Literatūra / Vertimai

NORMAN MACCAIG

2023 12 08

Asyžius

Normanas Alexanderis MacCaigas (1910–1996) – vienas iš didžiųjų XX a. škotų poetų. Gimė Edinburge, studijavo klasikinę filologiją Edinburgo universitete. Per Antrąjį pasaulinį karą už pacifistines pažiūras sėdėjo kalėjime. Po karo dirbo mokytoju įvairiose mokyklose, 1967 m. tapo pirmuoju reziduojančiu poetu Edinburgo universitete, dėstė kūrybinį rašymą, nuo 1970 m. dėstytojavo Sterlingo universitete.

1943 m. išėjo pirmasis poezijos rinkinys „Toli gražu“ (Far Cry). Pirmiesiems rinkiniams padarė įtaką 4-ajame dešimtmetyje populiarus anglų poetų „Naujosios apokalipsės“ (New Apocalypse) judėjimas (neigęs politinį realizmą poezijoje, linkęs į siurrealizmą ir ekspresionizmą). Vėliau poetas tuos savo rinkinius pavadino nesuprantamais ir beprasmiais, net norėjo sunaikinti. Jo poetinis atgimimas prasidėjo su rinkiniu „Takelažo šviesos“ (Riding Lights, 1955). Išleido 19 poezijos rinkinių, eilėraščių įtraukta į įvairias antologijas, vidurinių mokyklų literatūros programas. Jo poezija škotų mėgstama dėl paprastumo, lyrizmo, įvaizdžių raiškumo ir švelnaus humoro. Anglų poetas ir literatūros kritikas Tedas Hughesas taip apibūdino poeto kūrybą: „Kai tik užtinku jo eilėraščių, mane nustebina beribė jų gaiva, viskas juose gyva, nauja ir esmiška, kaip visada.“

Vertėja

Dienos garsai

Pasigirdo kaukšnojimas –

tai arkliai kirto brastą.

Klykesys ore – tai pempė

gujo mus šalin, beįžengiančius

į jos gimtą pelkę. Šnarpščiantis pūpsnis

dešimt jardų nuo valties – potvynis, užkemšąs ir

atkemšąs uoloje skylę.

Būgnų juodų dundesys – vanduo,

krentantis šešiasdešimt pėdų į save.

Kai durys

sugirgždusios užsitrenkė, nuščiuvo

visi garsai tenykščiai.

Tu palikai mane

prie tyliausio pasaulyje židinio.

Maniau, tai tik užgavo mano garbę,

bet pamiršau, jog

panėręs ranką į ledinį vandenį

jauti

ledo apyrankę ant riešo,

paskui visa ranka nutirpsta.

1965 m. sausis

Žvaigždės ir planetos

Medžiai – joms narvai: vanduo užgniaužęs kvapą

Bando išlaikyti jas neišsiliejusias ant savo subtilaus menisko.

Vaikai jas stebi žaidžiančias dangaus žaidynėj;

Jos veda žmonių laivus per vandenynus, fjordus.

Jos, regis, mirga sau nejudrios, tačiau tolydžio

Prasimano naujas visatas ir milžiniškus sprogimus,

Ir matematinės jų gentys migruoja

Visatos stepėm neapsakomai lengvai.

Sunku įsivaizduoti, kad Žemė viena –

Ši vargana, liūdna karų ir nelaimių nešėja,

Besisukanti it rolsroisas aplink Saulę su savo gangsterių našta,

Lydima vien tik nemylinčio Mėnulio.

1974 m. kovas

Asintas* ir Edinburgas

Iš Škotijos kampelio, kurį puikiai pažįstu,

regiu Edinburgą, tįsantį nelyg septynios katės

ant septynių kalvų prie Forto fjordo.

O būdamas Edinburge, vaikštinėju

tarp kalnų ir ežerų tame kampely,

kuris per Minčą žvelgia į Hebridus**.

Dvi vietos, kurioms priklausau, lyg būčiau

abiejose gimęs.

Kiekvieną mano dieną jos paverčia gimtadieniu,

įteikdamos man dovanų, aprištų atminties kaspinais.

Aš jas kaupiu, godus nelyg šykštuolis.

1991 m. rugsėjis

* Asintas – kalnuotas, retai gyvenamas regionas šiaurės vakarų Škotijoje.
** Minčas – sąsiauris tarp šiaurės vakarų Škotijos ir Išorinių Hebridų salynas.

Asyžius

Neūžauga sėdėjo rankom pasirėmęs,

sudribęs it puspilnis maišas

mažytėm kreivom kojom, iš kurio,

regis, ims pjuvenos byrėti,

šalia triaukščių bažnyčių, pastatytų

šventojo Pranciškaus, vargšų brolio,

paukščių kalbintojo, garbei,

prieš jį turėjo pranašumą,

kad dar nebuvo miręs.

Kunigas aiškino,

kaip sumaniai Džotas

freskose prakalbino sakmes,

idant beraščiams jos atskleistų Dievo

gerumą ir Jo Sūnaus kančią. Aš supratau

paaiškinimą ir

išmintį.

