Andrej Kurkov: „Karo reikėjo, kad parodytume, jog Ukraina yra kitokia nei Rusija“

 

Ukrainiečių rašytoją, žurnalistą, intelektualą Andrejų Kurkovą (g. 1961) Feraros tarptautiniame žurnalistikos festivalyje (Internazionale a Ferrara) pernai spalį angliškai kalbino italų žurnalistas, Vidurio ir Rytų Europos ekspertas Andrea Pipino. Interviu nepriklausomos Europos internetinės žiniasklaidos portale „Voxeurop“ paskelbtas š. m. vasario 10 d.

 

– Nuo šio amžiaus pradžios pamažu tapote ukrainiečių literatūros ambasadoriumi užsienyje. Kuo ji tokia išskirtinė? Kodėl, jūsų nuomone, taip atsitiko, ypač turint omenyje tai, kas nutiko Ukrainai po 2014 m. Rusijos invazijos?

– Iš tikrųjų „ambasadoriauti“ pradėjau 1999 m. Tuo metu nebuvo jokių žinių apie Ukrainą. Žmonės žinojo tik apie Černobylį ir vietinę mafiją. Todėl surengiau, manau, šimtus įvairių knygų pristatymų ir diskusijų. Nuo to laiko įpratau daugiau kalbėti apie Ukrainą nei apie savo knygas. Nes jei nesupranti Ukrainos, tikriausiai nesuprasi ir mano knygų. Nors stengiuosi rašyti universalias istorijas, kad jas suprastų bet kuris skaitytojas.

Šiuolaikinės ukrainiečių literatūros problema ta, kad ji introvertiška. Ji skirta žmonėms, kurie apie Ukrainą jau žino daug. Kita vertus, ukrainiečiai visada pykdavo, kad pasaulis apie juos nežino, kad ukrainiečių neskiria nuo rusų.

– Vakarų Europoje dažnai linkstame manyti, kad ta žemyno dalis, kuri anksčiau priklausė Sovietų Sąjungai, yra beveik „Rusija“, bet taip tikrai nėra: Ukraina, Baltijos šalys ir net tokios Kaukazo respublikos kaip Sakartvelas pasižymi labai stipria tautine tapatybe. Ar pastarųjų metų situacija – ypač po plataus masto rusų invazijos į Ukrainą – pakeitė šį požiūrį?

– Deja, mums reikėjo karo Ukrainoje, kad parodytume, jog Ukraina yra kitokia nei Rusija, ir tiek kitokia, kad Rusija stengiasi ją sunaikinti būtent dėl to skirtingumo. Įdomu tai, kad Rusijos agresija Sakartvelo atžvilgiu nesukėlė kultūrinio susidomėjimo Sakartvelu. Karas nepaveikė nei kartvelų literatūros vertimų, nei kartvelų filmų populiarumo.

Norėčiau paminėti buvusios Sovietų Sąjungos šalį, kuri yra viena įdomiausių šalių, ir, ačiū Dievui, joje nebuvo karo, bet rezultatas toks, kad apie ją niekas nežino: Lietuvą. Jei norite atrasti stebuklingą karalystę, mažytę stebuklingą karalystę, turinčią tiek pat gyventojų, kiek mes Kyjive, su keturiais skirtingais regionais, su neįtikėtina istorija – XIV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia Europos valstybė. Po šiai dienai tai vis dar neįtikėtina šalis, tačiau kol kas iš esmės nežinoma, kaip ir lietuvių literatūra bei kultūra.

– Dauguma rusų, įskaitant elitą, ilgai nenorėjo ar negebėjo pripažinti, kad buvusios sovietinės respublikos yra šalys, turinčios savo istoriją, kalbą ir tapatybę. Ar taip yra iki šiol?

– Vladimiras Putinas ne kartą yra sakęs, kad didžiausia asmeninė jo drama buvo Sovietų Sąjungos žlugimas, o tai reiškia, kad jo svajonė – Sovietų Sąjungos arba posovietinės Rusijos imperijos atkūrimas. Nebūčiau toks optimistas, kad teigčiau, jog Putinas neplanuoja pulti Baltijos šalių.

