Trumpoji proza kaip išlikimo garantas

Riūnosukė Akutagava. Miražas. Kūrybos rinktinė. Sudarė ir iš japonų kalbos vertė Rima Torres. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 216 p.

Esu prisiekusi trumposios prozos medžiotoja, tad retai pro akis praslysta koks įsimintinesnis apsakymų ar novelių rinkinys, ypač verstinis, tačiau su japonų literatūros klasiku Riūnosuke Akutagava manoji pažintis prasidėjo ne nuo kūrybos, o nuo jo paties – rašytojo savižudžio asmenybės. Praėjusią žiemą, lyg tyčia sutapusią su itin sudėtingu laikotarpiu, įsigūžusi į save nuo išorinio pasaulio apie tai pirmiausia perskaičiau Grigorijaus Čchartišvilio knygoje „Rašytojas ir savižudybė“ (iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė, Vilnius: Kitos knygos, 2020). Rašytojas, palikęs daugiau nei kelis šimtus trumposios prozos kūrinių ir sunaikintas savo paties kūrybos demono, – be abejo, tokia aplinkybė intrigavo ir žadino smalsumą. Beveik tuo pat metu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Akutagavos apsakymų rinktinę „Miražas“, tad beliko tik sulaukti, kada ši knyga pateks į rankas.

Apsakymų ar novelių rinkinius dažniausiai mėgstu skaityti savaip, tai yra ne iš eilės, kaip pateikta knygoje, o atsitiktinio pasirinkimo būdu – priklauso nuo pavadinimo, nuotaikos, nuojautos ir kitų aplinkybių. Iš dalies dėl to, kad beveik visada kyla maištingas noras nepaklusti autoriaus (ar sudarytojo) pateiktai tvarkai, šiam norui negaliu atsispirti ir dėl to, kad kažkodėl tikiu, jog toks atsitiktinis pasirinkimas suteikia galimybę objektyviau įvertinti kiekvieno apsakymo stiprybę, nepriklausomai nuo to, kur yra jam skirtoji vieta visoje tekstų grandinėje.

Rinktinę pradėjau skaityti nuo trumpesnių apsakymų – tokių kaip „Po mirties“, „Žiema“, „Fortepijonas“ ir „Pelkė“, turėdama tikslą pamažu ir neskubant prisijaukinti rašytojo stilių, kad vėliau galėčiau pereiti prie sudėtingesnių siužetų. Sudarytojos vertinimu, dargi minėti apsakymai prilygsta kafkiškiems užmojams arba atspindi rašytojo gyvenamąjį laiką. Ir apsigavau – pasirinktas metodas šį kartą nepasiteisino, nes rinktinėje pateikti tekstai pasirodė esantys labai skirtingi, mažiausiai trijų stilių: vieni išsiskiria moderniajai prozai būdinga savianalize ir fragmentiškumu, kiti – klasikinių apsakymų naratyvumu, treti – senovės legendoms ir mitams artimu epiškumu. Beje, „Fortepijonas“ ir „Pelkė“ priminė dar tik įspūdį paliekančias miniatiūras, o štai „Po mirties“ ir „Žiema“ jau iš tiesų žadino stiprias kafkiškas nuojautas. Regimo pasaulio, kuriame gyveni, sąlygiškumas ir netikrumo pojūtis, kuriuos taip gerai fiksuoja Akutagavos pasakotojas, pasirodo absoliučiai identiški šių dienų žmogaus nuojautoms.

