Apokaliptinės pokario Lenkijos atspindžiai Czesławo Miłoszo romane „Valdžios užėmimas“
Ir atsakau šių dienų žmogui, užmirštančiam, koks niekingas jis prieš žmogaus galimybių dydį, teisę savuoju mastu matuoti ir praeitį, ir ateitį.
Czesław Miłosz, „Pavergtas protas“
Czesław Miłosz. Valdžios užėmimas. Romanas. Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys. V.: Odilė, 2021. 238 p.
„Kas būtų toks išpuikęs, kad teigtų žinąs, kurie veiksmai jungsis ir palaikys vieni kitus, o kurie bus pasmerkti pajuokai, užmarščiai anapus to, ką verta laikyti tradicija, ribų?“ Tokiu humanisto, klasikos vertėjo profesoriaus Gilio klausimu pasibaigia provokatyvus, nepatogus ir ilgą laiką lietuvių neatrastas Czesławo Miłoszo romanas „Valdžios užėmimas“.
XX a. vidurio kruvina istorija – iš miglos išnyrantis ir naujomis formomis apie save primenantis vaizdinys Vidurio Europos visuomenių sąmonėje. Net ir šių dienų diskusijose katastrofų laikotarpio atminimas tebekelia daug klausimų: kas pasielgė teisingai, o kas išdavė save ir tautiečius? Ką tenka pavadinti naiviu kolaborantu, išdaviku, konformistu? Kas nusikaltėlis, o kas – herojus? Daugialypė XX a. Vidurio Europos istorijos analizė nepateikia vienareikšmės vertinimo strategijos. Veikiau tai algebros lygtis, kurios sprendimas priklauso nuo nuoseklaus, kruopštaus, objektyvaus veiksmo. Mąstant apie pokario Lietuvą, Miłoszo romanas „Valdžios užėmimas“, išleistas 1953 m., pasirodo kaip nepaprastai aktualus politinis romanas.
Romane aprašomi pokario Lenkijos įvykiai. Tiesa, skaitydamas nejučia susimąstai: o kas, jeigu mes, lietuviai, turėtume tokį romaną? Gal tai į praeities miglą padėtų žvelgti skaidriau, tikslingiau, be išankstinių nuostatų ar pykčio strėlių? Galbūt kai kurie pokario Lietuvos asmenybių sprendimai pasirodytų kaip kur kas komplikuotesni? Tai atviras klausimas, kurį privalu reflektuoti skaitant Miłoszo politinį romaną.
Czesławas Miłoszas – XX a. Vidurio Europos politinę miglą kiaurai rėžiančio skvarbaus proto intelektualas, Nobelio premijos laureatas. Jo esė knyga „Pavergtas protas“ – XX a. totalitarinio režimo istorijos falsifikavimo liudijimas, politinės ir literatūrinės minties šedevras. Miłoszo figūra XX a. istorijos verpetuose nepaprastai svarbi, nes būtent jis demaskavo nematomąją totalitarizmo pusę – atvėrė politinės prievartos gelmę, individo laisvės pažeminimą, humanizmą neigiančio režimo (anti)logiką.
Politinis mąstytojas esė knygoje „Pavergtas protas“ neapykanta ir prievarta grįstą pasaulį vaizduoja kaip aukštyn kojomis apverstą socialinį teatrą, kuriame viskas redukuojama į vaidinimą, savicenzūrą, apsimetinėjimą: „Sunku būtų kitaip nei aktoryste apibūdinti tenykščių žmonių tarpusavio santykius […]. Anksčiau nei nuskris nuo lūpų, turi būti įvertintos galimos kiekvieno tariamo žodžio pasekmės. Netinkamu momentu pasirodęs šypsulys, ne tai, ką privalėtų, reiškiąs žvilgsnis gali tapti pavojingų įtarimų ir priekaištų pretekstu.“ „Pavergtas protas“ – tai nepatogiai atvira knyga, kurioje atveriamos tiesos ir melo pozicijos, išdavystės arba pasipriešinimo pasirinkimai. Miłoszas skverbiasi į totalitarinėje santvarkoje gyvenančio individo sąmonę, atskleidžia, ką išgyvena ant „istorinės būtinybės“ slenksčio atsidūręs asmuo.
