Karas

 

Tas kraštas kaip lakūs smėlynai. Įnoringiausia judesio banga, kuriai patinka žaisti žmonėmis. Akis jiems smėliu užpila arba paklaidina. Dažnai taip smarkiai suplaka smėlį su dangumi, kad pasidaro tamsu ir keliautojas nebežino, kurioj pusėj saulė. Kartais jam ima vaidentis, kad saulė blykčioja po kojų, kad vilioja jį į kažin kokius šviesius požemius su neregėtais turtais. Būna ir taip, kad nubunda žmogus savo troboj, o išeiti negali. Jei tik bando langą atverti, smėlį vidun įsileidžia, ir tas paskandina jį su visa šeima. Pro visus plyšius, net per sienas pribyra klastingo smėlio, šis virvena tarp kojų, šiugždendamas smiltimis pikčiau nei gyvatė. Belieka per kaminą išsiropšti ir kasti smėlį tol, kol jau kitoje vietoje rasis kalnas. Daugybę tokių pavienių namų, net kaimų, susprogo, suspringo smėlis. Bet yra tame krašte ir tokių klampių ir plėšrių pelkių, kad minkšta žole prisiviliojusios karvių bandas ima ir pragaišina.

Varmė, Notanga, Galinda, Semba… Visos tos žemės atrodo nelabai tikros, nes buvo ir nebėr. Nebeliko jų vardų. Apie tas įnoringas žemes Imanueliui pasakojo senelis. Tai žemė su charakteriu, sakydavo, reikšmingai pašnairuodamas į išsikerojusį obelyną. Senų medžių šakos vaikui atrodė tarsi dramatiškai užlaužtos rankos, senos, gumbais ir šunvotėmis apėjusios. Šitaip nederamai įsijausminti žmonės šiame krašte sau neleidžia. Suvaldytas, sutramdytas aistras jie nukiša į tokią savo pačių gelmę, kad beveik užmiršta ir liūdesį, ir laimę. Ir visgi tie užmūryti jausmai ima keisti jų vidinį peizažą. Sutramdytos sielos vienądien grasinasi prasiveržti daug galingesne – sutaupyta jėga. Gamtoje ilgai tramdytos jėgos virsta ugnikalnių išsiveržimais ir žemės drebėjimais. Antai Lisabonos žemės drebėjimas, ėmęs ir sunaikinęs miestą. Tai Dievo bausmė – bažnyčiose griaudėjo kunigai. Žmonės raudojo ir atgailavo, nusidėję jei ne veiksmais, tai bent jau nedoromis mintimis, o dabar, žiūrėk, ims ir prasivers žemė tiesiai jiems po kojų.

Kantas rašo apybraižas, kuriose šią nelaimę aiškina kitaip: visa turi natūralias priežastis – tai gamta, natūralias savo galias išoriniu luobu ilgai tramdžiusi žemės galia. Jis netgi siūlo atlikti bandymus: geležies pjuvenas ir sierą sumaišyti su vandeniu ir užkasus palūkėti – po kiek laiko pakils garai, o iš gelmių išsiverš liepsnos. Tiesa, žmogus nėra toks galingas, kad įstengtų sutramdyti natūraliai kylančius gamtos reiškinius, bet Karaliaučiaus miestelėnams drebėjimai negresia, kiek mokslininkams pavyko ištirti po miestu susidariusį sluoksnį, jis esąs pakankamai tvirtas. Visai kitaip yra su karais, teigia jaunasis filosofas. Tos agresyviosios jėgos irgi kyla iš tramdomų gelmių, iš nesusikalbėjimo, godulio ir kitokių sielos juodulių. Išradę raštą, raidę lipdome prie raidės, žodį prie žodžio, o šie kartais sulimpa įmantriomis, bet pavojingomis frazėmis, tarkim: karas yra politikos tąsa, tik kitomis priemonėmis. Imanuelį erzino ta pompastiška, ciniška rūmų svetainėse ir miegamuosiuose užsimezganti karo intriga, ta, anot jo, nemokšiška karo politika, karaliams ir imperatoriams siunčiant savo pavaldinius į mirtį. Na, taip, aštuoniolikto amžiaus karai dar nėra tokie globalūs, kad naikintų visa o visa: jei per tavo lauką neperjojo raitelių pulkas, jei pro tave neriedėjo patrankos, gali nelabai ir žinoti, kad valdžia pasikeitė. O visgi karo purvas akivaizdus ir pragaištingas. Ypač kareiviams, tegu net samdytiems.

Kilus septynerių metų karui, – vėlgi dėl tektoninių visuomenės lūžių ir diplomatinių revoliucijų, – Rusijos imperatorei užėmus Karaliaučių, bet patvirtinus visas ankstesnes miesto privilegijas, kilmingoji visuomenė skubėjo pareikšti prielankumą naujajai valdžiai. Salonuose buvo keliamos puotos imperatorės Jelizavetos Petrovnos garbei. Kunkuliuojantį didikų atsidavimą ir nuolankumą imperatorei turėjo perduoti gubernatorius Fermoras. Vėliau buvo paskirtas naujas gubernatorius – baronas Nikolajus Korfas, ir pokylius bei maskaradus imta organizuoti dar uoliau. Ilgus amžius prūsų žemę valdęs saikingumas ir skonis buvo nustumti į tolimiausius sielos paribius, santūrumas buvo išbrauktas iš vartotinų dorybės analų, o derinantis prie svetimos kultūros buvo peržengiamos visos ribos: damų iškirptės gilėjo, apdarų medžiagos ryškėjo, o brangiųjų akmenų ir tauriųjų metalų perteklius buvo laikomas privalomu. Reinvynis ir degtinė tekėjo upėmis, visi daug kalbėdavo ir net triukšmaudavo, tik niekas nesiklausė, visiems suprantamas atrodė tik Korfo mylimos meškutės Sonios urzgimas.

