Dešimt įsivaizduojamų natiurmortų

 

Joe Brainardas (1942–1994) – amerikiečių dailininkas, rašytojas, iliustratorius, novatoriškas koliažų, asambliažų, komiksų kūrėjas, ryški avangardiškosios Niujorko mokyklos figūra. Bene labiausiai žinomas dėl memuarų knygos „Atsimenu“ (I Remember, 1970), kurią Paulas Austeris pavadino viena originaliausių jo skaitytų knygų, ir jos tęsinių. Austeris parašė įvadą Brainardo literatūrinio palikimo rinktinei (The Collected Writings of Joe Brainard, 2012), kurią sudarė menininko bendraklasis ir bendražygis poetas Ronas Padgettas. Iš jos – šie tekstai, iliustruojantys žaismingą, autoironišką, parodijinį, eksperimentinį Brainardo rašymo stilių.

 

 

Dešimt įsivaizduojamų natiurmortų

 

Įsivaizduojamas natiurmortas nr. 1

Užmerkiu akis. Matau šviesiai žalią vazą. Labai šviesžalią vazą. Visai šalia jos kažin kas juodas. Kažin kas mažas. Tai maža juoda peleninė. Kas akimirką vis mąžtanti. Kol… iš tiesų… ji vos didesnė… dabar… tiktai taškelytis.

 

Įsivaizduojamas natiurmortas Nr. 2

Užmerkiu akis. Matau baltą spalvą. Daug baltos. Ir pilką. Mėlynai pilką. Melsvai pilkos drobės šešėlius. (Tai paveikslas!) Be geltonos spalvos. Labai seno žmogaus.

 

Įsivaizduojamas natiurmortas Nr. 3

Užmerkiu akis. Matau ryškią oranžinę. Beveik raudoną. Purpuro atspalvį. Juodos šlakelį. Ir storą melsvą stiebą. Kažkokia egzotiška gėlė. Išskalautas medis. Bambukas. Figūrėlė. Salotinė glazūra. (1953-ieji!) Tai polinezietiškas natiurmortas.

 

Įsivaizduojamas natiurmortas Nr. 4

Užmerkiu akis. Matau baltą Dovydo statulą (sakykim, 10 pėdų aukščio). Alebastrinę. Ir rausvus rožių žiedlapius, pabertus ant juodo aksomo drapiruotės. Tai jausmingokas natiurmortas. Paikas, bet gražus. Ir tam tikru atžvilgiu kone religiškas: „rytietiškai“ religiškas. Šis natiurmortas slapčia šypsosi.

 

Įsivaizduojamas natiurmortas Nr. 5

Užmerkiu akis. Matau žavią žibučių puokštelę paprasčiausioje stiklinėje. Tik tiek.

 

Įsivaizduojamas natiurmortas Nr. 6

Užmerkiu akis. Matau senus vaisius. Puodus ir keptuves. Ir šen bei ten visokiausius stalo įrankius. Rudos spalvos. Meniškus. Olandiškus. Bet nieko gyvo. (Muziejus.) Ir taip toliau iki Franso Halso.

 

Įsivaizduojamas natiurmortas Nr. 7

Užmerkiu akis. Matau tingią gitarą. Kaktusėlį vazone. Ir vaivorykštinę labai ryškių spalvų sampyną, įaustą į pončą, užmestą ant namudiškai dažytos medinės kėdės. (1955-ieji!) Tai „turi(pratri)stinis“ atvirukinis natiurmortas.

 

Įsivaizduojamas natiurmortas Nr. 8

Užmerkiu akis. Matau rausvą spalvą. Ir žalią. Ir auksinę. Susimaišiusias. Bet dabar palengva virstančias trimis skirtingais pavidalais. (…) Tai rausvas kimono, nuslysdintas ant žalio tualetinio stalelio, įsibrukančio į paveikslą itin smailiu kampu. Už jo auksinė trijų dalių širma. Įspūdis toks, kad šitam japoniškam natiurmorte vyksta kažin kas, ko neįmanoma pamatyti.

 

Įsivaizduojamas natiurmortas Nr. 9

Užmerkiu akis. Matau… ant juodo lakuoto staliuko kampo matau skaidraus krištolo peleninę su užgesinta ilga balta cigarete, sumaigyta į raidę „Z“. Rausvos dėmelės ant filtro išduoda moterį. Todėl dabar užuodžiu kvapelį mėlyno dūmo, tebetvyrančio ore, ką tik išpūsto, gal net iššniokšto. Tuzinas tamsraudonių rožių labai aukštoje vazoje užbaigia šį elegantišką, nors ir šaltą, natiurmortą. Natiurmortą su istorija. Ir veikiausiai liūdna.

 

Įsivaizduojamas natiurmortas Nr. 10

Užmerkiu akis. Matau kažin ką varinio. (Arbatinį be dangtelio.) Ir sudžiūvusias rugiagėles vazone. Priešais rudo aksomo portjerą. „Įtrauk“: tebeužuodžiu praėjusios savaitės molio kvapą. Man per petį palinkus poniai Blek (baigiamųjų klasių dailės mokytojai), besistengiančiai per daug nesižavėti ryškiaspalviais akcentais, kurių aš, be abejonės, padauginau, norėdamas ją sužavėti.