Idėja imtis iki tol nerašyto romano Miłoszui kilo 1952 m., kai Ženevoje įsikūrusi leidykla „Les Guildes du Livre“ paskelbė romano konkursą, kurio nugalėtojui atitektų Europos literatūros premija ir nemenka pinigų suma. Poetas ir mąstytojas romano „Prieraše po daugelio metų“ neįprastą žanro pasirinkimą argumentavo noru „apsivalyti“: „Romaną laikiau ne meno kūriniu, o tik „maišu“, į kurį autorius sukrauna tai, kas jam nuodija kepenis.“ Pasiryžęs Miłoszas dirbo sparčiu tempu: kasdien rašydavo fragmentus, o jo artima bičiulė filosofė Jeanne Hersch lygiagrečiai romaną vertė į prancūzų kalbą. Paties Miłoszo nuomone, rašymo sparta įtakos romano kokybei neturėjo: „Tas greitumas literatūros tyrinėtojų neturėtų klaidinti – jis tik įrodo, kad ilgus metus tai nešiojausi savyje.“ Tai patvirtina ir drąsaus kūrybinio užmojo sėkmė – 1953 m. kovą Miłoszas kartu su vokiečių prozininku Werneriu Warsinsky buvo įvertintas Europos literatūros premija.
Romanas Vakarų Europoje sulaukė pasisekimo, tačiau Lenkijoje ilgus metus laikytas antraeiliu, schematišku ir netgi politiškai kryptingu kūriniu. Miłoszas buvo aršiai kritikuojamas (ypač dėl Varšuvos sukilimo scenų), todėl romanas lenkų kalba taip greit nepasirodė ir XX a. šeštajame dešimtmetyje buvo blankokai įvertintas. Tiesa, lenkų rašytojas, Miłoszo bičiulis Witoldas Gombrowiczius oponavo susidariusiai nuomonei ir kūrinį pavadino tikru, nepagražintu žvilgsniu į pokario Lenkijos tikrovę: „Man Miłoszas – didelis išgyvenimas. Vienintelis emigracijos rašytojas, kurį toji audra permerkė. Kitų – ne. Taip, jie stovėjo lietuje, bet su lietsargiais. Miłoszas buvo permerktas iki siūlo galo, o galiausiai vėtra nuplėšė nuo jo visus drabužius – jis grįžo nuogas“ (Witold Gombrowicz, Dienoraštis I, iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, Vilnius: Odilė, 2019, p. 197). Būtent toks pasakojimas, persmelktas XX a. vidurio Lenkijos politinės tikrovės, glūdi „Valdžios užėmime“.
Romano erdvė ir laikas – pokario Lenkija (1944–1950). Už sklandaus pasakojimo, atveriančio to laikotarpio sociopolitinę realybę, slypi prasmių klodai. Vienas iš raktų, atveriančių kūrinio gelmę, yra romano veikėjai. Kaip „Prieraše po daugelio metų“ teigia pats Miłoszas, romano figūros yra sudėliotos iš žmonių ženklų: „Mozaika sudėliota iš žmonių ženklų pagal politinius jų pasirinkimus, nors dviejų stovyklų, komunistinės ir antikomunistinės, veikėjų pozicijos anaiptol nevienareikšmės.“ Romano mozaikoje bent jau keletas personažų turi realius prototipus. Kūrinio veikėjo Barugos prototipas, be abejonės, yra Lenkijos komunistų partijos veikėjas Jerzy Borejsza, įkūręs daugelį svarbių pokario Lenkijos leidinių ir spaudos koncerną „Czytelnik“, be jo patvirtinimo joks svarbesnis leidinys neišvysdavo dienos šviesos. Greta Barugos neabejotinus prototipus turi Michalas ir Tadeušas: pirmasis yra lenkų radikalios dešinės atstovo, antisemito, italų fašizmui artimo Bolesławo Piaseckio atitikmuo, antrasis – poeto, vertėjo ir satyriko Tadeuszo Hollenderio, kuris 1943 m. buvo suimtas gestapo ir sušaudytas Varšuvos geto griuvėsiuose. Tiesa, romano mįslei įminti svarbus pagrindinis veikėjas Piotras Kvinta. Jis neturi realaus atitikmens, bet jo paveiksle įkūnijamas XX a. vidurio Vidurio Europos tragedijos paliesto intelektualo savivaizdis.
