Dovilė Dagienė-DoDA. Botanikė Radvilė Rimgailė-Voicik. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2025

Amžinai neprisimenu, kiek man metų. Labai branginu nuotykių troškimą ir visa apimantį, kunkuliuojantį, išdykusį laimės jausmą, kuris prasiveržia juoku net ir idiotiškiausiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Vis vedžioju akimis ratus ant sienos kabančio kilimo raštuose. Įsivaizduoju, kad stebiu šokėją, besisukančią ratu, o jos sijonas fraktalų eilėmis išsiplečia į tobulą begalybę. Bašelės veidu perbėga lengva šypsena. Ji saugos mano miegą iš portreto. Atsimerkus kambarys atrodo jau kitaip, nes saulės spinduliai skverbiasi į vidų iš sodo pusės. Obelų šakų šešėliai žaidžia. Lengvai juda užuolaidos prie praviro lango. Neskubu keltis. Klausausi, kaip suaugusiųjų balsai ataidi iš kiemo pusės. Visi sėdi prie stalo ir tingią vasaros popietę kalbasi apie gyvenimą. O aš ateisiu ir juos nustebinsiu! Ne šiaip kaip paprastai. Ne pro duris. Išlipsiu pro langą ir ateisiu netikėtai iš už kampo. Kaip svečias. Tik savo raudonosios širdelės pagalvės nepaliksiu. Atsisėsti ant palangės – juokų darbas. Nuleidžiu kojas ir paskutinę sekundę prieš šokdama suabejoju. O jei per aukštai? Bet pokštas vertas rizikos. Juk po medžius karstytis nebijau, nors ir turiu didoką randą ant pilvo iš vieno tokio nuotykio. Nušoku. Esu be galo savimi patenkinta. Atžygiuoju ir pasisveikinu. Visi akimirkai nutyla, bočius nusijuokia, močiutė toliau planuoja uogienės virimą, o mama tikrina, ar nesu labai suprakaitavusi, ir baiminasi, kad tie aštrūs vėjai nuo jūros neįpūstų man anginos. Vasara tęsiasi. O jeigu rytoj po pietų miego išlipusi apeičiau namą iš kitos pusės?