Dūžiai
Kristinos Švenčionytės paroda „Plyšys“ (parodos konsultantės – Justė Kostikovaitė ir Simona Žemaitytė) Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose duris lankytojams atvėrė sausio 19-ąją, bet nuvykti į lietingą ir vėjuotą Klaipėdą ir nušlepsėti į parodą prisiruošiu tik pirmąjį vasario savaitgalį. Į antrą Parodų rūmų aukštą kylu plačiais laiptais, tą vakarą gausiai išmargintais pilkšvomis balomis, likusiomis nuo žieminių batų. Tačiau pakėlus galvą mane pasitinka baltos it sniegas sienos.
Baltame kube atsiranda juodas – o jame blizgantis riksme sustingęs Švenčionytės autoportretas su skiautere. Biustas, aplipdytas veidrodžio gabaliukais, atspindi ryškią taškinę šviesos juostą sienas papuošdamas daugybe šviesos kristalų. Galva sukasi it tviskantis disko kamuolys, bet vietoj muzikos girdėti autorės balsas. Jis skamba, aidi, sukasi, nyksta ir vėl atsiranda, pasakodamas apie sapningus peizažus, kelius ir takelius. Švenčionytės balsas apglėbia ir nepaleidžia. Ji kalba apie mūsų ir savo tapatybės bei realybės trapumą. Netikėtai balsą pakeičia skardus, netikras juokas, kuris pabudina mane iš intuityvaus sukimosi apie besisukančią galvą juodos erdvės centre.
Einu per salę prie anksčiau nematyto permatomo objekto. Sienos nišoje instaliacija „Jų karo laukas“. Tarp balto kubo sienų pakimba peršviečiama dėžė. Jos viduje švelnus baltas dirbtinio kailio pledukas, susuktas it lizdelis, o jame baltas embrionas. Labai tiesiogiai įkūnijantis pasaulyje siaučiančių karų nusineštas gyvybes ir net negimusias viltis, svajones, vaikus. Peršviečiamoje dėžėje yra skylė, lyg galėtum įkišti ranką ir paglostyti negimusio kūdikio figūrėlę, bet neišdrįstu. Trumpame darbo apraše siūloma „budinčiam“ embrionui išsakyti savo lūkesčius, bet to daryti kūrinys manęs neįkvepia. Pasilieku prie pradinio nusistatymo remti kariuomenę ir civilius kad ir minimaliomis aukomis.
Gedimino Sass nuotrauka
Performanso „Yra tik dabar ir dabar ir dabar“ instaliacija susideda iš Švenčionytės nulipdyto Peterio Handkės biusto ir kameros, filmuojančios žiūrovus. Savo judantį atspindį matai videoprojekcijoje ant sienos. Paties performanso nemačiau, bet ši instaliacija paremta Handkės pjese „Publikos išplūdimas“, kurioje žiūrovas tampa pagrindiniu veikėju. Šiame darbe, kaip ir kūriniuose „Išvirkščias profilis“ ir „DEMO VERSIO“, kvestionuojamas žiūrovo ir atlikėjo ryšys, santykis su savo ir kito atspindžiu. Man įdomiau stebėti save ir kitus videoprojekcijoje, nei žiūrėti į gipsinę rašytojo galvą. Jos tuščias baltas veidas išnyksta erdvėje.
„DEMO VERSIO“ – dar vienas kubas. Tik šis veidrodinis. Artindamasis link jo stebi save ir aplinkinius tave stebinčius galerijos lankytojus. Tai instaliacija performansui, kuriame vieninteliame pavyko dalyvauti. Performansas – stiprioji Švenčionytės dalis. Įlindęs į veidrodinę dėžę, patenki į suaižėjusių ir įskilusių atspindžių karalystę. Priešais mane baltai apsirengusi menininkė. Taip arti, kad beveik jaučiu jos kvėpavimą. Mano bėgiojančias akis sugauna jos žvilgsnis ir jos raudonos lūpos prabyla esperanto kalba. Nors kalbos nesuprantu, norisi pritariamai linkčioti ar šyptelti. Menininkės balsas visiškai užpildo erdvę ir aš pasiduodu minkštų kalbos garsų nešimui į neaiškią būseną. Bet nejaučiu jaudulio ar baimės. Fiziškai pasistatydama žiūrovą taip arti, išskirdama jį iš minios ir kurdama intymų santykį, Švenčionytė sugriauna bet kokias hierarchijos sistemas, dažnai veikiančias performanse ar teatre. Nėra nei scenos, nei taškinės šviesos, iš kurios gali pabėgti, nei šešėlio, kuriame gali pasislėpti. Abudu esate dalyviai, stovintys akis į akį, vienodai apšviesti. Tačiau staiga suabejoju galios santykiu tarp žiūrovo ir performanso kūrėjo. Pagaunu save mąstant, kad esu visiškai menininkės galioje. Jos nesuprantami žodžiai man tampa vienintele tiesa. Baigusi monologą, ji šypteli, aš taip pat nusišypsau ir nerangiai išlendu iš dėžės ir po manęs į tą kitonišką pasaulį įlenda kitas žiūrovas.
Performansas „Atminties linija“ menininkės apibūdinamas kaip pats asmeniškiausias ir buvo jos magistrantūros studijų Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedroje baigiamojo projekto dalis. Parodų rūmuose iškabinti Švenčionytės tėvo, irgi studijavusio ir baigusio skulptūros studijas VDA, darbai. Trumpas aprašymas atskleidžia, kad menininkė tiria santykį su šeimos istorija, atsikartojančia praeitimi, nagrinėja skaudžius ir šypseną keliančius prisiminimus. Dar galerijoje pastebiu ant sienos pakabintą nedidelio formato sepijos tono nuotrauką, kurioje, spėju, ir įamžintas tėvas prie būgnų. Per būgnų skambesį ir anglimi atliktus akademinius piešinius bandomas kurti ryšys su mirusiu tėvu, esančiu „kitoje“ gyvenimo pusėje. Nemačiusi performanso gyvai, galiu klijuoti užuominas į bendrą vaizdą savo vaizduotėje remdamasi informacija iš magistro rašto darbo dalies ir trumpos videomedžiagos, prieinamos internete.
Performanse „DEMO VERSIO“ iš pirmo žvilgsnio nedominantis kubas atgyja ir tampa erdve veiksmui, mintims, pokalbiui (net jei aš tyliu). O kiti objektai man taip neatgyja. Tikriausiai tai ir yra performanso stebuklas ir trūkumas. Jis veikia tik tam tikru metu, tam tikroje vietoje, o be jo veiksmo ar dokumentacijos žiūrovas lieka sumišęs ar net nesusidomėjęs. Kristinos Švenčionytės atveju performansams skirtos instaliacijos ar skulptūriniai objektai gan abstraktūs ir paprasti, tad parodos lankytojo interpretacijos gali būti ypač plačios ar net nepradėtos plėtoti.
