijos apie „geruosius vokiečius“ ar savigailą. Tačiau ir kitais aspektais, skaitydami Arendt, matome, kad ne pirmą kartą gyvename ir kad tekstas yra ir apie mus. Antai, aprašydama refleksijai nepalankų intelektualinį klimatą, Arendt pastebi, kad klesti nepaprastai gyvybingas, tuomet jos iš nacizmo kildintas „džentelmeniškas susitarimas, jog visi turi teisę į neišmanymą vien todėl, kad visi turi teisę į nuomonę“. Tokie istoriniai rimai apmaudūs, bet iš jų iškylanti aiškumo galimybė svarbesnė.

Natalija Arlauskaitė

 

 

Per mažiau nei šešerius metus Vokietija, vykdydama neįtikėtinus nusikaltimus, sugriovė savo vakarietiškos visuomenės moralinę struktūrą, o jos nugalėtojai po griuvėsiais palaidojo regimus tūkstantmetės vokiečių istorijos ženklus. Tada į šias nuniokotas žemes, atribotas Oderio–Neisės linija ir nepajėgiančias palaikyti savo demoralizuotų ir išsekusių gyventojų, plūstelėjo milijonai žmonių iš rytų regionų, iš Balkanų ir Rytų Europos, bendrą katastrofos paveikslą papildydami specifine modernia fizine benamyste, socialiniu bešakniškumu ir politiniu beteisiškumu. Galima abejoti Sąjungininkų sprendimo visas vokiškai kalbančias mažumas iškelti iš nevokiškų šalių išmintingumu, tarytum maža pasaulyje benamystės jau dabar. Bet lieka faktas, kad Europos tautas, karo metu patyrusias žudikišką demografinę Vokietijos politiką, labiau nei įsiūtis kaustė siaubas vien nuo minties, kad reikės gyventi vienoje teritorijoje su vokiečiais.

Suniokotų Vokietijos miestų vaizdas ir žinojimas apie vokiečių koncentracijos ir naikinimo stovyklas apgaubė Europą melancholijos debesiu. Kartu tai dar labiau užaštrino ir įtvirtino pastarojo karo atminimą, dar labiau suaktualino būsimų karų baimę. Ne „vokiškoji problema“, kiek ji yra nacionalinė vienos iš Europos tautų problema, o fiziškai, moraliai ir politiškai sugriautos Vokietijos košmaras tapo kone tokiu pat lemiamu bendros Europos gyvenimo atmosferos elementu kaip ir komunistiniai judėjimai.

Bet niekur šis griūties ir siaubo košmaras nejaučiamas ir neaptariamas mažiau nei pačioje Vokietijoje. Reakcijos stygius visur akivaizdus, ir sunku pasakyti, ar tai žymi pusiau sąmoningą vengimą leisti sau gedėti ar autentišką negebėjimą jausti. Gyvendami griuvėsiuose vokiečiai siunčia vieni kitiems atvirlaiškius, vaizduojančius nebeegzistuojančias katedras ir turgavietes, pastatus ir tiltus. Abejingumą, su kuriuo jie juda tarp nuolaužų, tiksliai atliepia sielvarto dėl mirusiųjų nebuvimas ir apatija, su kuria jie reaguoja ar, tiksliau, nesugeba reaguoti į likimą, ištikusį atvykusius pabėgėlius. Ši bendra emocijų stoka, šis, kaip bežiūrėtum, akivaizdus beširdiškumas, kartais pridengtas pigiu sentimentalumu, yra tik ryškiausias išorinis giliai įsišaknijusio, kartais piktybiško vengimo pastebėti ir pripažinti tai, kas iš tiesų įvyko, simptomas.