Galbūt dėl nepriekaištingos struktūros ir kompozicijos mano dėmesį labiausiai patraukė apsakymai „Proza“, „Dešimties jenų banknotas“ ir „Krumpliaračiai“. Pirmieji du pasirodė beveik tobulai atitinkantys kažin kokį klasikinio apsakymo algoritmą, kai jau pasakojimo pradžioje skaitytojui pateikiama aiški situacija, mezgama intriga, o pagrindinio veikėjo mokytojo Jasukičio Horikavos paveikslas iš pirmo žvilgsnio literatūriškai nesudėtingas, bet psichologiškai labai įtaigus. Vos keliais tiksliais sakiniais sukuriamas jo šaržas: „Jasukičiui Horikavai tuomet visą laiką stigdavo pinigų. […] Bet jis mėgsta ir gražiai apsirengti, ar greičiau linkęs pasipuikuoti, o tai kainuoja. Be to, jam reikia skaityti knygas. Reikia rūkyti egiptietiškas cigaretes. Reikia pirkti koncertų bilietus. Reikia susitikti su draugais“ („Dešimties jenų banknotas“, p. 105). Be kita ko, į akis krinta nepriekaištingas Akutagavos stilius – lakoniškas, skaidrus, raiškus, kalba vaizdinga, bet neperkrauta, netgi kažin kokia labai paprasta, kelianti švaros pojūtį, be jokių įmantrybių. Žodžiu, skaitydama šiuos tekstus dar kartą prisiminiau, kas yra geras apsakymas, kaip jis parašytas ir kokie įrankiai tokiam tikslui įgyvendinti pasirenkami. Įdomu, kad abiejuose kūriniuose kaip svarbi aplinkybė figūruoja mokytojystė – tai vieni iš „mokytojiškų“ Akutagavos apsakymų, beje, turintys autobiografiškumo. Žinodama šią aplinkybę ir skaitydama minėtus Akutagavos apsakymus neišvengiamai mintyse jau nežinia kelintą kartą klausiau savęs: ar kam žinoma, ar yra kokie sąvadai, kiekgi yra rašytojų, kurie prispirti nepritekliaus arba lemtingai susiklosčius aplinkybėms gyvenime buvo priversti paragauti mokytojo duonos? Ir pagaliau – dar įdomiau – ką jiems tai davė, o gal atėmė? Akutagavai, atrodo, davė tikrai neką: laiškuose būsimai žmonai jis yra rašęs, kaip neapkenčiąs mokytojavimo, vien mokinių veidai jam kelią nuobodulį, o atsigaunąs tik tada, kai prieš jį – popieriaus lapas ir plunksna (žr. Viltė Juodeikaitė, „Apie „Miražą“ ir nepranokstamą trumpo apsakymo meistrą R. Akutagavą“, bernardinai.lt, 2022.IV.19). Jasukičio Horikavos paveikslu apsakymuose Akutagava juntamai ironizuoja šią profesiją –
per menkas uždarbis, stinga orumo jausmo, slegianti rutina ir nuobodulys. Tačiau paraleliai apsvarstoma ir kita – ne mažiau svarbi ir rūpima – kūrybos, kūrėjo tema. Apsakyme „Proza“ bene geriausiai atsispindi paties Akutagavos ironiškas požiūris į kūrybą (herojus apsakymo rašymą priverstas pakeisti laidotuvių kalbos kūrimu), jos vertinimą ir rašytojo pašaukimą apskritai (greičiau nei per pusvalandį parašyta laidotuvių kalba padaro didesnį įspūdį nei ne kartą perrašytas apsakymas), o absurdo jausmas, galiausiai išsiveržiantis neatpažįstama emocija iš veikėjo lūpų (sarkastišku juoku ar verksmu?), prilygsta vien liūdnai gyvenimo komedijai. Ar tai ir bus tikrasis kūrybos demono veidas?

„Krumpliaračiai“ pasirodė ne tik ilgiausias viso rinkinio apsakymas, bet ir psichologiškai sudėtingiausias, brandžiausias. Jis, be abejonės, labiausiai išsiskiria viso rinkinio fone ir tikrai yra vertas atskiro žvilgsnio, aptarimo, netgi išsamios analizės. Savo struktūra ir psichologine gelme jis visiškai prilygsta postmoderniajai prozai, lengvai peršoka šimtmečio ribą ir galėtų būti skaitomas kaip šių dienų tekstas. Ko gero, tai tik dar kartą patvirtina paties Akutagavos išsakytą mintį: „Žmogaus siela ir senovėje, ir dabar labai panašios. Ir tai – svarbiausia…“ Net ir žinant, kad „Krumpliaračiai“ – vienas iš paskutinių Akutagavos kūrinių, parašytas 1927 metais ir publikuotas tik po jo mirties, aštriai persmelktas juntamai sekinančios depresijos ir šizofreniškų haliucinacijų vaizdinių, kaip apsakymas jis meistriškai parašytas ir pabaigoje išsipildo viską išsprogdinančiu stulbinančiai paprastai pajausto gyvenimo tragizmo pojūčiu:

Išgirdau kažką greitai užbėgant laiptais ir išsyk vėl leidžiantis. Supratęs, kad tai žmona, nustebęs pakilau ir nuskubėjau į apytamsį kambarį apačioje. Žmona sukniubusi gaudė kvapą, jos pečiai be perstojo virpėjo.

– Kas tau?

– Nieko…

Žmona pakėlė galvą ir, stengdamasi šypsotis, tęsė:

– Nieko, tėtuk, tiesiog man pasirodė, kad tu numirsi…

(p. 200)

Įdomu tai, kad mirties tema, nors ir neišvengiamai kaip demonas šmėkščiojanti beveik visuose Akutagavos tekstuose, visgi nepasireiškia kaip apsėdimas, o greičiau yra juntama ir suvokiama kaip neatsiejama melancholiškos būties ir gyvenimo dalis. Ji giliai, tačiau kartu ir labai subtiliai, neįkyriai, nedeklaratyviai persmelkia kuriamą tekstą – nuo laidotuvėms rašomos kalbos „Prozoje“ iki lietpalčiu vilkinčio vyro-vaiduoklio „Krumpliaračiuose“ ir žiaurios neišvengiamybės „Pragaro atvaizde“.

Be jokios abejonės, labai saviti yra tie Akutagavos apsakymai, kurie yra paremti, kaip teigiama, XII ir XIII amžiaus pasakojimais, tačiau, žinoma, rašytojo dėka virtę puikiais autoriniais kūriniais – apsakymais. Rinktinei jie tikrai suteikia įvairovės, be to, leidžia pajusti visai kitą pasakojimo stilių, pažinti Akutagavą įvairiapusiškiau, tad sudarymo požiūriu toks pasirinkimas labai geras ir pavykęs. Iš visų keturių („Drakonas“, „Nosis“, „Pragaro atvaizdas“ ir „Batatų sriuba“), be abejo, didžiausią įspūdį palieka „Pragaro atvaizdas“. Įprastai legendomis ar mitais paremtuose kūriniuose puikia literatūrine kalba autorius teatpasakoja turtingą siužetą nekeldamas didesnių pretenzijų pačiam tekstui. Akutagavos pasakojimas kitoks, kur kas labiau personalizuotas, jam nestinga iškalbingų ir originalių detalių, įtampos. Tačiau labiausiai nustebino ir tokio tipo apsakyme tikrai nesitikėjau atrasti itin originaliai pasirinktos pasakotojo perspektyvos. Iš pirmo žvilgsnio nuolankus imperatoriaus tarnas savo valdovo poelgius kritikuoja itin subtiliai ir beveik nematomai, nors ir neturi jokios teisės nei galimybės tai daryti, bet atidus skaitytojas kas kartą aiškiai suvokia, kad teigiama tai, kas iš esmės neigiama, kitaip tariant, vyksta smagus literatūrinis žaidimas: „Taigi Jo Prakilnybė pamėgo Jošihidės dukterį būtent dėl jos maloningumo beždžionėlei ir pagarbos bei meilės tėvui, o visai ne todėl, kad būtų jos geidęs, kaip kad buvo kalbama“ („Pragaro atvaizdas“, p. 68). Na ir dar: „Labiausiai visiems rūpėjo, kodėl Jo Prakilnybė nužudė liepsnose Jošihidės dukterį – dauguma manė, kad dėl meilės be atsako. Tačiau aišku kaip dieną, kad Jo Prakilnybės tikslas buvo pamokyti nedorėlį dailininką Jošihidę [...]. Po teisybei, man pačiam yra tekę girdėti Jo Prakilnybę taip tvirtinant“ (p. 100). Nuo pradžios iki pabaigos visą pasakojimą žymi panašių pastabų virtinė, protagonistas neva bando įtikinti skaitytoją Jo Prakilnybės kilnumu bei savo prigimtiniu kvailumu, nors tiesa yra viena ir akivaizdi: išniekinta penkiolikmetės mergaitės garbė, o protagonistas yra pakankamai protingas, kad tą tiesą suvoktų. Juk tai ne kas kita, kaip literatūrinė kaukė, gudriai ir sumaniai dėvima Akutagavos pasakotojo! Oho, pagalvojau, jeigu jau gimtojoje Japonijoje šie tekstai laikomi chrestomatiniais, neabejotinai kas nors turėjo imtis išsamios jų analizės, kad atvertų tokios literatūrinės žaismės meistriškumą dar XX amžiaus pradžios literatūroje.