Patenkintų turistų pulkas

nukudakavo paskui jį, žarstantį

Žodžio grūdą. Bet jie praėjo pro

sugriuvusią, lauke besėdinčią šventovę, jos akys

ašarojo pūliais, nugara iškilus aukščiau

už galvą, jos perkreipta burna

ištarė Grazie balsu švelniu

lyg vaiko, kuris kreipiasi į savo motiną,

ar paukščio, kai jis bylojo šventajam Pranciškui.

1964 m. birželis

Teta Džulija

Teta Džulija kalbėjo geiliškai,

labai garsiai ir greitakalbe.

Negalėdavau jai atsakyti –

neįstengiau jos suprasti.

Ji avėdavo vyriškus aulinius,

kai išvis ką nors avėdavo.

Regiu jos tvirtą koją

ištepliotą durpėm,

minančią verpimo ratelio pakoją,

dešine ranka traukiančią giją

kažkaip stebuklingai iš oro.

Jos buvo vieninteliai namai,

kuriuose naktį gulėdavau

visiškoj tamsoj

spintinėj lovoj, klausydamas

draugiško svirplių čirpimo.

Ji buvo kibirai

ir į juos šliūkštelimas vanduo.

Ji buvo vėjai, drengiantys lietum

namo pakampėm.

Ji buvo rudi kiaušiniai, juodi sijonai,

turėjo tripensių monetų kaupiną

arbatinuką.

Teta Džulija kalbėjo geiliškai

labai garsiai ir greitakalbe.

Kai jau pramokau

truputėlį, ji gulėjo

nutilus visiškoj tamsoj

smėlėto kapo

Luskentaire.

Tačiau girdžiu ją iki šiol, ji sveikina mane

kiro balsu

per šimtą jardų

nuo durpynų ir tingialysvių***,

vis piktesniu ir piktesniu,

nes tiek daug klausimų

neatsakyta.

1967 m. kovas

*** Tingialysvės (lazy beds) – senovinis žemdirbystės būdas kai kuriose Škotijos ir Airijos vietovėse: surikiuodavo bulves sukastų lysvių paviršiuje, paskui uždengdavo jūržolėmis ir žeme iš tarpuvagių.

Sena pora bare

Jie sėdi nesikalbėdami, žiūri tiesiai prieš save.

Jie viską pasakę anksčiau, viską jau matę.

Patenkinti.

Sėdi nejudėdami: Ozimandijas ir Sfinksas.

Jis kažką pasako! – ji atsako šypsodama

ir koketiškai paplekšnoja per ranką:

Dafnis ir Chlojė – šnekantys Edinburgo tarme.

1980 m. gruodis

Išlikėliai

Paskutinis Škotijos vilkas

buvo nušautas prieš du šimtmečius.

Norėčiau jį susitikti.

Neklausčiau,

kodėl jis perplėšdavo elnių gerkles ir

sudraskydavo į gabalus kalnų kiškius.

Neklausčiau, kodėl staugdavo

kalnų daubose ir švelniai merkdavo leteną

kalnų srovėn.

Jis neturėtų ko manęs paklausti,

tiktai „Kodėl aš esu

paskutinis Škotijos vilkas?“

Žinočiau, ką jis turi galvoje,

nes esu paskutinis iš savo genties,

kaip tu ir ji, ir jis.

Mudu keistai pažvelgtume vienas į kitą,

jis nustriuoksėtų pasitikt savo mirties,

o aš vėl žengčiau viena koja

pavojingai į dvidešimtą amžių.

1976 m. gegužė

Pibrochas****: arfos medis

Pibrochas – aš padarau tave žmogum,

kuris galėtų spausti ranką Bachui,

kalbėt su juo prie taurės

reinvynio.

Įžengtum su savo įvaizdžių

maišu, jie šviestamsiai ir tamsšviesiai,

Bachas, išnirdamas iš fugos labirinto,

pasveikintų tave maloniai ir šiltai. Įpiltų

reinvynio.

Orūs sparnai plazdentų

tame kambary, laimingos tylos

šypsotų viena kitai.

Iš ten išvykęs grįžtum

į savo krištolinį pelkių ir spalvotų uolų kraštą,

Bachas

ištiestų alkūnes į šonus

lyg sparnus ir jas suglaustų vėl, grįžtų

į labirintą, kur niekados nepasiklysta,

ieškodamas, kaip ir tu, minotauro,

kuris priglus prie jo

savo sunkiais ragais,

stebeilys gražiom auksinėm akim.

1981 m. sausis

**** Pibrochas – tradicinė škotų dūdmaišių muzika; kūriniai susideda iš serijos variacijų pagrindine tema. Viena seniausių ir geriausiai žinomų pibrocho melodijų yra „Rauda dėl arfos medžio“(Cumhadh Craobhnanteud).

Įprasta diena

Išvedžiau savo protą pasivaikščiot,

o gal mano protas išvedė mane –

kad ir kokia būtų tiesa.

Šviesa blizgėjo ant vandens,

o gal vanduo blizgėjo šviesoje.

Kormoranai stirksojo ant užliejamos uolos

sparnus išskleidę,

bet nestabdė eismo. Visokios antys

plūkinėjo šen bei ten

ant juduliuojančio vandens.

Suviaukčiodavo vienas kitas kiras. Gėlytės