Paprastos sėkmės istorijos, arba Kaip sulaukti pasisekimo gyvenime

 

Stephenas Leacockas (1869–1944) – angliškai rašęs kanadiečių rašytojas, neprilygstamas humoristas, dėstytojas, ekonomistas. Gimęs Anglijoje, nuo šešerių su tėvais emigrantais gyveno Kanadoje. Daug kur šiam autoriui priskiriamas posakis: „Labai tikiu sėkme: kuo daugiau dirbu, tuo labiau sekasi.“

(Dar Leacocko kūrinių sk. „Š. A.“, 2021.VII.23, vert. U. R.)

 

 

Pradėsiu nuo pamokančio pasakojimo. Prieš daugelį metų, kai dirbau didelėje valstybinėje mokykloje, mes priėmėme į darbą naują plaukimo mokytoją.

Jis buvo gabiausias kada nors dirbęs to dalyko mokytojas.

Tuomet vieną dieną paaiškėjo, kad nemoka plaukti.

Aiškindamas berniukams, kaip plaukti krūtine, jis stovėjo ant baseino krašto.

Neteko pusiausvyros, įkrito. Nuskendo.

Arba ne, jis nenuskendo, prisiminiau – jį išgelbėjo keletas mokinių, kuriuos jis išmokė plaukti.

Kai buvo berniukų atgaivintas – beje, pats to išmokė, – jį iš mokyklos atleido.

Tada keliems berniukams pagailo jo ir jie išmokė jį plaukti, ir tas susirado naują plaukimo mokytojo darbą kitoje vietoje.

Tačiau šįsyk tai buvo visiška nesėkmė. Jis plaukė gerai, bet buvo sakoma, kad jis nemoka mokyti.

Taigi jo draugai stengėsi parūpinti jam naują darbą. Tuo metu kaip tik užėjo dviračių mada. Greitai jam surado važiavimo dviračiu instruktoriaus vietą. Kadangi gyvenime nebuvo sėdėjęs ant dviračio, buvo puikus mokytojas. Tvirtai stovėjo ant žemės ir aiškino: „Nagi, viskas, ko reikia, – savikliova.“

Tuomet vieną dieną jį apėmė baimė, kad viskas išaiškės. Taigi, jis susirado ramią vietelę, užšoko ant dviračio šlaito viršuje, norėdamas išmokti važiuoti. Dviratis nušvilpė su juo. Vien dėl mokinio, kuris jį pastebėjo ir pasileido iš paskos, įgūdžių ir drąsos mokytojas liko gyvas.

Ši istorija, kaip skaitytojas jau pastebėjo, yra pasaka be galo. Užtenka paminėti, kad tas žmogus dabar dirba aviacijos mokykloje ir moko žmones skraidyti. Sako, kad jis – vienas geriausių kada nors žeme vaikščiojusių aviatorių.

Pasak visų legendų ir pasakų knygų, svarbiausias sėkmės veiksnys yra atkaklumas. Aš asmeniškai manau, kad tai nieko nereiškia. Sakyčiau, kaip tik priešingai.

Yra senas posakis: „Jei nepavyksta sykį, mėgink, mėgink ir vėl.“ Nesąmonė. Jis turėtų skambėti: „Jei nepavyksta sykį, mesk, mesk iškart.“

Jei negali ko nors atlikti – bent daugmaž – iš pirmo sykio, tau niekuomet nepavyks. Išbandyk ką nors kita, kol dar laikas.

Iliustruosiu tai pasakojimu. Pamenu, seniai seniai mažoje kaimo mokykloje, kurią lankiau, turėjome mokytoją, kuris lentoje kaligrafišku braižu nuolat rašydavo posakį, kurį ką tik citavau:

 

Jei nepavyksta sykį,

                         mėgink, mėgink ir vėl.

 

Jis vilkėjo paprastais drabužiais ir buvo griežto, ryžtingo veido. Ruošėsi kažkokiam medicinos stojamajam egzaminui ir taupė pinigus medicinos studijoms. Kartkartėmis vykdavo į miestą ir laikydavo egzaminą: visuomet susikirsdavo. Kiekvienąsyk grįžęs jis išvedžiodavo lentoje:

 

                         Mėgink, mėgink ir vėl.

 

Kaskart darydavosi vis rūstesnis ir dar ryžtingesnis nei anksčiau. Keista buvo tai, kad, nepaisant jo darbštumo ir ryžto, jis kaskart prisigerdavo ir šlaistydavosi prie smuklės kryžkelėje, o mokykla būdavo uždaryta dvi dienas. Tuomet jis sugrįždavo nusiteikęs dar ryžtingiau nei anksčiau.

Net vaikai matė, kad žmogelio gyvenimas – mūšis. Tai buvo tartum Gėrio ir Blogio kova Miltono poemoje.

Taigi, pamėginęs keturis kartus, mokytojas pagaliau išlaikė egzaminą ir išvyko į miestą su pirktiniu kostiumu bei aštuoniais šimtais sutaupytų dolerių studijuoti medicinos. Taip nutiko, kad jis turėjo brolį, visai nepanašų į jį, o dykaduonį, visuomet be skatiko ir gyvenantį kitų sąskaita, tinginį.