 

●

 

Abejingumą ir irzulį, sukylantį, kai tas abejingumas pastebimas, galima aptikti ne viename intelektualiniame lygmenyje. Akivaizdžiausias eksperimentas yra pasakyti expressis verbis, ką jūsų pašnekovas jau pastebėjo nuo pat pokalbio pradžios, t. y. kad esate žydas. Paprastai šitai palydi neilga nejauki pauzė; o tada – ne asmeninis klausimas, kaip kad „Kur atsidūrėte, kai išvykote iš Vokietijos?“, ir ne atjautos ženklas, pavyzdžiui, „Kas nutiko jūsų šeimai?“, bet visa virtinė istorijų apie tai, kaip kentėjo vokiečiai (tai tiesa, žinoma, bet ne apie tai kalba); o jei šio mažyčio eksperimento objektas yra išsilavinęs ir inteligentiškas, jis imsis vokiečių ir kitų žmonių kančios lyginimo, implikuodamas, kad viena pusė atsveria kitą ir galima pereiti prie perspektyvesnės pokalbio temos. Panašiai vengiama reaguoti ir į griuvėsius. Jei kokia nors atvira reakcija išreiškiama, tai būna atodūsis, palydimas pusiau retorinio, pusiau melancholiško klausimo: „Kodėl žmonėms visada reikia kariauti?“ Vidutinis vokietis pasibaigusio karo priežasčių ieško ne nacistinio režimo veiksmuose, o įvykiuose, dėl kurių Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš rojaus.

 

●

 

Toks bėgimas nuo tikrovės, žinoma, yra bėgimas nuo atsakomybės. Šiuo požiūriu vokiečiai nėra vieninteliai; visos Vakarų Europos tautos išsiugdė įprotį dėl savo nelaimių kaltinti nepasiekiamą jėgą: šiandien tai gali būti Amerika arba Atlanto paktas, rytoj – nacių okupacijos palikimas, o bet kurią savaitės dieną – istorija apskritai. Tačiau toks požiūris ryškesnis Vokietijoje, kur sunku atsispirti pagundai okupacines jėgas kaltinti absoliučiai dėl visko: Didžiosios Britanijos zonoje dėl visko kaltinama britų baimė dėl vokiečių konkurencijos; Prancūzijos zonoje – prancūzų nacionalizmas; Amerikos zonoje, kur reikalai visais atžvilgiais geresni, – amerikiečių europietiško mentaliteto neišmanymas. Nuogąstavimai visiškai suprantami, ir visi jie turi tiesos grūdą, tačiau jie remiasi storžievišku nenoru naudotis daugybe galimybių, paliktų vokiečių iniciatyvai. Turbūt aiškiausiai tai atsiskleidžia vokiečių laikraščiuose, savo požiūrį reiškiančiuose kruopščiai išpuoselėtu Schadenfreude – pagiežingo gėrėjimosi žlugimu – stiliumi. Tarytum vokiečiai, netekę galios valdyti pasaulį, pamilo pačią negalią ir dabar, nepriklausomai nuo galimų pasekmių jiems patiems, jaučia malonumą kontempliuodami tarptautines įtampas ir neišvengiamas valdymo klaidas. Rusijos agresijos baimė nebūtinai reiškia besąlygišką proamerikietišką požiūrį, bet dažnai veda prie nepajudinamo neutralumo, tarytum pasirinkti konflikto pusę būtų taip pat absurdiška, kaip pasirinkti pusę per žemės drebėjimą. Suvokimas, kad neutralumas nepakeis likimo, savo ruožtu neleidžia šio nusiteikimo paversti racionalia politika, o pats nusiteikimas dėl savo iracionalumo tampa tik dar nuožmesnis.

 

●

 

Tačiau nacių nusikaltimų, karo ir pralaimėjimo žymės, nesvarbu, pripažįstamos ar ignoruojamos, vis dar akivaizdžiai dominuoja visame vokiečių gyvenimo audinyje, o vokiečiai ištobulino daugybę būdų, kaip išvengti jų sukrečiančio poveikio.

Mirties fabrikų tikrovė transformavosi į gryną potencialumą: vokiečiai darė tik tai, ką ir kiti geba daryti (žinoma, su daugybe iliustratyvių pavyzdžių) arba ką ir kiti darys netolimoje ateityje, todėl kiekvieną šią temą iškeliantį galima ipso facto apkaltinti teisuoliškumu. Tokiame kontekste Sąjungininkų politika Vokietijoje dažnai aiškinama kaip pavykusio keršto kampanija, net jei vėliau paaiškėja, kad tokią interpretaciją siūlantis vokietis puikiai suvokia, jog dauguma dalykų, dėl kurių jis skundžiasi, buvo arba tiesioginė pralaimėto karo pasekmė, arba įvyko ne Vakarų valstybių valia ir nuo šių nepriklausė. Bet atkaklus kartojimas, kad tikrai esama detalios keršto schemos, veikia kaip guodžiantis argumentas, įrodantis vienodą visų žmonių nuodėmingumą.