 

 

Geresnio gyvenimo link (vienuolika pratimų)

 

Pirmas pratimas

Pagalvok ir išsirink vieną žmogų, su kuriuo labiausiai norėtum suveikt. Pakviesk tą žmogų į pasimatymą. Jis ar ji tikriausiai pasakys „ne“, bet bent jau būsi pabandęs. Pajusi pasitenkinimą dėl to, kad pabandei. Ir tada dėl žlugusių vilčių galėsi kaltint „gyvenimą“, o ne save.

Išvada: „Kai neturi ko prarasti, lošk.“

 

Antras pratimas

 Kartą per mėnesį susigrūsk sau į gerklę pirštą, kol apsivemsi.

Išvada: „Simbolinis gestas yra praktinė priemonė.“

 

Trečias pratimas

 Išsikepk pyragą ir suvalgyk.

Išvada: „Koks darbas, toks ir atlygis. Atlygis – ne pažadas.“

 

Ketvirtas pratimas

Vieną vakarą, prieš eidamas gult, prisimauk alaus, prisikimšk ledų ir marinuotų agurkų ir trūktelk žolės. Aplankys fantastiški sapnai, kuriuos privalai sukaupęs dėmesį įsimint. Iš pat ryto juos kuo tiksliau užrašyk. Tada suplėšyk ir išmesk.

Išvada: „Psichinė masturbacija, kad būtų bent kiek vertinga, turi žinoti, kas čia viršininkas.“

 

Penktas pratimas

 Kai kitąsyk su kuo nors glamžysies, lyg tarp kitko užsimink, kad gal visai smagu būtų persikraustyt į spintą.

Išvada (tradiciniams): „Naujos erdvės griauna senas pertvaras.“

Išvada (gėjams): „Viskas sukas ratu.“

 

Šeštas pratimas

Jei geri juodą kavą, pereik prie balintos (arba atvirkščiai), kol pastebėsi, kad naujuoju kavos paruošimo būdu mėgaujies ne mažiau nei senuoju. O jei ir nepavyks persilaužti, įsitikinsi, jog kavos geri mažiau, o tai irgi puiku, nes, kaip žinai, kava nėra labai sveika.

Išvada: „Pralaimėjimas kartais reiškia pergalę.“

 

Septintas pratimas

Kitą rytą jei nesinorės keltis, nesikelk.

Išvada: „Ne iš visko galima padaryt išvadą.“

 

Aštuntas pratimas

Ant popieriaus lapo pieštuku, užsimerkęs, nupiešk išvadą.

Išvada: „Įsigilinusysis į abstrakciją jos ir reikalauja.“

 

Devintas pratimas

Šis pratimas ypač skirtas dailininkams. Jei esi dailininkas, metus netapyk. Metams pasibaigus surenk parodą.

Išvada: „Menas ne visada glūdi stebėtojo aky.“

 

Dešimtas pratimas

Paimk naujausią žurnalo „Time“ numerį ir apibrauk visas „t“ raides jame.

Išvada: „Skirti laiko – tai suprasti laiką tiek laiko, kiek laiko tam skiri.“

 

Vienuoliktas pratimas

Prisėsk ir parašyk ilgą laišką motinai – jame atskleisk visas giliausias, tamsiausias ir iškrypėliškiausias savo paslaptis.

Išvada: „Už kiekvienos pakraupusios motinos slypi sąžiningas sūnus.“

 

Gyvenimas

 

Kai stabteliu ir susimąstau, ką visa tai reiškia, surandu keletą atsakymų, bet jie nelabai tepadeda.

Manau, galima drąsiai teigti, jog gyvenimas yra ganėtinai paslaptingas. Ir sunkus.

Gyvenimas yra trumpas. Tiek tai žinau. Kad gyvenimas trumpas. Ir kad svarbu nuolat sau tai priminti. Kad gyvenimas trumpas. Nes jis toks yra. Įtariu, jog kiekvienas iš mūsų vieną rytą nubudęs staiga pasijus senoliu (arba senole) ir nesupras, kaip toks tapo. Stebėsis, kur visa kas pragaišo. Graušis dėl dalykų, kurių nepadarė. Todėl manau, jog kuo greičiau suprasime, kad gyvenimas trumpas, tuo geriau bus mums patiems.

O dabar – prie kertinių dalykų. Paroje yra 24 valandos. Esi tu ir yra kiti žmonės. Esmė – kuo geriau užpildyti šias 24 valandas. Meile ir linksmybėmis. Arba tuo, kas įdomu. Ar kas tau miela. Kiti žmonės svarbiausia. Menas praturtina. Knygos ir filmai – geri užpildai, ir patys patikimiausi.

Betgi žinote, kad gyvenimas ne toks paprastas, kaip jį vaizduoju. Visi mes kažkiek užsikrušę, ir čia iškyla problema. Kaip atsikratyti tų krušenų, kad pajėgtume atsipalaiduoti ir būti savimi. Per mums likusį laiką.

Ne istorija

 

Tikiuosi, mėgavotės neskaitydami šios istorijos, lygiai kaip aš mėgavausi jos nerašydamas.

 

Vertė Andrius Patiomkinas