Kai mokytojas atvyko į miestą ir jo brolis sužinojo apie aštuonis šimtus dolerių, šis prisistatė, nugirdė jį ir įtikino perleisti tuos pinigus, kad dalyvautų Luizianos valstijos loterijoje. Tais laikais Luizianos loterijos laiškai dar nebuvo uždrausti, ir galėjai įsigyti bilietą nuo vieno dolerio. Didysis prizas buvo du šimtai tūkstančių dolerių, o antrieji prizai – po šimtą tūkstančių kiekvienas.

Taigi brolis įtikino mokytoją įnešti pinigus. Jis tvirtino turįs sistemą, kaip įsigyti bilietus vien su pirminiais skaičiais, kurie iš nieko nesidalina, ir kad tai turį atnešti laimėjimą. Jis garantavo, ir tai buvo patvirtinta su mokytoju sėdint galinėje užeigos salėje, su dėžute domino kauliukų ant stalo kaip vaizdine priemone. Brolis pareiškė, kad pats pasiims tik dešimt procentų laimėjimo, kaip komisinius už sistemos perpratimą, o mokytojas galėsiąs pasilikti visa kita.

Taigi, aptemus protui, mokytojas atidavė savo banknotų ritinėlį ir daugiau jo nebematė.

Kitą rytą atsikėlęs jis tiesiog pasiuto iš apmaudo dėl to, ką padarė. Jis nebegalėjo grįžti į mokyklą ir nebeturėjo pinigų keliauti tolyn. Taigi mokytojas pasiliko viešbutėlyje, kur nusigėrė, ir toliau pratęsė išgertuves. Jis atrodė toks kvanktelėjęs ir apskuręs, kad viešbutyje ėmė jo bijoti, o padavėjai akies krašteliu stebėjo, ko jis imsis; jie žinojo, kad įmanoma tik viena baigtis, ir to laukė. Taip ir įvyko. Vienas padavėjų užlipo į mokytojo kambarį įteikti laiško ir rado šį gulintį ant lovos peleniniu veidu ir akimis, įbestomis į lubas. Jis buvo negyvas kaip akmuo. Gyvenimas jį nugalėjo.

Keista buvo tai, jog laiškas, kurį padavėjas nešė tą rytą, buvo nuo Luizianos loterijos valdytojų. Jame buvo perlaida Niujorkui, pasirašyta Luizianos valstijos iždininko, dviem šimtams tūkstančių dolerių. Mokytojas išlošė didįjį prizą.

Pastaroji istorija, baiminuosi, yra kiek niūroka. Ją papasakojau vien dėl moralo ir taip įsijaučiau ją porindamas, kad vos neužmiršau, koks gi tas moralas. Tačiau manau, kad jei mokytojas jau seniai būtų apleidęs medicinos, kuriai nebuvo tinkamas, studijas ir pasinešęs, tarkim, groti bandža, jis būtų tapęs pusračio paskutiniu artistu menestrelių vaidinime*. Taip, būtent.

Pereikime prie kitų sėkmės prielaidų.

Manau, jog visi pritars, kad įdomi savybė, vadinama iniciatyva, – gebėjimas greitai veikti, remiantis savo protu, – yra svarbiausias veiksnys.

Tai tiesiog sukrečiančiai tiksliai pasitvirtino du ar tris kartus.

Toronte pažinojau – tai buvo seniai seniai – išskirtinai protingą jaunuolį pavarde Robinsonas. Jis studijavo geležies ir plieno verslą ir, kai su juo susipažinau, ieškojo laisvos tarnybos vietos.

Vieną dieną sutikau jį skubantį su lagaminu rankoje.

– Kur keliauji? – pasidomėjau.

– Į Angliją, – atsakė. – Liverpulyje viena įmonė paskelbė, kad ieško agento, keliauju ten kandidatuoti.

– Argi negali nusiųsti laiško? – pasiteiravau.

– Būtent, – sukrizeno Robinsonas, – visi kiti kandidatuos laišku. Aš pats asmeniškai nuvyksiu ir atsidursiu ten taip pat greitai ar net greičiau nei laiškai. Būsiu vietoje ir gausiu darbą.

Jis buvo visiškai teisus. Nuvyko į Liverpulį ir sugrįžo po dviejų savaičių su anglišku kostiumu ir dideliu atlyginimu.

Bet negaliu patarti to savo draugams. Tiesą pasakius, ši istorija neturėtų būti per plačiai skleidžiama. Ji gali būti pavojinga.

Pamenu, sykį papasakojau Robinsono istoriją darbo ieškančiam jaunuoliui pavarde Tomlinsonas. Tomlinsono galva buvo dviem dydžiais per didelė, o veidas – kaip bandelė. Jis prarado tris darbo vietas banke ir dvi maklerio kontoroje, bet išmanė savo darbą ir popieriuose atrodė tinkamas žmogus.

Papasakojau jam apie Robinsoną, norėdamas jį paskatinti, ir istorija jam padarė didelį įspūdį.