Kiekvieną vokietį supanti griūties realybė ištirpsta refleksyvioje, bet negilioje savigailoje, nesunkiai išsisklaidančioje, kai puikiuosiuose prospektuose išdygsta klaikių vienaukščių statinių, veikiausiai perkeltų iš kokios nors pagrindinės miestelio gatvės Amerikoje, kad bent šiek tiek užglaistytų kraštovaizdžio niūrumą, o supermoderniose vitrinose dosniai pasiūlytų provincialios elegancijos. Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje žmonės labiau liūdi dėl sąlygiškai nedaug karo metu sugriautų paminklų nei vokiečiai dėl visų prarastų lobių. Vokietijoje pagyrūniškai viliamasi, kad šalis taps „moderniausia“ Europoje, tačiau tai tik kalbos, ir žmogus, ką tik reiškęs šią viltį, po kelių minučių pokalbiui pasisukus kita linkme, primygtinai tvirtins, kad kitas karas atnešiąs Europos miestams tą patį, ką šis padaręs Vokietijai; tai, žinoma, įmanoma, bet vėlgi žymi tik realybės transformavimą į potencialumą. Pasitenkinimo gaida, kurią dažnas nugirsta vokiečių kalbose apie kitą karą, rodo ne klastingą vokiečių užkariavimo planų atsinaujinimą, kaip teigia dažnas stebėtojas, o tik dar vieną būdą pabėgti nuo realybės: galimos palyginamos destrukcijos atveju vokiečių situacija prarastų savo ypatingumą.

 

●

 

Bet bene labiausiai stebinantis ir bauginantis vokiečių bėgimo nuo realybės aspektas yra įprotis faktus traktuoti taip, tarsi šie būtų tik nuomonė. Pavyzdžiui, į klausimą, anaiptol ne karštai svarstomą, kas pradėjo pastarąjį karą, atsakoma stebėtina nuomonių įvairove. Iš pažiūros normali inteligentiška moteris iš Vokietijos pietų yra sakiusi man, kad karą pradėjo rusai, užpuolę Dancigą, ir tai tik elementariausias iš daugybės pavyzdžių. Šis faktų pavertimas nuomone neapsiriboja tik karo klausimu; visose srityse veikia savotiškas džentelmeniškas susitarimas, kad visi turi teisę į neišmanymą vien todėl, kad visi turi teisę į nuomonę, o už to slypi nebyli prielaida, kad iš tiesų nuomonė nieko nereiškia. Tai labai rimta ne vien dėl to, kad bet kokią diskusiją dažnai paverčia visiškai beprasme (juk niekas nesinešioja visos bibliotekos, kad galėtų pasitikrinti), bet pirmiausiai todėl, jog vidutinis vokietis nuoširdžiai tiki, kad toks niekuo neįpareigojantis, nihilistinis faktų reliatyvumas yra demokratijos esmė. Iš tiesų tai, be jokios abejonės, yra nacistinio režimo palikimas.

Ypatingosios padėties laikais totalitarinė propaganda nuo įprasto netotalitarinių režimų melo skiriasi tuo, kad nuosekliai neigia faktų svarbą apskritai: bet kokie faktai gali pasikeisti ir bet koks melas gali tapti tiesa. Nacizmo poveikis vokiečių sąmonei pasireiškia visų pirma tuo, kad realybė nustojo būti tvirtų ir neapeinamų faktų visuma ir tapo nuolat kintančių įvykių ir šūkių spiečiumi, kuriame koks nors dalykas šiandien gali būti tiesa, o rytoj – melas.

