Ludwigo van Beethoveno testamentas
Heiligenštato testamentas (das Heiligenstädter Testament) – žymiausias ir, ko gero, asmeniškiausias kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) gyvenimo dokumentas. Iš tiesų tai jausmingas laiškas broliams Kasparui Antonui Karlui ir Nikolausui Johannui, datuotas 1802 m. spalio 6 d., jo prierašas – spalio 10 d. Laiške atvirai rašoma apie neviltį dėl progresuojančio kurtumo, socialinę izoliaciją, norą pabaigti kančių kupiną gyvenimą ir įveiktas mintis apie savižudybę. Šį laišką 31 metų kompozitorius adresavo, sulankstė, užantspaudavo, tačiau jo neišsiuntė.
Kodėl Heiligenštatas? 1802 m. gegužės–spalio mėnesiais Beethovenas lankydavosi mineralinių vandenų gydyklose Heiligenštate, Vienos priemiestyje. Ten ir apsigyveno (dabartiniame Heiligenštate yra Beethoveno memorialinis muziejus). Gydėsi nuo skrandžio sutrikimų, podraug gydytojas Johannas Adamas Schmidtas čia įžvelgė galimybę gydyti ir jo progresuojantį kurtumą.
Minorinę laiško tonaciją vis dėlto pakeičia mažorinė – neviltį įveikė gyvenimo, kūrybos aistra. Vos 30 metų perkopęs Beethovenas ryžosi naujai valingai kūrybos fazei – ši sužydo gausybe tuo metu ir kiek vėliau jo sukurtų šedevrų: „Tik jis, menas, mane sulaikydavo, ak, man atrodė, nevalia anksčiau palikti pasaulio, kol nesukūriau visko, kam jaučiausi esąs pašauktas.“ O štai bent keletas pavyzdžių iš 1801–1802 m. parašytų Beethoveno kūrinių: tai sonatos fortepijonui Nr. 13, 14, 15, 16, 17, 18, sonatos smuikui Nr. 6, 7, 8, 9, Antroji simfonija, o netrukus jau bus rašoma ir Trečioji, arba Herojinė, simfonija.
Šis laiškas buvo rastas tik po Beethoveno mirties, 1827 m. vasarą, inventorizuojant jo palikimą. Nuo tol jis ir vadinamas Heiligenštato testamentu. Dokumentas pirmąkart buvo paskelbtas austrų muziko ir vieno pirmųjų Beethoveno biografų Antono Schindlerio iniciatyva periodiniame leidinyje Allgemeine Musikalische Zeitung („Visuotinis muzikos laikraštis“) 1827 m. spalį. Vėliau rankraštis atsidurdavo tai vienose, tai kitose rankose, kol galop 1888 m. švedų dainininkė Jenny Lind dokumento originalą padovanojo Hamburgo valstybinei universiteto bibliotekai (Staats- und Universitätsbibliothek Hamburg).
Heiligenštato testamentas ligi šiol lietuvių kalba žinotas ir cituotas tik nedideliais fragmentais. Dabar jis pirmąkart skelbiamas ištisai.
Vytautė Markeliūnienė
Mano broliams Karlui ir [Johannui] Beethovenams
Ak jūs, žmonės, kurie mane laikote ar vadinate nepakenčiamu, irzliu ar mizantropišku, kokie jūs man neteisingi, nežinote slaptos priežasties to, ką matote, mano širdis ir protas nuo vaikystės linko prie švelnaus geranoriškumo, netgi visuomet troškau atlikti didžius darbus, bet nepamirškite, kad jau šešerius metus mane kamuoja nepakenčiama negalia, kurią dar apsunkino neprotingi gydytojai, metai po metų apgaudinėjo puoselėdami mano viltis, galiausiai priverstas pasigilinti į užsitęsusią blogybę (kurią išgydyti gali trukti daugelį metų, o gal ir visai neįmanoma) ir būdamas ugningos, gyvos prigimties, atviras visuomenės pramogoms, turėjau anksti užsidaryti, gyventi vienatvėje, net jei retkarčiais norėdavau nuo viso to nusišalinti, ak, kaip tuomet aršiai mane atribojo dvigubai liūdnesnė patirtis dėl prastos klausos, ir vis dėlto dar negalėjau žmonėms pasakyti: kalbėkite garsiau, šaukite, nes esu kurčias, ak, kaip būčiau galėjęs pripažinti, kad ši mano juslė nusilpo, o juk manoji turėtų būti tobulesnė nei kitų, kadaise ji buvo itin tobula, tokia tobula, kokia galėjo pasigirti tik nedaugelis mano profesijos atstovų, – ak, kaip man sunku, todėl atleiskite man, jei matysite, kad pasitraukiu iš ten, kur mielai su jumis buvodavau, man dvigubai skaudi mano nelaimė, kai jaučiuosi neteisingai vertinamas, man tapo nebeįmanomos atokvėpio valandėlės žmonių bendrijoje, malonūs pašnekesiai, abipusiai išsipasakojimai, galiu leistis į visuomenę nebent tuomet, jei tai neišvengiama, turiu gyventi kaip tremtinys, o jei atsiduriu arčiau kokios nors draugijos, mane apninka baisus nerimas dėl įsivaizduojamo pavojaus, jog mano būklė bus pastebėta, – taip ir prabėgo šis pusmetis, kurį praleidau kaime, savo protingo gydytojo raginamas kiek įmanoma labiau tausoti klausą, kaip tik to, ko gero, ir reikėjo mano dabartinei natūraliai būsenai, nors