Kapinės
Chunveibinas
Kadaise
kunigaikščių miesto šlovingo –
tyrlaukiais dulkių neono
bastėjos urvuos
šventregystės drugių vienadienių
aukštyn debesin katafalkais
dangoraižių stygom
taip švelniai
– ! –
Chunveibinas kvapnus
veltinio kasytėm
sutirpusi Snaigė delne
toks greenas*
sėdmaišiagalvių jurtoj
paspirtukas, sakytum,
štai!
koja paspyrei –
užgroja tvarus –
bla bla bla sutartinę
kalne
Gedimino.
* [grynas]
Kapinės
(reminiscencija pagal A. Š.)
Ji mirė
nebesustos į kapines eisena
– dronai išmanūs juodi
virš koplyčios angelo vienišo –
sklendžia
kūliais girnapusės ritas
žinomi žmonės
bulvienojais nuo kalno
liežuviai
įtvarais prie vėtrungių
prisegti
antkakliai drapiruoti
rubuiliai procesoriai hipokritai juokdariai atskirties
įtraukties kostiumuoti sėkmės kriptografai tvarūs
nelaikšiai supermenai kekšės liktarnos žaliojo
kurso šlaunim tatuiruotom…
– Sugiedokite Metų ilgiausių, sofos narsuoliai, –
šiandien padugnės čia
elitu pasiskelbė –
Amžinatilsį
mirė
Ji mirė?
Velniop!
Grabe tesivarto ta
jūsų
Velionė.
Patriarcho ruduo
Pilkapių garbanom pažeme
nirčio ūkuos
pentinuotų skeletų
vėtrungių smailėm
– o, motin! jazminų
sopulingoji mano –
Varpinės šerdis
trūnėsiais
kirvarpų miltais pabiro
nuo Švabiškių
vėliavų šilko takais
juodo pikio
šikšnosparniais
tuntais dėlių
palmių lapais karpytais
ant asilaičio
– Osana! –
Kaulai prekijo pašventinti
įkapių dulkėm
– o, motin – atjoja
nirčio miruolio
poeto piktybių
galapalaukės
viesulo marška
rožių kraujuotais dygliais pentinuotas –
rudas nurudo ruduo
Patriarcho.