Šis sąlygiškumas gali būti kaip tik viena iš priežasčių, kodėl tiek stebėtinai nedaug likę ilgalaikės nacistinės indoktrinacijos pėdsakų ir lygiai taip pat stebėtinai mažai domėjimosi nacių doktrinų paneigimu. Regime ne indoktrinaciją, o negebėjimą ar nenorą atskirti fakto nuo nuomonės. Diskusija apie Ispanijos pilietinio karo įvykius vyks toje pačioje plotmėje, kaip ir diskusija apie teorinius demokratijos privalumus ir trūkumus.

Todėl Vokietijos universitetų problema – sugrąžinti ne tiek dėstymo laisvę, kiek sąžiningą mokslą, pateikti studentams nešališką to, kas iš tiesų įvyko, vaizdą ir nušalinti dėstytojus, nebegebančius to daryti. Pavojų vokiečių akademiniam gyvenimui vienodai kelia ne tik tie, kurie mano, kad žodžio laisvę reikėtų iškeisti į diktatūrą, kurioje vienintelė nepagrįsta, neatsakinga nuomonė įgyja monopolį, bet ir tie, kurie ignoruoja faktus bei realybę, o savo asmeninę nuomonę, nebūtinai laikydami ją vienintele teisinga, traktuoja kaip tokią pat teisėtą kaip ir visos kitos.

Daugumos šių nuomonių atsietumą ir atitrūkimą nuo realybės, palyginti su tiesiogine niūria jų turėtojų patirtimi, smarkiai paryškina tai, kad jos susiformavo dar iki 1933 m. Esama kone instinktyvaus noro ieškoti prieglobsčio mintyse ir idėjose, kilusiose dar iki kompromituojančių įvykių. Todėl nors Vokietija fiziškai ir psichologiškai pasikeitė neatpažįstamai, žmonės kalba ir elgiasi paviršutiniškai, lyg nuo 1932 m. visiškai nieko nebūtų įvykę. Kelių išties svarbių knygų, parašytų Vokietijoje po 1933 m. arba publikuotų po 1945 m., autoriai jau buvo žymūs prieš dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus. Jaunesnė karta atrodo sustingusi, nesugebanti artikuliuoti ir nuosekliai mąstyti.

Vienas jaunas vokiečių meno istorikas, pristatydamas savo auditorijai Berlyno muziejaus šedevrus, keliaujančius per kelis Amerikos miestus, senovės Egipto Nefertitės statulą nurodė kaip tokią, „kurios mums pavydi visas pasaulis“, ir toliau aiškino, (a) kad net amerikiečiai „nedrįso“ išsivežti šio „Berlyno kolekcijų simbolio“ į Jungtines Valstijas ir (b) kad būtent dėl „amerikiečių įsikišimo“ britai „nedrįso“ išsivežti Nefertitės į Britų muziejų. Dvi prieštaraujančias nuomones apie amerikiečius skyrė tik vienas sakinys: įsitikinimų neturintis kalbėtojas tiesiog automatiškai apgraibomis ieškojo klišių, kurių buvo prikimštas jo protas, kad surastų situacijai tinkančią. Klišės dažniau turėjo senamadišką nacionalistinį nei atvirai nacistinį atspalvį, tačiau bet kuriuo atveju ieškoti jas jungiančio nuoseklaus, kad ir blogo, požiūrio būtų bergždžias reikalas.

Žlugus nacizmui vokiečiai vėl atsidūrė akistatoje su faktais ir realybe. Tačiau totalitarizmo patirtis atėmė iš jų bet kokią spontanišką kalbą ir nuovoką, todėl dabar, nesant jokios oficialios sektinos linijos, jie yra tarsi bežadžiai, negebantys artikuliuoti minčių ir adekvačiai išreikšti jausmų. Intelektualinę atmosferą temdo aptakios beprasmės bendrybės, nuomonės, atsiradusios daug anksčiau, nei įvyko tai, ką jos turėtų atitikti. Tave slegia savotiškas viską persmelkiantis viešosios erdvės kvailumas, dėl kurio negali būti tikras, kad bus teisingai įvertinti net elementariausi dalykai, ir kuris, antai, leidžia vienam laikraščiui skųstis: „Pasaulis vėl mus paliko.“ Šis teiginys savo aklu egocentriškumu palyginamas su įrašu iš Ernsto Juengerio karo dienoraščio (Strahlungen, 1949), kuriame jis pasakoja nugirdęs pokalbį apie rusų karo belaisvius, paskirtus dirbti netoli Hanoverio: „Atrodo, tarp jų yra niekšų. Jie vagia iš šunų maistą.“ Kaip pažymi Juengeris, „dažnai susidaro įspūdis, kad vokiečių vidurinę klasę apsėdo velnias“.

 

●

 

Visa Europa kalba apie tai, kaip greitai po pinigų reformos kasdienis gyvenimas Vokietijoje sugrįžo į įprastas vėžes, o rekonstrukcija pajudėjo visose srityse. Be jokios abejonės, niekur žmonės nedirba taip sunkiai ir taip ilgai kaip Vokietijoje. Gerai žinoma, kad vokiečių kartų kartos darbą vertino itin aukštai, tad dabartinis jų darbštumas iš pirmo žvilgsnio suteikia pagrindo manyti, kad Vokietija vis dar yra potencialiai pavojingiausia Europos tauta. Be to, yra daug stiprių paskatų dirbti. Nedarbas milžiniškas, profsąjungos tokios silpnos, kad darbininkai nė neprašo kompensacijų už viršvalandžius ir dažnai atsisako pranešti apie juos profsąjungoms.

Būsto situacija gerokai blogesnė, nei galima nuspėti iš naujų statybų gausos: didžiųjų pramonės ir draudimo kompanijų verslo ir biurų pastatams teikiamas neginčijamas prioritetas prieš gyvenamąjį būstą, todėl žmonės renkasi verčiau dirbti šeštadieniais ir sekmadieniais, nei likti namie perpildytame bute. Beveik visose Vokietijos gyvenimo srityse rekonstrukcija vyksta siekiant tiksliai (ir dažnai nepaprastai įspūdingai) atkurti ikikarines ekonomikos ir pramonės sąlygas, o žmonių masių gerovei daroma labai mažai.

Tačiau nė vienas iš šių faktų negali paaiškinti, viena vertus, karštligiško veiklumo atmosferos ir, kita vertus, palyginti vidutiniškų rezultatų. Pažvelgus įdėmiau matyti, kad vokiečių požiūris į darbą smarkiai pasikeitęs. Senąją dorybę siekti galutinio produkto tobulumo nepriklausomai nuo darbo sąlygų pakeitė tiesiog akla būtinybė būti nuolat užsiėmusiems, godulys ką nors veikti kiekvieną dienos akimirką.

Stebėdamas, kaip vokiečiai energingai klampoja po tūkstantmetės savo istorijos griuvėsius, gūžčioja pečiais dėl sunaikintų paminklų arba piktinasi, kai jiems primenami visą aplinkinį pasaulį persekiojantys siaubo darbai, supranti, kad veiklumas tapo pagrindiniu jų gynybos nuo tikrovės būdu. Ir norisi sušukti: „Bet tai nėra tikra!“ – tikri yra griuvėsiai, tikri yra praeities siaubai, tikri yra mirusieji, kuriuos jūs jau pamiršote. Bet jie yra gyvos šmėklos, kurių kalbos ir ginčai, žmogaus akių žvilgsnis ir žmogiškos širdies sielvartas nebejaudina.

 

●

 

Žinoma, yra daug vokiečių, neatitinkančių šio apibūdinimo. Visų pirma yra Berlynas, kurio gyventojai išliko nepakitę per patį baisiausią fizinį naikinimą. Nežinau kodėl, bet jų papročiai, manieros, požiūris į žmones iki smulkiausių detalių taip skiriasi nuo visos kitos Vokietijos, kad Berlynas atrodo beveik kita šalis. Berlyne vargu ar esama ir ar kada nors būta pasipiktinimo nugalėtojais; kai per pirmąjį koncentruotąjį bombardavimą anglai dulkėmis vertė miestą, berlyniečiai, kaip pranešama, išlindę iš savo rūsių ir matydami griūvant vieną kvartalą po kito, pareiškę: „Nagi, jei tomiai ketina taip ir toliau, greitai jie turės skraidyti pas mus su savo namais.“ Čia nėra jokio sutrikimo ar kaltės nejaukos, tik atviras ir detalus išvardijimas to, kas Berlyno žydams nutiko karo pradžioje. Svarbiausia, kad Berlyne žmonės vis dar aktyviai nekenčia Hitlerio, ir nors jie turi daugiau priežasčių nei kiti vokiečiai jaustis tarptautinės politikos įkaitais, jie nesijaučia bejėgiai ir tiki, kad jų laikysena šį tą reiškia; turėdami menkiausią galimybę, jie bent jau nenusipigins atiduodami gyvybę.

