Ludwigo van Beethoveno laiškas mylimajai

 

Ludwigo van Beethoveno laiškas, prieš daugiau nei du šimtmečius parašytas pieštuku dešimtyje puslapių ir adresuotas neįvardytai mylimajai, dar ir šiandien lieka mįslė: kas ji? Kuriai iš savo gyvenime sutiktų moterų jį skyrė genialusis kompozitorius? Dauguma šiuolaikinių mokslininkų labiausiai tikėtina laiko Josephine Brunsvik, vieną svarbiausių moterų Ludwigo van Beethoveno gyvenime. Jai 1804–1811 metais jis parašė mažiausiai keturiolika aistringų meilės laiškų, juose vadino ją angelu, „mano visybe“, „vienintele mylimąja“ ir prisiekė jai amžiną ištikimybę. Kita galima adresatė – artima Beethoveno draugė Antonie Brentano. Meile alsuojančios, jausmingos pusamžio vyro mintys tarsi be atokvėpio liejasi popieriuje. Tarp mylimųjų – ir aistra, ir skausmas dėl neišsipildžiusios meilės.

Nemažai tyrimų skirta nustatyti metams, kuriais laiškas parašytas. Tik 1966 metais atlikus vandens ženklų tyrimus sutarta, jog tai 1812-ieji.

Laiškas buvo rastas 1827 metais Beethoveno palikime, tad gali būti, kad jis apskritai nebuvo išsiųstas ir niekada nepasiekė mylimosios. Kompozitoriaus sekretorius Antonas Schindleris paskelbė jį 1840-aisiais savo Beethoveno biografijoje, tačiau praleido keletą svarbių frazių, o keletą pakeitė.

Po Schindlerio mirties laišką paveldėjo jo sesuo Marie Egloff, vėliau jis atiteko porceliano fabrikantui Augustui Nowotny, o šis 1880 metais perdavė savo kolekciją dabartinei Berlyno valstybinei bibliotekai.

Apie „nemirtingąją mylimąją“ Bernardas Rose’as sukūrė filmą „Nemirtinga mylimoji“ (Immortal Beloved, 1994), kuriame, be kita ko, yra daug istorinės tiesos.

Vilija Gerulaitienė

 

 

Nemirtingoji mylimoji

 

Liepos 6-osios rytas. –

Mano angele, mano visybe, manoji Aš. – Šiandien tik keli žodžiai, ir dar pieštuku (tavuoju) – būstą turiu tik iki rytojaus, koks niekingas laiko švaistymas tokiems dalykams – kodėl toks gilus liūdesys, kai prabyla neišvengiamybė. – Ar gali mūsų meilė gyvuoti kitaip, nesiaukojant, nieko nereikalaujant, ar tu gali tai pakeisti – kad dabar nesi vien mano, o aš nesu vien tavo. – O Dieve, pažvelk į gražią gamtą ir nuramink savo sielą atsiduodama tam, kas neišvengiama, – meilė reikalauja visko ir ji neklysta, taip man yra su tavimi, tau su manimi – bet tu taip lengvai pamiršti, kad aš turiu gyventi ir dėl savęs, ir dėl tavęs, jei būtume visiškai susijungę, nekentėtume nei vienas, nei kitas – mano kelionė buvo baisi: vakar atvažiavau čia tik ketvirtą valandą ryto, nes buvo per mažai arklių, pašto karieta pasuko kitu keliu, bet koks pasibaisėtinas tas kelias, priešpaskutinėje stotyje mane įspėjo nevažiuoti naktį, baugino miškais, bet tuo kaip tik susiviliojau – ir suklydau, karieta pakeliui sulūžo tame išmaknotame vieškelyje, be tokių dviejų vadeliotojų, kokius turėjau, būčiau kelyje įstrigęs. – Esterhazį, kuris važiavo čionai kitu, įprastu keliu aštuoniais arkliais, ištiko toks pat likimas kaip ir mane, važiuojantį keturiais. – Tačiau ir vėl, kaip visada, kai laimingai įveikiu kokią kliūtį, iš dalies jaučiausi patenkintas. – Dabar skubu nuo išorinių dalykų prie vidinių, tikriausiai netrukus pasimatysime, šiandien dar negaliu tau išsakyti savo pastebėjimų, kuriuos per šias kelias dienas suvokiau apie savo gyvenimą, – jei mūsų širdys visuomet būtų arti viena kitos, tikriausiai nebūčiau padaręs nieko panašaus, krūtinė kupina, tiek daug noriu tau pasakyti. – Ak – būna akimirkų, kai man atrodo, kad kalba yra bejėgė – džiūgauk – būk mano ištikimas vienintelis turtas, mano visybė, kaip ir aš esu tavo, visa kita, kas mums gali ir turi nutikti, yra dievų valia. – Tavo ištikimasis Ludwigas. –

