eilėraštis apie taiką ir karą

 
 
eilėraštis apie taiką ir karą
 

palaiminti taikdariai

negalvokite apie nieką blogai

siekit šventumo ir Dievas

              padarys viską

dėl trijų šventųjų

              bus išgelbėtas miestas

žemę palaiko tiktai tyraširdžiai

tik apsunkina žemę kiti

visa tai išmintingi širdingi

                             pasakė

o kaip įprastai viskas vyksta?

ir kiek laiko turės praeiti?

gal šimtas metų?

kol ašaras skausmo nudžiovina

                             vėjas

nuplauna lietūs ir upės

kolei nuslopsta raudos

kolei atgimsta žmonės

namai sutvarkomi ir nauji pastatomi

kol medžiai užauga

pilni galingo naujo ir laisvo

                             ošimo

           – Dieve –

duok žemei taiką

 
 
kraštovaizdis po mūšio
 

jokie žodžiai nėra svarbūs

vandens lašas ant įkaitusios –

              lyg liepsna – gertuvės

ašaros susigėrė į žemę

rožinis kaspinas ant minos

skausmas ir aimanos tvyro

                             ore

dejavimai niekur nedingę

būsimųjų kartų mes būsime

                             pasmerkti

kad leidome karui įvykti

kad šypsojomės fotografams

salių užtikrinančių

              visokeriopą saugumą fone

tuo metu kai jie – prakaituoti

kruvini apkasuose pasmerkti

                             buvo mirčiai

kad rūpinomės ne tuo

                             kuo derėtų

kad neturėjom jautrios širdies

kad neišprašėm taikos

              verkdami apsikabinę

basas Dievo Motinos kojas