Vienas pagrindinių romano veikėjų Kvinta yra pokario Lenkijos intelektualas. Jo protėviai senais laikais į Abiejų Tautų Respubliką atvyko iš Italijos. Polinkį į literatūrą Kvinta turėjo nuo mažens: jis raiškiai prisimena dvarelio biblioteką, vaikystėje skaitytas knygas. Ketvirtajame dešimtmetyje Kvinta išvyksta studijuoti į Paryžių, rašo disertaciją apie moderniąją prancūzų poeziją. Iš Prancūzijos į Lenkijos sostinę Kvinta sugrįžta bręstant Antrajam pasauliniam karui. Atsidūręs sovietų okupuotoje teritorijoje, veikėjas bando bėgti, tačiau nesėkmingai. Jį suima NKVD ir už šaipymąsi iš režimo ir poetų kolaborantų uždaro kalėjiman, o vėliau ištremia į Sibirą. Tremtyje Kvinta išgyvena dvasinę mirtį, palūžta ir į Varšuvą, pasinaudojęs amnestijos galimybe, 1943 m. sugrįžta jau kaip prosovietinės Lenkų armijos propagandininkas. Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas knygoje pateikiamame straipsnyje „Atminties kolizijos Czesławo Miłoszo romane „Valdžios užėmimas“ pažymi, kad Kvintos istorijoje glūdi ir paties Miłoszo biografijos alternatyva: „Tai – tartum alternatyvaus, paralelinio likimo siužetas: sakykim, kas būtų, jeigu romano autorius 1940-ųjų vasarą Vilniuje būtų buvęs suimtas, įkalintas, ištremtas, jeigu valdžia būtų sugniuždžiusi jo individualybę ir privertusi tapti sovietinės galios įrankiu, kad apskritai išgyventų?“ Kvinta – susidvejinimą patyręs žmogus. Viena vertus, jis ir totalitarizmo auka. Kita vertus – išdavikas, kolaborantas. Sąmyšyje, paklydime tūnančio Kvintos sąmonėje verda pyktis, pasibjaurėjimas savimi. Jis nuolatos svarsto apie galimybę išvykti į Vakarus, žada sau paprašysiąs darbo vietos Paryžiuje, kur galėtų bent trumpam viską pamiršti.
Kvinta pasirinkimų kryžkelėje patiria savotišką praregėjimą. Jis susapnuoja kone obsesinį sapną: apimtas ekstazės, sėdėdamas Dievo Tėvo Stalino glėbyje, jis pakyla į aukštybę. Lenkų literatūros kritikas Andrzejus Franaszekas knygoje „Miłoszas: biografija“ (iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys, Vilnius: Apostrofa, 2015) teigia, kad Kvintos sapno blyksnis yra autentiškas Miłoszo sapnas, kurį 1952 m. laiške papasakojo rašytojui Stanisławui Vincenzui. Kvinta savo „pranašišką sapną“ papasakoja meilužei Teresai, kurios žodžiai sklaido jo iliuzijas ir obsesijas. Pažymėtina, kad Kvintos atsivertime, susivokime ir galiausiai išsivadavime lemtingą vaidmenį atlieka moterys. Štai Teresa be užuolankų ir tuščių išmonių ragina Kvintą sunerimti teigdama, jog tai ne šiaip vizija, o jo pasąmonės įspėjimas. Dar svaresnės įtakos jo mąstysenai turi į Varšuvos priemiestį sugrįžusi motina. Ji ragina Kvintą bėgti į Vakarus: „Dabar galiu pasakyti vieną dalyką: bėk. Manęs nežiūrėk. Nereikia čia pradėti gyvenimo iš naujo.“ Jųdviejų dialoge išnyra ir dar vienas Kvintos vidų draskantis motyvas: paaiškėja, kad jo tėvas žuvo 1920 m. Varšuvos mūšyje su Raudonąja armija. Pokalbis su motina sužadina Kvintos sąžinės balsą. Ji prabyla tarytum iš sūnaus vidinės, niekam neprieinamos ir slepiamos gelmės. Tai atveria Kvintai akis.
Nemažą įtaką Kvintos pasiryžimui trauktis turi ir Varšuvos žydai – Izaokas Frydmanas ir Bruno. Pastarasis, pasak Miłoszo, yra „galbūt Adolfas Rudnickis“. Varšuvos žydas Bruno pokalbio metu pasidalija savo širdgėla – Varšuvoje Holokausto metu myriop pasmerkta visa žydų tauta, „visi trys milijonai“. Jis, nepaisydamas asmeninės širdgėlos ir apeliuodamas į Kvintą kaustančią gėdą ir „pasišlykštėjimą pačiu savimi“, ragina išvykti į Vakarus. Reikšmingai suskamba ir ši Bruno ištara: „Istorija. Tačiau kas pasakys, ar būsimos istorijos eiga netaptų kitokia, jeigu dabar galėtų gimti tokie žmonės, kokių niekada nebebus.“ Sąžinės balsai – Teresa, motina, Bruno – Kvintai tampa salelėmis, padedančiomis išsilaikyti istorijos vandenyne. Jis pamažu susivokia, kad vienintelė išeitis – darbo vieta Paryžiuje. Nors dažnai abejoja kitų žodžiais, kurie, kaip teigia jis pats, „neatskleidė keistos samprotavimo eigos“, pasiryžta sėsti į lėktuvą. Jo skrydis, kaip ir gyvenimas bei pasirinkimai, apipintas likimo vingiais: nepaisant prastų oro sąlygų, lėktuvas pakyla. Kvinta išskrenda nė nesuvokdamas, kad ant kulnų jam mynė saugumas. Romano kontekste Kvintos skrydis į Paryžių atsiveria ne kaip bailus pabėgimas, o kaip galimybė pakilti virš aplinkybių. Juk pats Miłoszas „Pavergtame prote“ byloja apie katastrofų laikotarpio individo pasirinkimų keblumą: „Aš manau, jog žmogaus elgesio motyvai yra komplikuoti ir nesuglaudžiami vienintelio motyvo rėmeliuose.“ Sprendimas bėgti į Vakarus suskamba kaip Kvintos – ir aukos, ir kolaboranto – gebėjimas pasipriešinti istorinei būtinybei, išsivaduoti iš vidinių dvejonių ir savęs kaltinimų.
Kalbant apie laisvinantį, humanistinį Miłoszo požiūrį į XX a. vidurio Lenkijos realybę, svarbus ir kito veikėjo Stefano Cisovskio pravarde Ruonis pasakojimas. Ruonis yra aršus antisovietininkas, kilęs iš lenkų socialistų šeimos. Ruonis, palikęs mylimą žmoną Katažyną, narsiai kaunasi Varšuvos sukilime. Kovų sūkuryje jis įsimyli anksčiau minėto profesoriaus Gilio dukrą Joaną. Mūšio lauke užsimezgęs romanas trunka neilgai: Joana žūva pakirsta sprogmens. Sukaustytas šoko, Ruonis nesugeba patikėti, jaučiasi suparalyžiuotas. Apimtas baimės, jis bėga, lyg būtų visa pamiršęs. Jis palieka mirštantį sukilėlį Gdulą. Bendražygio išdavystė Ruonio sąmonėje nuolatos šmėžuoja, primindama apie kaltę. Po sukilimo Ruonis suimamas nacių ir iki karo pabaigos kali koncentracijos stovykloje. Antrojo pasaulinio karo užsklandai nusileidus, Ruonis sugrįžta atstatinėti sugriauto Varšuvos miesto. Tai jis suvokia kaip susitaikymą su asmeninėmis išdavystėmis. Vienintelė jėga, vedanti Ruonį į priekį, yra kaltė – romano atomazgoje Ruonį suima saugumas už antisovietinę veiklą, tačiau tai jis suvokia kaip atpildą už visa, ką padarė: „Gal taip net geriau. O gal ir vis vien.“ Ruonio pasakojimas artimas Kvintos istorijai – nors ir skirtingos jų pažiūros, istorijos, patirtys ir stovyklos, abu jie – katastrofų laikotarpio žmonės, ieškantys savų būdų išsivaduoti iš kaustančios kaltės ir skausmo.
Už romano eilučių tvyro aktualus retorinis klausimas: kas gi galėtų teigti žinąs, kuris veiksmas istorinių katastrofų akivaizdoje yra teisingas, o kuris – pasmerktas? Profesorius Gilis, dienas leidžiantis mažame bute, primenančiame narvelį, atskirtame nuo realybės, atsako šitaip: „Užuot svarsčius apie tai, verčiau kelti sau vienintelį svarbų klausimą: ar įstengi būti laisvas nuo liūdesio ir abejingumo.“ Gilio humanistinis požiūris į žmogų, atsidūrusį istorijos raizgalynėje, kaip straipsnyje „Czesławas Miłoszas – prievarta ir stilius“ (Darbai ir dienos, 2006, t. 46) rašo Leonidas Donskis, yra Miłoszo retorikos pagrindas: „Jo tvirtas įsitikinimas, kad totalitarizmas gali sunaikinti pilietinę visuomenę, iškraipyti žmonių santykius, paversti juos neatpažįstamais ir institucionalizuoti smurtą bei neapykantą, vis dėlto nepajėgia iki galo pavergti žmogiškos sielos.“ Pagarba sau kaip žmogui, tūnančiam totalitarizmo beprotystės migloje, yra tai, kas šiame nepatogiame romane galėtų priminti vilties spindulį. Apokaliptinės pokario Lenkijos vaizdinys ir skaudūs, keblūs žmonių tarpusavio santykiai atskleidžia, jog ant istorinės būtinybės slenksčio atsidūrusio asmens pasirinkimai nėra vienareikšmiai. Nėra juodos ar baltos spalvos. Veikiau tai gebėjimas veikti dūžtančiose formose, atrasti moralinės atramos taškus ir pagarbą sau. Skaitant Miłoszo politinį romaną belieka tik susimąstyti: koks gi būtų mūsų, lietuvių, požiūris į pokario Lietuvos žmonių likimus, jei skvarbios minties lietuvių rašytojas būtų emigravęs į Vakarus ir aprašęs 1944–1953 m. Lietuvos įvykius. Neturėdami tokio kūrinio, į Miłoszo romaną turime žvelgti kaip į nepaprastai aktualų, humanišką totalitarizmo pavergto proto liudijimą. Jis mums primena: kaltinti reikia ne pavienius individus, o žiaurias, žmoniškumą išduodančias idėjas ir jas įkūnijančius politinius režimus. Prieš skubėdami teisti, turime stabtelti ir klausti: kokia yra išeitis aplinkoje, nesuteikiančioje raiškių alternatyvų?
Kvietkauskas, svarstydamas šį klausimą, mąsto apie panašų lietuviško romano traktavimą: „Jeigu jį būtų parašęs kuris nors Lietuvos pokarį išgyvenęs rašytojas, ištrūkęs į Vakarus per stebuklą, manau, kad į tokį romaną reaguotume ne kitaip negu lenkų skaitytojai, kurie „Valdžios užėmimą“ jau iš pat pradžių vertino labai nevienareikšmiškai.“ Tokio romano galbūt jau ir neturėsime, tačiau už Miłoszo „Valdžios užėmimo“ siužeto atsiveria langas į to laikotarpio realybės nevienareikšmiškumą ir painumą, panieką žmogui ir jo pasirinkimams, tai mažų mažiausiai turėtų sklaidyti miglą ir skatinti empatiškiau, su pagarba individui žvelgti į pokarį ir įvykius, kuriuos dažnai norima supaprastinti, vertinti vienareikšmiškai.