Rusijos imperinės ambicijos dėl Ukrainos siekia XVIII a. pradžią. 1709 m. Ukrainoje įvyko garsusis Poltavos mūšis, kuriame Petro I kariuomenė susikovė su etmono Ivano Mazepos ukrainiečių bei Karolio XII švedų pajėgomis. Petras I nugalėjo ukrainiečių kariuomenę ir kazokus, todėl Mazepa pabėgo į Besarabiją, dabartinę Moldovą ir Rumuniją. Tai buvo bene pirmasis didelis mūšis, kuriame Rusija užėmė beveik visą Ukrainą. Po vienuolikos metų Petras I pasirašė pirmąjį dekretą, nukreiptą prieš ukrainiečių tapatybę. Dekretu uždrausta spausdinti religinius tekstus ukrainiečių kalba. Į jį taip pat įtraukta nuostata šalinti iš bažnyčių visas ukrainiečių kalba parašytas religines knygas.

Nuo 1720 iki 1917 m. rusų carai pasirašė daugiau kaip 40 dekretų, kuriais siekta sunaikinti ukrainiečių kalbą, kultūrą ir tapatybę. Todėl šiandienos karas nėra jokia naujiena. Tas pats nutiko ir Lietuvoje: lietuviams nebuvo užginta vartoti savo kalbą, bet uždrausta naudoti lotynišką raidyną. Taigi caro Aleksandro II sprendimu lietuvių kalba turėjo būti rašoma ir spausdinama kirilica.

– Ar visada suvokėte ukrainiečių kultūros unikalumą? Jūs gimėte tuometiniame Leningrade – dabar tai Sankt Peterburgas, – bet vėliau persikėlėte į Kyjivą.

– Gimiau Rusijoje, tiksliau, Sovietų Sąjungoje, bet negaliu būti tikras, ar esu rusas, ar ukrainietis. Negaliu būti šimtu procentų tikras, nes mano tėvas ir senelis buvo Dono kazokai. Daugelis Dono kazokų iš tikrųjų yra ukrainiečių kilmės, nes imperatorė Jekaterina II panaikino Ukrainos kazokų etmonatą ir iškėlė kazokams sąlygą, kad jei nori išsaugoti savo ginklus, turi įsikurti prie Kaukazo ir ginti Rusijos imperijos sieną.

Kai 1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, be galo džiaugiausi. Žinoma, šie įvykiai mane sukrėtė, bet kur kas mažiau nei mano tėvus, kurie nepajėgė įsivaizduoti gyvenimo ne Sovietų Sąjungoje ar be jos. Be galo džiaugiausi, nes maniau, kad dabar, Ukrainai tapus nepriklausomai, bus daug lengviau kurti nepriklausomą europietišką valstybę. Tais metais tapau politiniu ukrainiečiu, o tuo metu tai reiškė priklausymą aktyvesnei visuomenės daliai, kurioje dominavo etniniai ukrainiečiai.

Nuo 1991 m. kiekvienas Ukrainos pilietis yra ukrainietis, nesvarbu, ar jis Krymo totorių, vengrų, rusų ar moldavų kilmės. Mes esame Ukrainos piliečiai ir tai yra mano tapatybė. Mano gimtoji kalba yra rusų. Ukrainiečių kalbos išmokau sulaukęs 14 metų, sovietinėje mokykloje. Būdamas smalsus nepajėgiau suprasti, kodėl respublika vadinasi Ukraina, tačiau Kyjive niekas nekalba ukrainietiškai. Mokykloje turėjau vos vieną draugą iš ukrainietiškai kalbančios šeimos.

Baigęs universitetą dirbau redaktoriumi, redagavau iš užsienio kalbų į ukrainiečių kalbą verstus romanus. Pats grožinę literatūrą rašau rusų kalba, negrožinę – rusų, ukrainiečių ir anglų kalbomis, o knygas vaikams dabar jau daugiausia ukrainietiškai.