– Na ir puikus planas, a? – vis šnekėjo.

Jam sunkiai sekėsi rinkti žodžius, ir jis vis kartojo ir kartojo tą patį.

Po kelių dienų sutikau Tomlinsoną gatvėje su lagaminu.

– Kur keliauji? – pasidomėjau.

– Į Meksiką, – atsakė. – Bankas Tuskapulke** ieško kanadiečio kasininko. Nusiunčiau savo rekomendacijas ir keliauju joms iš paskos. Tokiu atveju asmeniškas prisistatymas yra viskas.

Taigi, Tomlinsonas nuvyko į Meksiką, jūra nuplaukė į Meksiko miestą, tuomet su mulų vilkstine – į Tuskapulką. Bet rekomendaciniai laiškai keliavo sausuma ir buvo gauti dviem dienomis anksčiau.

Kai Tomlinsonas nuvyko į Tuskapulką, jis nuėjo į banką, pasikalbėjo su jaunesniuoju vadybininku ir papasakojo jam, ko atvyko.

– Man labai gaila, – tarė jaunesnysis vadybininkas. – Bijau, kad ši vieta ką tik buvo užimta.

Tuomet jis nuėjo vidun pasikalbėti su valdytoju.

– Kaip ta kasininko vieta, kuriai ieškojote kanadiečio? – pasiteiravo. – Ar nesakėte, kad jau radote žmogų?

– Taip, – tarė valdytojas, – šaunus jaunuolis iš Toronto; jo pavardė Tomlinsonas, turiu čia jo rekomendacijas – pirmos rūšies kandidatas. Pasiunčiau jam telegramą, kad atvyktų išsyk, mūsų sąskaita, ir lauksime jo čia dešimt dienų.

– Lauke stovi jaunuolis, – paaiškino darbuotojas, – kuris nori kandidatuoti į šias pareigas.

– Lauke? – sušuko valdytojas. – Kaip jis čia pateko?

– Atvyko su mulų vilkstine šįryt: sako galintis dirbti ir nori šio darbo.

– Koks jis? – pasidomėjo valdytojas.

Jaunesnysis vadybininkas papurtė galvą.

– Gan neaiškus tipelis, – atsakė, – įtartinas.

– Ta pati dainelė, – sumurmėjo valdytojas. – Keista, ir kas gi šiuos vyrukus čia traukia, tiesa? Tikriausiai prisidirbo tėvynėje. Supranta bankų sistemą, a? Ko gero, jis išmano tai kur kas geriau, nei norėčiau. Ne, ne, – tęsė, baksnodamas popierius, gulinčius ant stalo, – dabar, kai turime tokį pirmos rūšies kandidatą kaip Tomlinsonas, pasilikime prie jo. Be vargo galime luktelėti dešimt dienų, ir kelionės išlaidos yra niekis bankui, palyginti su nauda pasamdyti Tomlinsono lygio žmogų. Ir, beje, galėtum paskambinti policijos vadui ir paprašyti, kad šis išsyk tą valkatą iškraustytų iš miesto.

Taigi, policijos vadas uždarė Tomlinsoną į tamsiąją, o paskui išsiuntė su apsauga į Meksiko miestą. Kai policija baigė su juo reikalus, jis buvo likęs be skatiko kišenėje ir jam prireikė keturių mėnesių sugrįžti į Torontą; kai jis galiausiai grįžo, vieta Meksikoje buvo seniai užimta.

Įsivaizduoju, jog kai kurie mano skaitytojai gali priekaištauti, kad iki šiol kalbėjau tik apie labai ribotą sėkmę, ir jog įdomiau būtų aptarti, kaip sukaupiami dideli turtai.

Kiekvienas jaučia instinktyvų susidomėjimą tuo, kaip mūsų didieji gamybos, finansų ir geležinkelių rykliai susikrovė savo turtus.

Tai galima paaiškinti labai paprastai. Iš tiesų yra tik vienas būdas sukaupti didelį turtą iš verslo ar geležinkelių valdymo. Reikia pradėti nuo apačios. Privalu kopti laiptais nuo žemiausios pakopos. Ji yra viskas. Bet kuris žmogus, tvirtai padėjęs ant jos koją, pakelta galva, surištom rankom ir aukštyn nukreiptomis akimis neišvengiamai užkops viršun.

Galų gale – pridedu tai kaip išvadą – kam išvis rūpintis sėkme? Pastebėjau, kad sėkmės lydimi žmonės patiria labai mažai tikrojo gyvenimo džiaugsmo. Iš tiesų, visai priešingai. Jei turėčiau pasirinkti – norėdamas susikurti tikrai malonų gyvenimą – sėkmė ar žlugimas, kaskart pasirinkčiau žlugimą. Turiu keletą draugų, kurie yra visiškai žlugę, kai kurie jų – du ar tris kartus – žinoma, galutinai; ir pastebėjau, kad norėdamas tikrai skaniai pavakarieniauti su rinktiniu šampanu ten, kur svečius sutinka be niekingų minčių apie išlaidas, galiu tai padaryti žlugusio žmogaus namuose.

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė