Literatūros mokslo saulėlydis Lietuvoje?

 

Legendos byloja, kad Nepriklausomybės atgavimo aušroje lietuvių literatūros tyrinėtojai džiūgavo – kas jau kas, bet jie Lietuvoje visada turės iš ko duoną valgyti, jų mokslas klestės, nes klestės valstybė. Raitokimės rankoves, broliai ir sesės! Bet ėjo metai po metų, dešimtmetis po dešimtmečio, o literatūros tyrinėtojų kepama duona ne tik nesidarė skanesnė, bet ir smarkiai apkarto. Niekas nebenorėjo jos kepti, matydamas, kad tokia duona sunku pasisotinti. Grūdų literatūros mokslo miltams malti gausėjo, nebeliko tik gabių malėjų. Ir nepasakytum, kad jie, kaip tie karalienės paprotinti alkani prancūzai, vietoj duonos ėmė kepti tortus. Nei duonos, nei tortų.

 

●

 

Ėjo kadaise toks literatūros, meno ir kritikos žurnalas „Pergalė“, kuriame iki uždarymo 1990 m. gyvavo „Literatūros mokslo ir kritikos“ rubrika. Kiekvieną mėnesį joje pasirodydavo iki 3 rimtų straipsnių, ir ne tik lietuvių literatūros tema. „Pergalė“ pasimirė ideologine mirtimi ir testamentu paliko žurnalą, turinį, sandarą, rubrikas, patalpas, stalus su kėdėmis, vyr. redaktorių, darbuotojus, tik pavadinimą su savimi į kapus nusinešė, mat ideologinėje kovoje pavadinimas sudaro visą esmę. Jos vietoje gimusiam žurnalui beliko tik naują pavadinimą susigalvoti – „Metai“. Žurnalo paveldėtoje „Literatūros mokslo ir kritikos“ rubrikoje net ir lemtingais 1991 m. išspausdinta 13, 1995 m. – 16 (neskaitant „Anketos“) rimtų straipsnių. Ir „Metai“ tada dar turėjo dvylika mėnesių, o ne dešimt, kaip dabartiniai „Metai“, laiką ėmę skaičiuoti kaip senovės romėnai iki Julijaus Cezario reformos.

Bėgant metams „Metai“ keitėsi. Ne į gera. Jeigu dabar lygintume senąją „Pergalę“ ir naujuosius „Metus“, pergalę gana sausu rezultatu švęstų senoji „Pergalė“. Kuo toliau, tuo beviltiškiau naujieji „Metai“ pralaimi. Antai 2023 m. pasirodė paskutinis „Metų“ numeris, dešimtas („Pergalė“ būtų parengusi dvylika), tačiau per visus dešimt numerių toje rubrikoje pasirodė vos du straipsniai. Vaizdas labai slegiantis. Kaip taip nutiko, jog prieš 30 metų straipsniai grumdėsi eilėje, kad patektų į šią rubriką, o dabartiniais laikais už ausų atitempiame vos kelis suvargusius straipsnelius, ir tai didžiumos jų santykis su mokslu labai jau įtartinas.

Priežasties giliai ieškoti nereikia. „Pergalė“ už vieną autorinį lanką (20 p.) sumokėdavo du docento mėnesio atlyginimus (500 rublių), o laisvos Lietuvos sąlygomis tas pats mokslo žmogus tam pačiam (visgi) žurnalui turi parašyti 750 ir net daugiau puslapių, kad užsidirbtų tą patį senąjį honorarą. Labai, labai storą knygą vietoj vieno vidutinės apimties straipsnio. Honorarai sumažėjo iki 40 kartų, o honoraras, sutikite, labai smarkiai motyvuoja. Mikroskopinis honoraras nesužadina nei noro rašyti, nei atradinėti. Bet kurioje srityje kvaila tikėtis aukščiausios kokybės už žemiausią atlygį.

Mokslo žmogus gali dirbti vien savo malonumui, bet kad savo atradimams suteiktų straipsnio pavidalą ir jais pasidalintų su skaitytojais, reikalingos papildomos paskatos, kurių kultūros leidiniai neturi iš ko imti. Be valstybės paramos jie ir patys vos galą su galu suduria. Jaunystėje, kol kova už būvį dar neįsismarkavusi, į mokslo lankas pasukęs žmogus dar gali idealistiškai aukotis, bet kai gyvenimas jam primeta rūsčias sąlygas – reikia gi šeimą išmaitinti, vaikams čiulpinuką nupirkti, – jis susiieško papildomų užsiėmimų, o mokslą imasi imituoti, nes mokslo neįmanoma kurti lakstant iš vienos darbovietės į kitą. Senoji „Pergalė“ nuo tokio lakstymo kasmet išgelbėdavo bent 20 mokslininkų, o šiais laikais uždarbiaudami visais įmanomais frontais mokslininkai jau baigia prarasti kvalifikaciją, bet neįstengia to pripažinti ir savo (dis)kvalifikaciją tebesiūlo kaip aukščiausią mokslinės minties apsireiškimą. O tai jau pavojinga. Taip ir iki plokščios Žemės galima nusiridenti.

Sveikas protas nesunkiai įrodo, kad lietuvių kaimo ir amerikiečių profesionalų krepšinio komandų meistriškumo skirtumas yra milžiniškas, todėl jos žaidžia tikrovėje nesusieinančiose lygose, nors abi jas sudaro krepšininkai, kurie žaidžia tą patį krepšinį. Bet sveiką protą aptraukia miglos, kai imame kalbėti apie mokslą, nenorėdami pripažinti, kad ir moksle yra tokios pat skirtingos lygos, ir ne kiekvienas žmogus, pavadintas mokslininku, gali žaisti profesionalų lygoje. Tam reikalingi specifiniai gabumai. Mokslo profesionalų lygai sukurti reikalinga protinga sistema, kuri atrinktų pačius gabiausius žaidėjus, o ne tuos, kurie sugeba pereiti formalias procedūras ir su kursinio darbo lygio disertacijomis prasmukti į mokslo pasaulį.

 

●

 

Su laikraščiais ir žurnalais kaip ir aišku: mokslo žmonės įnirtingai kovoja už būvį ir kol kas nėra linkę nesavanaudiškai aukotis tautos švietimo labui. Padėtį smarkiai apsunkina ir tai, kad net ir patys rimčiausi kultūros leidiniuose publikuoti straipsniai nėra pripažįstami moksliniais, todėl mokslininkui nė kiek nepadeda susigaudyti atestacijai reikalingas varneles, nuo kurių priklauso mokslo laipsniai (tuščiomis rankomis į disertacijos gynimą neateisi), pedagoginiai vardai ar pareigos, vadinasi, atlyginimas. Varneles susigaudyti įmanoma tik rimtuose mokslo žurnaluose, nors jie nepatenka į spaudos prekybos vietas, nemoka jokio honoraro, o neretai už publikaciją dar ir paprašo susimokėti gana nemenką sumą.

Tik neskubėkite džiaugtis it geležėlę radę – literatūros mokslininkų šioje erdvėje ne daugiau nei kultūros leidiniuose.

Lietuvoje yra keletas mokslo žurnalų, atvirų literatūros mokslui. Mokslų akademijos leidžiamas žurnalas „Lituanistica“, kurio tyrinėjimų objektą nusako pavadinimas, turėtų būti solidžiausias, tačiau jis greičiau primena sąsiuvinį, o ne žurnalą: į šitą ploną žurnaliuką – keturi numeriai per metus, apie 20 mokslinių straipsnių – sugrūstas visas tyrinėti įmanomas lietuviškas turinys. Žurnalo erdvė padalinama į 5 disciplinoms priklausančias rubrikas – „Literatūros“, „Kalbos“, „Istorijos“, „Archeologijos“, „Etnologijos“ ir dalį, skirtą knygų recenzijoms. Tik kai vieną teritoriją reikia dalinti į kelias savarankiškas dalis, o dalybų kvotos nesurašytos, visada nugali stipriausi ir apsukriausi. Kaip kitaip paaiškinti, kad istorikų šiame žurnale pilni kampai, o literatą net ir kampe užspeistą sunku rasti. Ar tokia padėtis patvirtina kultūros leidinių fiksuojamą literatūros mokslo merdėjimą Lietuvoje, ar tik nekorektiškas atrankos ir vertinimo tendencijas?

Pastarųjų ketverių metų tendencijos literatams išties liūdnos: 4:1 istorikų naudai. Dar blogiau – iš 7 rubrikoje „Literatūra“ spausdintų straipsnių tik 5 galima priskirti literatūros mokslui (kitus du – folkloristikai ir publicistikai), o iš šių bent 3 straipsnių autorystė priklauso literatūros mokslo baruose – teneįsižeidžia autorė – ne itin žinomai mokslininkei (dar du jos straipsniai pasirodė „Istorijos“ skiltyje, čia ji absoliuti lyderė). Arba ši autorė, Mokslų akademijos manymu, visa galva pranoksta visus kitus lietuvių literatūros mokslininkus, arba tik ji viena ryžtasi gelbėti skęstančią „Lituanisticos“ geldą. Abiem atvejais padėtis nenormali. Graudžiai tariant, Mokslų akademijos žurnalas, skirtas lituanistikos tyrinėjimams, per metus sukrapšto vos po 1,25 literatūros mokslo straipsnio (ir po 7 istorijos mokslo), o tai jau niūri diagnozė. Kalbėti apie literatūros tyrinėjimo tendencijas šiame žurnale ir ypač metodologinę įvairovę tiesiog nepakanka medžiagos. „Lituanisticoje“ literatūros mokslo nebeįmanoma rasti.

Truputį didesnį sujudimą šiuose baruose kelia Vilniaus universiteto (VU) leidžiamas žurnalas „Literatūra“ arba Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) „Colloquia“, o štai VU žurnale „Respectus Philologicus“ ieškoti lituanistikos jau beprasmiška – čia varneles gaudo užsieniečiai. Straipsniai šiuose žurnaluose neretai išauga iš pranešimų siauros temos mokslinėse konferencijose, todėl juose ne tiek tiriama, kiek rūšiuojama, grupuojama, aprašinėjama ir laikomasi nerašytos taisyklės, kad lietuviams nedera kaišioti pirštų į literatūros teoriją, nes žvakeles ten degioja už mus gudresni svetimtautiški protai (ar ne dėl to buvo panaikintas Teorijos skyrius LLTI?). Per ketverius metus pasirodė 8 „Colloquia“ numeriai, juose publikuota maždaug po 2 straipsnius, priskirtinus lietuvių literatūros mokslui, o žurnalo „Literatūra“ lietuvių literatūrai skirtas numeris pasirodo kartą per metus ir sukrapšto nuo 3 iki 5 analogiškų straipsnių.

Tad štai ir skaičiuokite. Pridūrus kitus panašaus profilio žurnalus ir kultūros leidinius rezultatas nė kiek nepagerėja – į visą modernų literatūros mokslo vežimą šiandien sukrauname daug mažiau, nei kadaise tilpdavo į vienos „Pergalės“ karučius. Aukštesnės instancijos mokslininkus tebespaudžia – duok produkciją, duok produkciją! Bet nei produkcijos, nei tuo labiau mokslo jau nebepajėgiame išspausti. Neužmirškime ir to, kad po universitetų pertvarkų 2016–2020 m. buvo užgesinta Lietuvos edukologijos ir Šiaulių universitetų leistų žurnalų („Teksto slėpiniai“, „Žmogus ir žodis“, „Inter-studia humanitatis“, „Acta humanitarica“ ir kt.) gyvybė. Numarinti buvo žurnalai, bet ne literatūros tyrinėtojai, o kur jie išsislapstė, niekas nežino, nes nei populiariuose kultūros, nei siauruose mokslo žurnaluose jų nebesimato.

 

●

 

Yra dar viena labai patraukli vietelė, kurioje mokslininkas gali ne tik prisigaudyti riebių varnelių, bet ir užsidirbti jokiam kultūros leidiniui neįkandamą atlyginimą-honorarą, – mokslinių tyrimų ir monografijų leidybos finansavimas iš mokesčių mokėtojų kišenės per Lietuvos mokslo tarybą (LMT). Variantas itin viliojantis, pelningas, nors ir remiasi gana nelogiškomis žaidimo taisyklėmis. Tarsi nebūtų girdėjusi, kad mokslas yra neatrastų žemių paieškos, LMT iškelia sąlygą: kelionėn į mokslo dar neatrastas žemes iškeliaus tik tas, kuris parašys referatą „Tikslus patirsimų įspūdžių aprašymas ir labai detalus kelionės planas“, o jį ištyrę autoritetingi rinktiniai ekspertai nuspręs, ar jis tiksliai perteikia niekieno dar nepatirtus įspūdžius. Tai reiškia, kad tinkamai surašyti projekto paraišką LMT gali tik žmogus, kuris ant savo rašomojo stalo jau turi monografijos juodraštį – jau yra grįžęs iš kelionės. LMT reikalavimai greičiau stabdo, nei skatina atradimus, tačiau neprotingos taisyklės tam ir sukurtos, kad kvailys ties jomis sukluptų, o protingas apeitų, todėl tyrinėtojas būtąjį laiką paraiškoje tiesiog pakeičia būsimuoju, atradau į atrasiu, jeigu, žinoma, jis pretenduoja į atradimus. Kam toks žaidimas reikalingas? Garantijos, kad tyrimas nesibaigtų nepagrįstų svajonių žlugimu, būtinos, tačiau apsidraudėliška politika dažniausiai priveda prie to, kad monografija parašoma, bet mokslo joje nelieka, nors mokslo rėmimo įstaiga turėtų remti būtent mokslą ir tam sugalvoti protingas taisykles, kurios visų pirma įkvėptų, o ne gesintų mokslininko kūrybinę aistrą.

Bet grįžkime prie lituanistinių literatūrinių tyrimų. Spėju, kad jau ėmėte įtarti, kur susispietė visas lietuvių literatūros mokslo elitas. Dar aiškiau turėtų pasidaryti, jeigu pridursiu, kad LMT yra sugalvojusi daug gražių vilčių sužadinusią įspūdingai pavadintą „Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą“, turėjusią ir tebeturinčią remti ir skatinti lituanistinius tyrimus. Tačiau geležėlės ir čia nerasite. Geidžiamoji nuosaka taip ir lieka geidžiamoji – lituanistikos programa lietuvių literatūros mokslo neremia.

Vienas paskutinių kvietimų greičiau rodo, kad mes sparčiai ritamės į bedugnę. Kas su jo rezultatais susipažino, tikriausiai ne tiek nusistebėjo, kiek didžiai pasibaisėjo tuo, kad lituanistikos programoje Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui LMT skyrė – prašau atsisėsti – net 60 488 eurus už XVI a. lenkų poeto Jano Kochanowskio lenkiškų epigramų „Fraszki. Niekai“ vertimą (tyrimą ir publikavimą)! Taip, taip, akys neapgavo – šešetas ir dar keturi skaičiukai po jo!!! Nieko sau „Niekai“! Ir tai yra mūsų valstybės mokslo politika?! Ar jūs visai jau išprotėjote? 60 488 eurai!!! Pusės knygos nė versti nereikėjo, nes ji skirta epigramoms originalo kalba. Nebeturime ką versti, nebėra ką tyrinėti iš lietuvių autorių, nebėra nieko aktualiau, tik XVI a. lenkų poeto išmintis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute lituanistikos programoje??? Tegul iki Adomo Mickevičiaus žymiausias lenkų poetas, bet kuo čia dėta lituanistika?

Jeigu lenkas Kochanowskis verčiamas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, tai kodėl ten negali būti verčiami ir šiuolaikiniai amerikiečių, vokiečių ar zulų rašytojai? Tik prirašykite, kad bus įžanginis straipsnis ir komentarai, ir neškite paraišką į LMT. Ar esame išsivertę visus pasaulinio masto kūrinius, padariusius svarią įtaką savo tautų kultūros ir literatūros istorijai, o per tai ir viso pasaulio literatūrai: anglosaksų epą „Beovulfas“, persų „Gilgamešą“, riterių romanus, Wolframo von Eschenbacho romaną „Parcifalis“, „Flamenką“, „Fluarą ir Blanšeflor“, Grigaliaus Turiečio „Frankų istoriją“, Galfrido Monmutiečio „Britų istoriją“, prancūzų žestas, fablio, vokiečių švankus, skandinavų sagas, Giambattistą Basilę, Giovanni Francesco Straparolą, Ludovico Ariosto, Torquato Tasso, „Novellino“, visą Johno Miltono „Prarastąjį rojų“, Jameso Thomsono „Metus“ (!), japoniškus monogatari ir begalybę kitų reikšmingų kūrinių, kiek atnaujinome savus jau nusenusius vertimus? Ar visus XVI a. prancūzus, vokiečius, anglus, ispanus išsivertėme? Kuo Don Žuano legendos kūrėjas ispanas Tirso de Molina ar žymiausio daoistinio romano „Kelionė į Vakarus“ (išsp. 1592) autorius kinas Wu Cheng’enas prastesni už Kochanowskį? Kuo Kochanowskis nusipelnė lietuvių kultūrai? Kokią kultūrą tokia besmegenė politika išaugins? Kodėl negalime išsiversti Józefo Ignacy Kraszewskio trilogijos „Anafielas“ ar bent jos I dalies „Vitolio rauda“ (tiesa, kadaise ją vertė Andrius Vištelis-Višteliauskas ir Faustas Kirša), bet tik tam, kad žinotume, kodėl aušrininkai ją garbino kaip lietuvių epą ir net lygino su Senuoju ir Naujuoju Testamentu, dėl to mirtinai supykdydami Antaną Baranauską? Ar tikrai mes nebeturime prioritetų, prioritetu pasirinkdami tai, kas po ranka pakliuvo? Ir geriau jau lenkiška, kad tik ne lietuviška. Ar vis dėlto Wilno, o ne Vilnius? O juk LLTI nepasikuklino paprašyti nepadoriai riebios sumos tam pačiam „šedevrui“ ir iš Lietuvos kultūros tarybos (LKT). Tikiuosi, ne atskiram leidimui. Ir tik per plauką negavo. Ar jie nebeturi ką tyrinėti?

Leidinio rengėjai iš kailio nėrėsi įrodinėdami Kochanowskio svarbą lietuvių kultūrai – jis ir Buivydiškėse Radvilų dvare apsistodavęs, alų midų gėręs, ir Mickevičius jį citavęs, ir Poška su Valiūnu jį laikę savu, tad lietuvių kultūra be jo tiesiog užtrokštų. Dabar jau kiekvienas norintis gali pats pasverti tų velnio neštų epigramų už 60 488 eurus meninę vertę. Nespėjo LMT skirti paramos, o lietuviškas stebuklas jau ir įvyko – 500 p. knyga gegužės 31 d. buvo iškilmingai pristatyta Valdovų rūmuose ir už 30 eurų pardavinėjama knygynuose, nors pinigai už knygos vertimą ir straipsnių rašymą dar kapsės iki 2024 m. liepos 1 d. O gal čia kitas Kochanowskis? Nesupaisysi. Tai jau visiška abrakadabra. Atliekamų pinigų yra, galima ir pasišvaistyti, ypač jeigu pinigai valstybės.

Ar tikrai Kochanowskis pridarė žalos lietuvių kultūrai, kad dabar dėl jo derėtų tiek triukšmauti? Spręskite patys. Dauguma leidyklų už tokią sumą išleistų 10 gerų šiuolaikinių romanų, žurnalai sumokėtų 60 jau nebeįsivaizduojamo dydžio honorarų, o skaitytojai gautų 60 gerų straipsnių, LKT skirtų 100 mėnesinių stipendijų rašytojams ir vertėjams. Šimtą!!! Ar šitai supranti, Kochanowski? Ar supranti, kiek knygų atėmei iš lietuvių? Mes tau dvigubą vė, o tu? Sąžinė negraužia, vagie? Kur tau grauš. Aptemo protas, kai akyse sumirgėjo auksiniai dukatai, kaip tam Adelberto von Chamisso herojui Peteriui Šlemiliui, ir sąžinė numirė?

Menkai paguodžia ir tas faktas, kad Kochanowskio vertimas yra trečias nuo galo pagal finansavimo dydį, o vidutiniška to kvietimo projektų – tyrimų, kurie paprastai baigiasi monografijos spausdinimu, – kaina yra 92 160,5 euro. Už vieną monografiją valstybė moka kainą, prilygstančią ketverių metų vidutiniam mėnesio atlyginimui. Kad ir kaip dejuotume dėl menko mokslo finansavimo, toks milžiniškas finansavimas nėra išmintingas. Greičiau tai puikus pavyzdys, kaip galima subjauroti iš esmės puikią idėją.

Klausimas, kodėl LMT neparėmė literatūros mokslo, lieka be atsakymo. Galbūt ji ramia sąžine lietuvių literatūrą išbraukė iš mokslo tyrinėjimo objektų sąrašo, nes nė vienas mokslo institutas, nė vienas universitetas, nė vienas mokslininkas lietuvių literatūros nebetyrinėja, todėl nėra ką remti? LMT lituanistinių tyrimų programoje iš minimo kvietimo 22 finansuojamų projektų Kochanowskis yra vienintelis projektas, kurį be didesnių išlygų galima priskirti literatūros, nors ir ne lietuvių, kaip įsivaizduoja LLTI, sričiai. Yra pelkių augalija, yra grybai ir kerpės, yra „lituanistų“ Levino ir Pierre’o Teilhard’o de Chardino filosofija, bet lietuvių literatūros nėra. Pridurkime „Metus“, mokslo žurnalus, ir kils slogios nuojautos – gal iš tiesų mūsų pajėgos jau susimažinusios iki menko grūdo? Tyrinėti yra ką, bet nebėra kam? Natūrali atranka jau padarė savo juodą darbą? Prikepėme disertacijų, o kokia iš to nauda?

 

●

 

Prieš gerus metus Poetas pakėlė akis į socialinių tinklų dangų ieškodamas atsakymo, – nes žemėje nebesitikėjo jį rasti, – kodėl iš valstybės remiamų fondų (LKT) negauna paramos akademiniam tuo pat metu to paties LLTI parengtos Liudviko Rėzos poezijos rinktinės leidimui. Savo sandara – dvikalbis, su komentarais ir straipsniais – šis leidinys visiškai tapatus Kochanowskio. Valstybė pasirinko Kochanowskį. Ar Rėza mums nereikalingas? Gal vertimas prastas? Gal Rėza ne ta kalba rašė? O gal ir vėl neproporcingai daug pinigų leidybai užsiprašė pati institucija? Kokius 60 488 eurus? Viskas įmanoma. Kad ir koks geras projektas būtų, niekas jam milijonų… na, neturėtų skirti. Ši istorija vis dėlto turi laimingą pabaigą – prieš porą savaičių Rėzą išgelbėjo Poeto jubiliejus – knyga pagaliau išvydo dienos šviesą.

Tik neskubėkite sakyti, kad čia yra – ne tik Kochanowskio atveju – akivaizdi korupcija ar pinigų grobstymas, ne, iš toliau žvelgiant korupciją ir kvailumą nesunku supainioti. Greičiau tai yra neatsakingas lietuvių mokslui ir kultūrai skirtų pinigų taškymas. O juk paraiškas vertina ir pinigus skirsto ne bejausmiai robotai, o galvas turintys mokslo ir žodinio meno atstovai – visi rinktiniai ekspertai. Tiesa, rinkos sąlygomis rinktinis nereiškia geras. Todėl niekas nedraudžia spėlioti, kad įvertinti projektus pasitelkiami ekspertai už mažiausią rinkos kainą ar tos pačios uždarbiaujančios Barbės devyndarbės, kurios nespėja su visais kitais savo darbais. Sprendžiant iš to, kad niekam iš ekspertų nekilo abejonių dėl „Niekų“, niekas nepasakė: „ei, ponai, suvaldykite savo godumą, kur jūsų sveikas protas, kur čia matote mokslą, kur lituanistiką“, mūsų ekspertai dar nepajėgia suvokti, kad tie pinigai paimti iš jų kišenės, o sukurtu produktu naudosis jie ir jų vaikai, kurie pageidaus Pierre’o de Ronsard’o, o gaus Kochanowskį.

 

●

 

Paskutinė galimybė sutikti gyvą lietuvių literatūros mokslininką yra mokslinės monografijos. Senoji gvardija – dabar jau beveik visa nuo debesėlio stebinti kūrybines literatūros tyrinėtojų kančias – rašė išplėstines biografijas, į kurias įterpdavo ir šiokią tokią kūrybos analizę, kiekvienas buvo apsibrėžęs savo prižiūrimą lauką ir jame daugiau ar mažiau sėkmingai darbavosi: Vytautas Kubilius, Jonas Lankutis, Algis Samulionis, Janina Žėkaitė, Albertas Zalatorius, Ričardas Pakalniškis, Leonas Gineitis, Vytautas Galinis, Donatas Sauka ir daugelis kitų. Jaunoji ir išaugusi iš jauno amžiaus gvardija savo jėgų monografijų rašymui nebeeikvoja. Ką ji veikia? Kodėl netyrinėja lietuvių autorių? Kodėl neturime monografijų – fundamentalių Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos ir… beveik visų kitų reikšmingų lietuvių autorių visapusiškų kūrybos tyrinėjimo darbų? Gal žinote monografijas, skirtas vieno autoriaus (nebedrįstu pridurti – vieno kūrinio) kūrybos analizei? Algirdas Julius Greimas įrodė, kad ir iš trumpo apsakymėlio galima pasisemti medžiagos ištisai monografijai. Jau nebeklausiu, kur dingo solidūs rimti teoriniai, analitiniai, metodologiniai darbai, nes žinau, kad tokie darbai nerašomi, kai pasaulinė literatūra ir jos mokslas apsiriboja Adomu Mickevičiumi, Czesławu Miłoszu ir Algirdu Juliumi Greimu. Ar tik nebus sugrįžę seni laikai, kai lietuvio kultūrinis akiratis apsiribodavo vien Rusija ir Lenkija?

Ar tikrai mes tiek išsikvėpėme, tiek sumenkome, kad nebesugebame nieko pasakyti apie mūsų literatūrą? Mes vis dar pasakojame rašytojų biografijas, dėliojame į knygas visa, ką kas ant kokios skiautės yra parašęs, dalinamės savo asmeninėmis impresijomis, o Vakarų literatūros mokslininkai kūrybos analizės nepainioja su biografijos faktų ir istorinio, kultūrinio konteksto atpasakojimu, nes puikiai suvokia, kad toks mokslas pasiliko XIX a. su Hippolyte’o Taine’o pozityvizmu ar Gustave’u Lansonu. Jie daro tai, kas aktualu XXI a., – analizuoja kūrėjo meninį mąstymą ir skaitytojo suvokimo galimybes.

 

●

 

Šiaip ar taip, literatūros mokslą aptikti Lietuvoje darosi vis sunkiau ir sunkiau. Monografijų neberašome, Mokslų akademijoje „siautėja“ istorikai, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą „užgrobė“ Kochanowskis, „Metai“ kartu su Maironiu laukia geresnių laikų iš praeities, jokios diskusijos nebevyksta, alkani mokslininkai išsilakstė po pašalius uždarbiauti, Vyriausybė kaip sugulė žiemos miego, taip ketvirtas dešimtmetis saldžiai snaudžia ir sapnuoja kultūrinius sapnus: lydekai paliepus, man panorėjus…

Vienos Simono Daukanto užrašytos žemaitiškos pasakos herojus, siekdamas tikslo, nesugeba įvykdyti arklio pagalbininko jam duotų nurodymų, vis pakliūva į bėdą, o arklys jį grėsmingai perspėja: čia tau tik žiedeliai, o kada bus obuoliai, tada tu pamatysi. Tai štai žiūrint į literatūros mokslą Lietuvoje taip ir knieti su baime paklausti – o kas, jeigu čia dar tik žiedeliai?..