– Kalba tapo itin opiu klausimu Ukrainoje, kurioje iki Rusijos invazijos žmonės kalbėjo abiem kalbomis to nesureikšmindami. Dabar taip nebėra: daugelis rusakalbių ukrainiečių pradėjo mokytis ukrainiečių kalbos ir atsisako kalbėti rusiškai. Ar ukrainiečių kalba prieš karą kada nors buvo tautinės tapatybės žymuo? Ir jei šiandien kalbi ukrainietiškai, ar tai reiškia, kad esi užkietėjęs nacionalistas?

– Jei mano studijų ar mokyklos metais Kyjive kas nors prašnekdavo ukrainietiškai, manydavai, kad tas žmogus arba valstietis, arba nacionalistas. Ir iš tikrųjų toks buvo Ukrainos komunistų partijos požiūris: partijoje, žinoma, buvo ukrainietiškai šnekančių komunistų, bet jie labai gerai mokėjo ir rusų kalbą. Ukrainos politinė sistema gana anarchiška dėl šalies istorijos: kitaip nei dauguma Europos šalių, Ukraina niekada neturėjo karališkosios šeimos ir dažniausiai priklausė kitoms imperijoms ir karalystėms.

Kai iki 1654 m. Ukraina buvo nepriklausoma teritorija, ją valdantys kazokai rinkdavo etmoną. Etmonas buvo kariuomenės ir krašto vadovas. Net ir tada ukrainiečiai buvo politiškai nepriklausomi ir labai tvirtos valios, ir, manau, visi kalbėjo ukrainietiškai. Tačiau 1654 m. ukrainiečių etmonas Bohdanas Chmelnyckis paprašė Rusijos caro pagalbos kare prieš Lenkiją. Tai buvo Ukrainos nepriklausomybės pabaigos pradžia.

Vėliau Kremlius išleido per 40 dekretų, kuriais siekė sutramdyti ukrainiečių tapatybę, ir tik po 1991 m. ukrainiečių kalba pradėjo grįžti į Ukrainos žemes, iš kurių Rusija ją buvo pašalinusi.

Kitaip nei Rusijoje, kuri visada buvo monarchija ir kurioje liaudis myli carą ir tikisi, kad jis sutvarkys jų gyvenimą, Ukrainoje esama ilgalaikės savotiškos demokratijos tradicijos. Dėl to dabar turime daugiau kaip 300 politinių partijų, nes kiekvienas į politiką pasukęs ukrainietis nori sukurti savo partiją. Šios partijos nėra ideologinės, jos atstovauja interesų grupėms arba asmenybėms. Kai Ukraina atgavo nepriklausomybę, politikai turėjo skaidyti visuomenę, kad pritrauktų savo rinkėjų dalį. Lengviausia buvo atidalyti kalbos – rusų ir ukrainiečių – pagrindu.

Taigi aktyviausios partijos šalies rytuose rinkėjams žadėjo rusų kalbą padaryti antrąja valstybine, o aktyvios partijos vakaruose – rusų kalbą uždrausti ir ukrainiečių kalbą padaryti vienintele kalba Ukrainoje. Rusija, be abejo, rėmė prorusiškas partijas. Ir iš tikrųjų stengėsi priversti Ukrainos vadovus ir politikus pripažinti rusų kalbą antrąja valstybine kalba, nes tada lengviau Ukrainą vėl integruoti į Rusijos imperiją, kaip tai ir nutiko Baltarusijoje.

Baltarusijoje tik 25 nuošimčiai žmonių šneka baltarusiškai, o dauguma rašytojų dabar kuria rusiškai. Politiškai ir kultūriškai aktyvūs rašytojai ir poetai, kurie rašė baltarusiškai, dabar yra pabėgėliai Lietuvoje ir Lenkijoje, nes Aleksandro Lukašenkos režimas juos laiko pavojingais.

Ir iš tikrųjų nuo 2005 m. Rusija vis kartojo, kad nori apginti rusakalbius Ukrainoje. Šios gynybos rezultatas – daugybė rusakalbių ukrainiečių, rusų nužudytų Donbase, Mariupolyje, Odesoje, Charkive, Bučoje, taip pat ir Kyjive.

Nuo XVI a. rusų kalba buvo naudojama kaip priemonė pakeisti individualistinį ukrainiečių mentalitetą ir paversti juos rusais. Leninas niekada nepasitikėjo ukrainiečiais ir niekada gyvenime nesilankė Kyjive, nors jame gyveno jo sesuo. Dėl to paties individualistinio mentaliteto ukrainiečiai 3-iajame dešimtmetyje nestojo į kolūkius, todėl sovietai ukrainiečių valstiečius masiškai trėmė į Sibirą ir sukėlė 1932–1933 m. badą – Holodomorą, pražudžiusį mažiausiai 3,5 mln. ukrainiečių.

Sovietmečiu šis mentalitetas išliko tik Vakarų Ukrainoje, kuri tik po Antrojo pasaulinio karo atiteko Sovietų Sąjungai. Prieš tai ji priklausė Lenkijai.

Taigi, manau, galima teigti, kad šiandien ukrainiečių kalba neabejotinai yra ukrainietiškos tapatybės ar bent jau ukrainietiško patriotizmo žymuo. Be abejo, namuose, gatvėje ir t. t. žmonės gali laisvai kalbėti kitomis kalbomis – totorių, vengrų, gagaūzų ir t. t., – bet oficialiose situacijose tikimasi, kad šnekėsi tik ukrainietiškai. Tas pats ir universitetuose: paskaitų iš tavęs tikimasi ukrainiečių kalba – kalba, kurią Jekaterina II 1763 m. išgujo iš universitetų.

– Manote, kad po karo Ukraina vis dar gali būti daugiakalbė šalis?

– Mažumų kalbomis bus šnekama ir jos bus vartojamos be jokių problemų, išskyrus rusų kalbą. Karas labai traumavo visuomenę, kiekviename kaime, kiekviename miestelyje yra karo aukų kapų. Šiuo metu viskas, kas rusiška, yra nekenčiama ir nepriimtina; knygynai atsisako prekiauti knygomis rusų kalba, be to, ukrainiečiai nustojo žiūrėti rusišką „YouTube“ turinį ir klausyti rusiškos roko bei klasikinės muzikos.

Vienuolikmečio mokykloje manęs paklausė, mokysiuos anglų ar vokiečių kalbos. Tai buvo 1972 m., ir aš prisimenu, kaip atsakiau: „Aš niekada nesimokysiu vokiečių kalbos, nes vokiečiai nužudė mano senelį.“ Vokiškai išmokau būdamas 37 metų. Todėl, manau, negalima sakyti, jog tam tikra kalba niekada nebus kalbama, nes viskas keičiasi. Dabar turiu daug draugų vokiečių ir dažnai keliauju į Vokietiją. Bet nereikėtų tikėtis, kad per artimiausius porą dešimtmečių Ukrainoje įvyks teigiamų poslinkių rusų kultūros, rusų kalbos, rusų literatūros atžvilgiu.

– Tokį požiūrį atspindi kai kurių ukrainiečių nenoras konfrontuoti ir bendradarbiauti su Rusijos opozicija. Tai opus klausimas, dėl kurio Ukrainos pilietinė visuomenė susiskaldžiusi. Kokia jūsų pozicija?

– Šiuo metu 99 proc. Ukrainos intelektualų mano, kad negalima būti vienoje scenoje su rusais, net jei šie nusiteikę prieš Putiną. Per pastaruosius trejetą metų surengiau du viešus renginius su rusų kilmės rašytojais ir žurnalistais. Su Michailu Šiškinu iš Šveicarijos, kurį pažįstu jau daug metų, ir prieš metus Kanadoje su Masha Gessen, kuri būdama aštuonerių emigravo iš Rusijos į Jungtines Valstijas. Dėl renginio su Gessen buvau atstumtas Ukrainoje. Taigi žinau, koks tai jausmas.

Aš manau, kad Rusijos opozicijoje turėtumėte ieškoti tų, kurie iš tiesų gali daryti įtaką Rusijos visuomenei. Su jais turėtumėme kalbėtis. Bet pasikartosiu, absoliuti dauguma ukrainiečių intelektualų tai vadintų išdavyste ir niekada to neleistų.

– Išaiškinote, kad ukrainiečiai visada pasižymėjo nepaklusnumu valdžiai ir valstybei, tuo galima paaiškinti nuolatinius sukilimus prieš valdančiuosius, įskaitant ir dvi pastarąsias revoliucijas: 2004–2005 m. Oranžinę revoliuciją, atvedusią į valdžią provakarietišką Viktorą Juščenką, ir 2013–2014 m. Maidano revoliuciją, nuvertusią prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių. Iš kur visa tai?

– Mentaliteto skirtumas: rusams stabilumas yra svarbiau už laisvę.

Per 22-ejus Putino valdymo metus rusai atsisakė savo laisvių, kad galėtų gyventi stabilioje visuomenėje, pasyviai, pasiduodami didelių atlyginimų ir pajamų pažadams. Ukrainiečiams laisvė svarbiau už stabilumą. Ukraina niekada nebuvo stabili šalis, išskyrus keletą metų Sovietų Sąjungoje.

Ukrainiečiams politinė laisvė, politinė saviraiška yra svarbiau už stabilumą ar pajamas. Todėl jie gali rizikuoti taika visuomenėje, iki galo gindami savo idėjas, kaip nutiko per Oranžinę ir Maidano revoliucijas.

– Daugelio jūsų knygų veiksmas vyksta krizės ir suirutės laikotarpiu, pavyzdžiui, XX a. paskutiniame dešimtmetyje po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tie metai pasižymėjo skurdu ir politinės sistemos krize – dviem bruožais, bendrais Rusijai ir Ukrainai, kaip ir daugeliui kitų sovietinio bloko šalių, nulėmusiais revanšistinį mentalitetą, kuris savo ruožtu suformavo Putino režimą. Ar tiesa, kad per tuos metus susikaupusios nuoskaudos kurstė nacionalistinę, šovinistinę, antivakarietišką Rusijos viešosios nuomonės nuostatą? Jei taip nutiko Rusijoje, kodėl nenutiko Ukrainoje?

– Po 1995–1996 m. Rusija ir Ukraina pasuko skirtingais keliais. Prieš tai jos abi išgyveno savotišką kriminalinę krizę: socialinė struktūra sunyko, žmonės neturėjo pinigų, policija nenorėjo dirbti ir ją pakeitė mafija. Taigi jei turėjai problemų, į policiją nesikreipdavai. Keliaudavai pas vietinį mafijos bosą, paaiškindavai, kas nutiko, ir jis stengdavosi tau padėti, jei manydavo, kad esi teisus.

Bet drauge tai, žinoma, buvo laukinio kapitalizmo laikai. Kad praturtėtų, žmonės rizikavo. Kai kurie, tarkim, buvę komunistai, jau buvo turtingi, todėl stengėsi praturtėti legaliai. Sovietų Sąjungoje klestėjo amerikietiškoji svajonė, todėl dabar visi tiesiog norėjo praturtėti. Kai Sovietų Sąjunga žlugo, rusai vis dar puoselėjo šią amerikietiškąją svajonę, o Ukrainoje – europietiškąją svajonę. Nes žmonėms atrodė, kad Europa iš tikrųjų yra stabili, o mes norime turėti stabilią šalį be korupcijos, kurioje dirba policija ir pan. Štai kodėl Ukrainoje antivakarietiško nusistatymo nebuvo. Ukraina jau buvo Vakaruose. Rusijoje daug žmonių kentėjo dėl naujųjų oligarchų. Ir, be to, Rusijos stačiatikių dvasininkai visomis išgalėmis kurstė antivakarietišką, antieuropietišką jauseną. Ir jiems pavyko.

Jie sukūrė savotišką fundamentalistinę Rusų stačiatikių bažnyčią, kuri, remiama valstybės, savo ruožtu rėmė valstybę. Bažnyčia, kuri sovietmečiu buvo susijusi su KGB, dabar susisaistė su Federaline saugumo tarnyba (FSB), tiesiogine jos įpėdine. Jos abi sukūrė šią šovinistinę visuomenę, įteigdamos rusams, kad jie yra dvasingiausi ir moraliausi žmonės, o visi kiti aplink Rusiją yra gėjai, homoseksualai, amoralūs, korumpuoti ir t. t. Ukrainoje šito neturėjome.

Ukrainoje negali primesti savo politinių pažiūrų žmonių masei, nes kiekvienas turi savo idėjų. Kitoks mentalitetas.

– Prasidėjus plataus masto invazijai su šeima iš Kyjivo išvykote į Užhorodą ir nuo to laiko vis keliaujate tarp Kyjivo ir Vakarų šalių skaityti paskaitų ir sakyti kalbų. Ar šiuo laikotarpiu turėjote galimybių toliau rašyti? Ir jei taip, ar pasikeitė požiūris į rašymą? Ar kada kilo minčių nustoti romanus rašyti rusų kalba?

– Rašau toliau, nes mano anglų leidėjas paprašė parašyti trečią dokumentinę knygą apie tai, kas dabar vyksta Ukrainoje. O kalbant apie rusų kalbą, tai negrožinių tekstų esu parašęs ukrainietiškai ir angliškai, bet grožinėje literatūroje nusprendžiau likti prie rusų kalbos, nes ji man gimtoji. Norint kurti literatūrą, reikia daug geriau mokėti kalbą, nei aš moku ukrainiečių. Žinau, kad daug ukrainiečių intelektualų man nepritarė ir bandė priversti pasižadėti daugiau niekada neberašyti rusiškai.

Vienas geriausių rusakalbių ukrainiečių rašytojų Volodymyras Rafejenka yra kilęs iš Donecko [Rusijos okupuotoje Ukrainos dalyje]. Atėjus rusams, jis neteko namų ir darbo. Jis persikėlė į Kyjivo sritį, į ukrainiečių rašytojo Andrijaus Bondaro namus netoli Bučos, kur per okupaciją rusai jo vos nenužudė. Tada Rafejenka nusprendė, kad daugiau niekada nebeparašys nė žodžio rusiškai, ir pradėjo rašyti ukrainietiškai, o jo tekstus redaguoja ukrainietiškai kalbantys draugai. Manau, jis niekada nebegrįš prie rusų kalbos. Po tokios patirties galbūt ir aš būčiau pasielgęs kaip jis.

– Kalbant apie literatūrinį stilių, jums būdingas polinkis į juodąjį humorą ir Gogolį ir galbūt Bulgakovą primenanti atmosfera. Ar priskiriate save prie šių didžiųjų ukrainiečių rašytojų ir koks jūsų santykis su didžiaisiais tikrosios rusų literatūros vardais, tokiais kaip Tolstojus, Dostojevskis, mistiškesniaisiais?

– Man šiek tiek gaila, kai Bulgakovas pavadinamas „antiukrainietišku“. Jis buvo tipiškas savo laiko produktas. Kai kurie jo personažai iš tiesų buvo nusiteikę prieš Ukrainos nepriklausomybę, ir, manau, taip yra todėl, kad jis pats buvo Kyjivo rusakalbio buržuazinio elito atstovas. Bet jei nebūtų gimęs Kyjive, Bulgakovas nebūtų tapęs tokiu didžiu magišku rašytoju. Kalbant apie Gogolį… Gogolis rašė rusiškai, kai buvo draudžiama rašyti ukrainietiškai. Tačiau į rusų literatūrą jis įdiegė dešimtis, šimtus ukrainietiškų žodžių. Sankt Peterburge įvedė ukrainietiškumo madą. Dėl Gogolio turtingi peterburgiečiai pageidavo ukrainiečių virėjų, ukrainiečių tarnų. Jie pirko ukrainietiškus tautinius kostiumus, siuvinėtus marškinius (vyšyvankas) ir pan. Štai kodėl net ir šiandien rusai neįsivaizduoja Rusijos imperijos be Ukrainos.

Taigi tam tikra prasme jis iš dalies kaltas dėl šiandieninio karo. Dostojevskio ir Tolstojaus aš niekada per daug nemėgau. Turiu omeny, Tolstojus man visada buvo nuobodus. O Dostojevskis – psichologiškai nestabilus, be to, jis atsakingas už rusiškos sielos kulto sukūrimą ir idėją, kad negalì pakeisti to, kas jau vyksta ir yra tau skirta Dievo. Taigi rusų pasyvumas kilo iš nusikaltimo ir bausmės, t. y. iš tikrųjų nusikaltime ir bausmėje nėra bausmės už nusikaltimą: rusiškoje Dostojevskio filosofijoje bausmė glūdi pačiame tavyje. Tavęs nebaudžia visuomenė. Tavęs nebaudžia teismas. Ir drauge tai yra tarsi tavo likimas. Jei turi ką nors nužudyti, tai turi nužudyti, ką dabar Ukrainoje ir daro Rusijos kariuomenė. Nemanau, kad jie skaitė Dostojevskį.

Taigi mano stilius, sakyčiau, yra įvairių dalykų mozaika. Pagrindinis ingredientas – juodasis humoras. Taip yra todėl, kad gimiau optimistu, o dabar save laikau juoduoju optimistu – tai žmogus, kuris žino, kad viskas baigsis gerai, bet nėra tikras, ar bebus gyvas, kai taip nutiks.

– Iš kur Ukrainos visuomenė semiasi jėgų priešintis ir stengtis gyventi įprastą gyvenimą? Ar įmanoma su karo žaizdomis ir traumomis dorotis kolektyviškai?

– Karas prasidėjo 2014 m. vasarį, o tai reiškia, kad ukrainiečių vaikai, gimę po šios datos, niekada negyveno taikioje Ukrainoje. Žinoma, nuo 2022 m. padėtis pablogėjo, ir nuo tada vaikai įprato miegoti metro stotyse, slėptuvėse, neiti į mokyklą, o pamokose „dalyvauti“ internetu. Ir man atrodo, kad švietimo srityje Ukrainos visuomenė už šį karą sumokės labai brangiai. Tas pats pasakytina ir apie universitetus. Visuomenė neabejotinai traumuojama ir radikalizuojama. Nepaisant to, žmonės bando gyventi taip, kaip gyveno prieš karą. Pagrindinis skirtumas tas, kad neįmanoma miegoti. Jei gyveni dideliame mieste, naktį nepamiegosi, nes nuo vienuoliktos vakaro iki devintos ryto kaukia sirenos; nuolat girdėti sprogimai, trata priešlėktuviniai pabūklai. Kyjive mes nemiegame. Vis vaikštome į koridorių, kad nebūtume prie langų. Ryte kavinėse beveik visų žmonių akys paraudusios, veidai išvargę. Bet jie stengiasi šypsotis, nes vyrauja savotiškas mačo elgesys. Jei paklaustum: „Kaip gyveni?“, dauguma atsakytų: „Gerai. Gerai.“ Nepasakytų, kaip jaučiasi iš tikrųjų. Psichologiškai tai labai sekina.

Šiandieninė Ukraina labai skiriasi nuo 2021 m. Ukrainos, nes užsienyje gyvena apie 7 mln. pabėgėlių. Daugiau kaip 400 tūkst. ukrainiečių vaikų lanko mokyklas kitose Europos šalyse. Nemanau, kad dauguma iš jų grįš, iki baigs mokyklą, jei apskritai grįš. Pačioje šalyje turime apie 6 mln. perkeltųjų asmenų, kurių namus sugriovė Rusijos bombos ir raketos. Ir tikriausiai pusė Ukrainos tebegyvena savo butuose ir namuose, kaip ir mes Kyjive.

 

voxeurop.eu

Vertė A. P.