Tarp fantazijos ir realybės: vaikų literatūros keliais
Kęstutis Urba. Vlado Braziūno nuotrauka
Prisipažinsiu, man teko nelengva užduotis – parašyti kalbą, sveikinimą, pagiriamąjį žodį doc. dr. Kęstučio Urbos 70 metų sukakties proga. Iš esmės galima viską pasakyti labai trumpai. Sveikiname ir ačiū. Plojimai. Nes visi, kurie nors kartą yra sutikę Kęstutį, žino, kodėl. Tačiau suprantu, kad taip lengvai neišsisuksiu, todėl reikia nerti gilyn.
Tad pradėsiu nuo istorijos. Vaikystėje, o gal greičiau jau ankstyvoje paauglystėje viena iš mano mėgstamiausių knygų buvo „Sužeistas vėjas: lietuvių liaudies mitologinės sakmės“ (sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Vyturys, 1987). Jei kada ją matėte, tai tokia didelė juoda knyga. Mano turimo egzemplioriaus kraštas buvo aplietas raudonu rašalu. Kaip jis ten atsirado, niekada ir nesužinojau. Nors vienu metu šventai tikėjau, jog tai kraujas. Taigi šioje rinktinėje buvo istorija apie tai, kaip gauti visada sugrįžtantį bei kitus pinigus kartu atsivedantį pinigą. Viskas paprasta. Tereikia pagauti katiną, įdėti jį į maišą ir dvyliktą valandą nakties nueiti į artimiausią kryžkelę, kur tavęs lauks juodai apsirengęs vyras. Manau, aišku, kas per būtybė. Jam turi parduoti „katiną maiše“. Svarbiausia – suspėti sugrįžti į namus, kol jis supras, kad buvo apgautas. Ir šiandien vis dar suku galvą, kaip gerai reikia supakuoti katiną, kad liktum gyvas.
Šioje istorijoje slypi vaikų literatūros specialistų, rašytojų, iliustruotojų, suaugusiųjų skaitytojų (arba kitaip – suaugėlių) paslaptis – mes visi vis dar esame pravėrę duris į fantazijos pasaulį. Nes tyrinėti vaikų literatūrą – tai žvelgti giliau ir suprasti daugiau, nei diktuoja teorijos. O Kęstučiui Urbai teko ypatingas vaidmuo. Jis ne tik dirbo šiame literatūros lauke, bet ir daugeliui dabartinių specialistų, bibliotekininkų, leidėjų, tėvų tapo vedliu, mentoriumi, kuris parodė, kad egzistuoja toks stebuklingas antrinis pasaulis, kuriame visą gyvenimą gali skaityti DIDŽIĄJĄ LITERATŪRĄ1.
Kaip jis tai padarė? Būdamas visur ir prisiimdamas daugybę vaidmenų. Mokslininkas, dėstytojas, knygų ir vadovėlių autorius ir sudarytojas, vertėjas (Viltaras Alksnėnas), ekspertas, kolekcininkas, redaktorius, pirmininkas… Šimtai straipsnių, knygos, pranešimai, knygų sąrašai, rekomendacijos, net 38 pavadinimų vertimų sąrašas. Tai yra milžiniškas darbas. Vienas iš įrodymų, kad Kęstutis sugebėjo pasiekti ne tik specialistus, bet ir vaikų tėvus, esu aš, šio teksto autorė. Tikrai ne dėl laimingo atsitiktinumo mano namų bibliotekoje atsirado leidyklos „Lietus“ išleistos serijos „H. K. Anderseno premijos laureatai“ knygos – Marios Gripės „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“ ir Astridos Lindgren „Padaužų kaimo vaikai“ (abi iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė, 1996). Ir tikrai ne sutapimas, kad šias knygas praturtino, papildė Kęstučio straipsniai.
Iš tiesų, Kęstučio Urbos indėlio į vaikų literatūros tyrimus, sklaidą įrodinėti nereikia. Tai yra AKSIOMA2. Užtenka atsiversti „Visuotinę lietuvių enciklopediją“, Vikipediją ar pasikalbėti su dirbtiniu intelektu. Vis dėlto skaičiai ar pavadinimų citavimas sunkiai perteikia svarbiausią šio darbo dalį – Kęstučio buvimą vertybiniu švyturiu. Ir tai (mano nuomone) parodo, kokią didelę pagarbą jis jaučia vaikų literatūrai ir vaikų literatūros skaitytojams. Šis aspektas yra tai, ko mums labiausiai trūksta dabar. Nes vaikų ir paauglių literatūros užima didelę rinkos dalį, tačiau kokybė pralaimi komercijai. O garsiai apie tai kalbėti nelabai kas ir gali (o gal ir nenori)…
Vaikų literatūros viduramžiai3? Tikriausiai…
Bet sugrįžkime į gimtadienį. Vaikų literatūroje tai viena geriausių dienų metuose. Kai visi tave sveikina, valgomas tortas, pripučiamas vienas kitas balionas. Tad, Dėstytojau, mano (ir, tikiu, daugelio) akyse – Profesoriau, šiandien renkuosi ciklišką pasakojimo struktūrą, sugrįžtu į pradžią ir sakau du esminius žodžius – AČIŪ ir SVEIKINU.
1 „Vaikų literatūra yra didžioji literatūra: senąjį „Rubinaičio“ redaktorių Kęstutį Urbą klausinėja naujoji redaktorė Džiuljeta Maskuliūnienė“, Rubinaitis, 2021, Nr. 4.
2 Kęstutis Urba, „Įrodinėti aksiomą, arba Todėl „Rubinaitis“, Rubinaitis, 1998, Nr. 3.
3 Kęstutis Urba, „Vaikų literatūros viduramžiai Lietuvoje“, Rubinaitis, 2010, Nr. 4.