Berlyniečiai dirba taip pat sunkiai kaip ir kiti Vokietijos žmonės, tačiau jie ne taip užsivertę darbais, jie ras laiko parodyti griuvėsius ir kiek iškilmingai išvardyti dingusių gatvių pavadinimus. Sunku patikėti, bet berlyniečių teiginyje, kad Hitleriui niekuomet nepavyko jų visiškai pavergti, yra tiesos. Jie stebėtinai gerai informuoti, išsaugoję humoro jausmą ir jiems būdingą ironišką draugiškumą. Be to, kad jie tapo liūdnesni ir mažiau juokiasi, vienintelis pakitęs dalykas yra tai, kad „Raudonasis Berlynas“ dabar yra radikaliai antikomunistiškas.

Ir čia vėlgi esama svarbaus skirtumo tarp Berlyno ir likusios Vokietijos dalies: tik berlyniečiai apsiima aiškiai įvardyti Hitlerio ir Stalino panašumus ir tik berlyniečiai teikiasi pranešti, kad jie, žinoma, nėra nusiteikę prieš rusų tautą. Tai įstabus požiūris, ypač jei prisiminsime, kas berlyniečiams, kurių dažnas sveikino Raudonąją armiją kaip tikrus išvaduotojus, nutiko pirmaisiais okupacijos mėnesiais ir kas iki šiol su jais tebevyksta Rytų sektoriuje.

Berlynas yra išimtis, bet, deja, ne itin svarbi. Nes miestas aklinai užrakintas ir mažai kontaktuoja su visa kita šalimi, išskyrus tai, kad visur sutiksi žmonių, kurie bėgdami nuo netikrumo paliko Berlyną, persikėlė į Vakarų zonas ir dabar lieja kartėlį jausdamiesi vieniši ir bjaurėdamiesi. Iš tiesų yra nemažai vokiečių, kurie „kitokie“; bet jie išeikvoja savo energiją bandydami įveikti juos supančią dusinančią atmosferą ir lieka visiškai izoliuoti. Tam tikra prasme tokiems žmonėms dabar psichologiškai blogiau nei blogiausiais Hitlerio teroro metais. Paskutiniais karo metais būta šiokios tokios opozicinės bendrystė tarp tų, kurie dėl vienos ar kitos priežasties buvo prieš režimą.

Drauge jie laukė pralaimėjimo dienos, bet – išskyrus kelias gerai žinomas išimtis – neturėjo jokių rimtų ketinimų ką nors daryti, kad šią dieną priartintų, todėl galėjo mėgautis pusiau įsivaizduojamo maišto apžavais. Pavojus, kildavęs vien nuo minties apie pasipriešinimą, sukūrė solidarumo jausmą, juo labiau paguodžiantį, kad išreikšti jį buvo galima tik tokiais efemeriškais emocijų gestais kaip žvilgsnis ar rankos paspaudimas, įgavusiais neproporcingai didelę reikšmę. Daugybei žmonių perėjimas iš šito perkaitusio pavojaus intymumo į primityvų pokario gyvenimo egotizmą ir išsikerojusį lėkštumą buvo išties skausmingas. (Galima pažymėti, kad šiandien Rytų zonoje su jos policiniu režimu, kurio šįkart gyventojai nekenčia kone visuotinai, bendrystės, intymumo ir ženklų puskalbės atmosfera yra net stipresnė nei prie nacių, todėl dažnu atveju būtent geriausiems iš Rytų zonos taip sunku apsispręsti keltis į Vakarus.)

 

Pabaiga kitame numeryje

 

commentary.org

Vertė Natalija Arlauskaitė