Apskritai beveik visi Akutagavos tekstai reikalavo, kad sugrįžčiau atgal į jau perskaitytas vietas, nes pasakojimas sluoksniavosi atmintyje kaip įspūdžių, nuojautų, detalių ir asociacijų visuma – kas, beje, dažnu atveju ir yra apsakymo, kaip žanro, stiprybė. Visi išvardinti elementai sukuria tarytum nematomą tvirtą tinklelį, karkasą, ant kurio, kas kartą įsitikinu, patikimai laikosi visa kita – ir bet kas, net pasirinktoji tema, jau nebeturi didelės reikšmės. Nieko nuostabaus – tai būdinga trumpajai prozos formai apskritai, kad ir kokius apsakymus – graikų, ispanų ar skandinavų – skaitytum. Vadinasi, egzistuoja nemari poetika, formulė su būtinais nežinomaisiais, kodais ir archetipais, kuriuos talentingas rašytojas, trumposios prozos meistras, įspėja ir geba savo tekste pritaikyti. Dėl šios priežasties trumposios prozos kūriniai man visada atrodo kur kas patikimesni vertinant rašytojo meistrystę nei, pavyzdžiui, stambiosios prozos kūrinys romanas, kuris yra nepalyginamai pretenzingesnis, kur kas mažiau nuspėjamas, kartais priklausomas nuo kokių nors nenuspėjamai susiklosčiusių aplinkybių, ir netgi labai skaitomas bei populiarus romanas nebūtinai garantuoja rašytojui išlikimą literatūroje.

Baigiant apžvalgą apie Riūnosukės Akutagavos „Miražą“ norėtųsi grįžti prie rinktinės pradžioje pateikto įžanginio teksto pavadinimu „Ateitis“ (beje, prilygstančio poetiniam testamentui). Jame autorius pesimistiškai, kone depresyviai teigia nesitikįs, kad „po šimtmečių mane pažinos ir supras“. Negana to – abejojama kritika, skaitytojais, universalaus grožio sąvoka ir ypač – vakariečio skaitytojo nuovoka. Net jeigu ateities skaitytojai ir nesuklys, Akutagava vis tiek tvirtina, kad jo kūryba nebus vertinama kaip klasika – „praėjus šimtmečiams apie ją nebus žinoma“ (p. 6). Skaitydama tokį pareiškimą neišvengiamai jauti išsiskiriant adrenaliną, nes dauguma Akutagavos tekstų parašyti 1923–1927 metais, vadinasi, praėjus šimtui metų kaip tik esu viena iš tų, kurie juos atsiverčia pirmą kartą. Taip pat kirba įtarimas tuose žodžiuose esant ir šiokios tokios pozos, liūdno teatrališkumo. Nors teigia netikįs, kad kas nors atsivers jo tekstus po šimto metų, Akutagava, esu beveik įsitikinusi, tai nujautė ir to tikėjosi, ir netgi truputį pavydu tiems, kurie praėjus dar šimtui metų juos atsivers pirmą kartą.