 

Pirmadienio vakaras, liepos 6-oji –

tu kenti, tu, mano brangiausioji – tik dabar supratau, kad laiškus reikia paduoti išsiųsti ankstų rytą. Pirmadieniai – ketvirtadieniai – vienintelės dienos, kai paštas iš čia gabenamas į K. – tu kankiniesi – ak, ten, kur esu aš, ten su manimi esi ir tu, su savimi ir tavimi kalbu, pasirūpinsiu, kad galėčiau gyventi su tavimi, koks tai gyvenimas!!!! šitaip!!!! be tavęs – varginamas žmonių gerumo čia ir ten, kurio, manau, nei nusipelniau, nei noriu nusipelnyti – žmogaus nuolankumas kitam žmogui – mane jis skaudina – kai žiūriu į save Visatos akimis, matau, kas aš toks ir kas tas – vadinamas Aukščiausiuoju – ir vis dėlto – žmoguje yra kažkas dieviška – verkiu, kai pagalvoju, kad pirmąją žinią iš manęs gausi tikriausiai tik šeštadienį – kad ir kaip tu mane myli – aš tave vis tiek myliu labiau – bet niekada nesislėpk nuo manęs – labos nakties – esu gydykloje, turiu eiti miegoti [perbraukta: o eik su manimi, eik su manimi –]. O Dieve – taip arti! taip toli! argi mūsų meilė nėra tikras dangaus kūrinys – ir toks tvirtas kaip dangaus skliautas. –

 

Labas rytas liepos 7-ąją –

dar gulėdamas lovoje mintimis skrendu pas tave, mano nemirtingoji mylimoji, tai džiaugsmingas, tai ir vėl liūdnas, laukiu, ar likimas bus mums maloningas – galiu gyventi tik su tavimi arba visai negyventi, nusprendžiau tol klajoti toli nuo tavęs, kol galėsiu pulti tau į glėbį ir pasijusti šalia tavęs visai kaip namie, savo sielą, tavo apglobtą, galėsiu pasiųsti į dvasių karalystę – taip, deja, taip turi būti – tu su tuo susitaikysi, juo labiau kad žinai, koks ištikimas tau esu, niekada jokia kita neužvaldys mano širdies, niekada – niekada. – O Dieve, kodėl tenka tolti nuo to, ką taip myli, juk mano gyvenimas, kurį dabar gyvenu V[ienoje], toks apgailėtinas. – Tavo meilė daro mane ir laimingiausią, ir kartu nelaimingiausią – sulaukus mano metų norisi tam tikros monotonijos, pastovaus gyvenimo, o ar tai įmanoma mūsų santykiuose? – Angele, ką tik sužinojau, kad paštas išvežamas kasdien – tad turiu baigti, kad kuo greičiau gautum l[aišką], – būk rami, tik ramiai priimdami savo būtį galime pasiekti tikslą – gyventi kartu – būk rami – mylėk mane – šiandien – vakar – verkiu ir ilgiuosi tavęs – tavęs – tavęs – mano gyvenime – mano visybe – lik sveika – o, nesiliauk mane mylėjusi – niekada neabejok ištikimiausia savo mylimojo L[udwigo] širdimi

amžinai tavo

amžinai mano

amžinai mūsų

 

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė ir Agnė Blaževičienė