kartais, pasidavęs instinktui dėtis prie visuomenės, leisdavau sau pasiduoti pagundai, bet koks pažeminimas, kai kas nors šalia manęs stovėdamas jau iš tolo girdėdavo fleitą, o aš negirdėdavau nieko, arba kas nors išgirsdavo dainuojantį piemenį, o aš ir vėl nieko negirdėdavau, tokie dalykai varė mane į neviltį, nedaug trūko, kad pats būčiau nutraukęs sau gyvybę, – tik jis, menas, mane sulaikydavo, ak, man atrodė, nevalia anksčiau palikti pasaulio, kol nesukūriau visko, kam jaučiausi esąs pašauktas, taip ir gyvenau tokį varganą gyvenimą – tikrai varganą, savo dirgliame kūne, kuriame net mažiausias pokytis galėjo nublokšti mane iš puikiausios savijautos į blogiausią, kaip sakoma – kantrybės – ją dabar turiu pasirinkti savo vadove, o aš jos turiu – nuolat tikinu save, kad privalau apsispręsti ir ištverti, kol nepermaldaujamos parkos teiksis nutraukti gyvenimo siūlą, gal man pagerės, gal ir ne, aš pasirengęs – jau 28-aisiais savo gyvenimo metais buvau priverstas nusiteikti filosofiškai, tai nėra lengva, menininkui sunkiau nei bet kam kitam, – Dieve, tu žvelgi iš aukštybių į mano širdį, tu ją pažįsti, žinai, kad joje gyvena meilė žmonėms ir polinkis daryti gera, – o jūs, žmonės, jei kada nors tai perskaitysite, pagalvokite, kad mane skriaudėte, o šis nelaimingasis guodėsi ieškodamas tokio pat kaip jis, nepaisydamas jokių gamtos kliūčių, vis tiek padarė viską, kas buvo jo jėgoms, kad būtų priimtas į garbingų menininkų ir žmonių gretas, – jūs, mano broliai Karlai ir [Johannai], kai aš numirsiu, o profesorius Schmidtas dar bus gyvas, paprašykite jo mano vardu aprašyti mano ligą ir pridėkite šį prirašytą lapą prie mano ligos istorijos, kad pasaulis bent po mano mirties kiek įmanoma su manimi susitaikytų, – kartu šiuomi skelbiu jus abu mano nedidelio turto (jei galima jį taip pavadinti) paveldėtojais, pasidalinkite jį sąžiningai, sutarkite tarpusavyje ir padėkite vienas kitam, tai, ką priešiško man padarėte, jūs patys žinote, už tai jau seniai jums atleista, ypač dėkoju tau, broli Karlai, už tavo atsidavimą, kurį parodei man pastaruoju metu, linkiu, kad jūsų gyvenimas būtų geresnis ir nerūpestingesnis nei mano, savo vaikams patarkite laikytis dorybės, tik ji, o ne pinigai, gali padaryti juos laimingus, kalbu iš patirties, būtent ji mane pakylėjo net varge, jai, kaip ir savo menui, dėkoju, kad gyvenimo nebaigiau savižudybe, – likite sveiki ir mylėkite vienas kitą – dėkoju visiems savo draugams, ypač kunigaikščiui Lichnowskiui ir profesoriui Schmidtui. – Noriu, kad kunigaikščio L[ichnowskio] instrumentus saugotų vienas iš jūsų, bet tegul dėl to nekyla jokių tarpusavio ginčų, o kai tik jie galės jums kaip nors naudingiau pasitarnauti, tada juos parduokite, kaip aš džiaugsiuosi, jei dar galėsiu būti jums naudingas gulėdamas kape – taip ir padarykite. Su džiaugsmu skubu pasitikti mirties – jeigu ji ateis greičiau, nei aš turėsiu galimybę atskleisti visus savo meninius gebėjimus, tada, nors ir koks sunkus mano likimas, ji vis tiek ateis man per anksti, ir aš tikriausiai norėčiau sulaukti jos vėliau – bet ir tada būsiu patenkintas, argi ji neišlaisvins manęs iš nesibaigiančios kančios? – ateik, kada panorėsi, aš drąsiai eisiu tavęs pasitikti – likite sveiki ir nepamirškite manęs visiškai, kai mirsiu, aš nusipelniau to iš jūsų, juk savo gyvenime dažnai galvojau, kaip galėčiau padaryti jus laimingus. Likite sveiki –
Ludwig van Beethoven
Heiligenštatas
1802 m. spalio 6 d.
Taip baigiasi 1802 m. spalio 6 d. Heiligenštate surašytas testamentas. Spalio 10 d. Beethovenas pridėjo šį prierašą:
Taigi atsisveikinu su tavimi – labai nuliūdęs, mylimoji viltie, ta, kurią puoselėjau iki šiol tikėdamas, kad nors kiek būsiu apgydytas, dabar turi mane galutinai palikti, kaip kad rudenį krentantys lapai suvysta, taip ir ji man tapo nevaisinga, beveik taip, kaip atėjau, – taip ir išeinu, – net pakili nuotaika, kuri dažnai įkvėpdavo mane gražiomis vasaros dienomis, – ji dingo – o, Apvaizda, – suteik man dar vieną tyrą džiaugsmo dieną – jau taip seniai manęs nelankė švelnesnis tikro džiaugsmo aidas – o kada – o kada, o, Dieve, – galėsiu vėl jį pajusti gamtos ir žmogaus šventovėje – Niekada? O ne, tai būtų per sunku.
Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė ir Agnė Blaževičienė