Štai ir šįvakar puota keliama Keizerlingų dvare Karaliaučiuje, į ją Korfas atsivedė ir mešką. Dresuotojas Michailas Dudko, įspūdingo stoto vyras, dar įspūdingesnio žvilgsnio, – į ką tik užmeta akį, tas nevalingai pritupia, – vilkintis juodą lyg derva surdutą ir dar juodesnius nėrinių marškinius, mešką vedėsi už aukso grandinės, kuri labiau priminė ištaigingą papuošalą nei tramdymo priemonę.

– Vo imia imperatricy! – sugriaudėjo Dudko, ir puošnioji minia prasiskyrė, vyrai, gėdingai nusukę akis, stebeilijosi į savo batų nosis, moterys, nervingai kikendamos ir mosuodamos vėduoklėmis taip, kad nuo veidų gabalais krito sušokusios pudros perteklius, tūpėsi į grakščius reveransus – visi atrodė truputį karščiuojantys ir nesveikuojantys, gal todėl taip lengvai linko per pusiaują nugaros.

– Mieloji viešnele, – Karolina Keizerling, nė akies krašteliu nežvilgtelėjusi į prižiūrėtoją Dudko, žengė tiesiai prie Sonios, pirštinėta ranka sugriebė anos leteną ir manieringai kilstelėjo ją aukštyn. – Man neapsakomai malonu, brangute, šerti tave iš delno, – ir ji, dviem piršteliais sugriebusi šokolado ir marcipano gardėsį, įsmukdė jį Soniai tiesiai į pražiotus nasrus.

Komercijos tarėjo Jakobio žmona Šarlotė, stovėjusi už kelių žingsnių, nualpo, bet Karolinos niekas sustabdyti negalėjo. Ji net įsitaisė šalia Sonios ant plačios kanapos, glustelėjo prie jos visu kūnu.

– Ko jūs taip drebate, ponai? – juokėsi Karolina Keizerling. – Juk ir patys šįvakar liūtų ir meškų snukučiais pasidabinote, o nedrįstate pagerbti tikrosios valdovės! Žinau, bijote. Imperatorės urzgimas stabdo kraują ne tik jūsų gyslose.

Ji atvirai šaipėsi, koketavo su svečiais ir žvėrimi, bet Imanuelis, atsirėmęs į koloną virš laiptų ir stebėdamas viską iš aukščiau, matė, kad grafienė tuoj pravirks.

– Eime, Sonia, šokti, – nurijusi sūrų gumulą, nepaisydama Dudko, kuris jau spraudėsi tarp jos ir meškos, ji timptelėjo žvėrį už letenos.

Sonia riaumodama pakilo nuo kušetės. Iš dantytų nasrų tįso seilių purslai.

– Susičiaupkite, valdove! – Karolina kepštelėjo meškai per snukį vėduokle. – Kaip jums ne gėda? Šioje šalyje taip nekalbama.

Visi tai girdėjo. Visi sustingo. Atrodė, kad Korfas grafienės link eina tik tam, kad ją suimtų. Gal jis ir būtų taip padaręs. Ėjo be galo lėtai, bet turtuolis Virgauderis, tempdamas aukštakulnių deformuotą keltį ir plasnodamas auksu kilpuotais skvernais, buvo greitesnis.

– Nuolankiausiai kviečiu jus šokio, o įstabioji Venera, o šviesioji Aušrine, te jūsų akių šviesa mums kelią nušviečia, – abi rankas tiesė grafienei, pompastiškai atmesdamas koją į šoną.

Imanuelis kaip tik leidosi laiptais, ketindamas sprukti iš siautulingojo maskarado, tik ryžtingasis Virgauderis, sukdamasis su grafiene nenusakomu ir nenuspėjamu žingsniu, jau plasnojo jo link.

– Gerbiamasis, nuraminkite jautriąją mūsų žvaigždę, tik jūs tai galite.

Imanueliui dar niekada neteko laikyti grafienės glėby, ne, žinoma, ir dabar jis jos glėbyje nelaikė, tik sutvėrė iš savo rankų privalomąjį rėmą, turėjusį padėti gracingajai būtybei, o visgi jis užuodė gėles jos plaukuose – gležnieji snapučiai sodriu medumi užgožė natūralų Karolinos kvapą, bet kartu moteris ir žiedai kvepėjo artėjančiu pavasariu, būtent toks labiausiai jaudino ir gaivino Imanuelį: iš aukštumėlių čiurlenantys lediniai upeliūkščiai, beprotiškai narsios ir atkaklios pirmosios žolės, tirpstančiuose ledokšniuose pasiklydę saulės spinduliai – visa kažkuo priminė kuklią, bet mielą vaikystę, kai mama vis dar žvarbiais pavasario vakarais šypsančiom lūpom prie stalo šnabždėdavo maldą. Ir tada, žinoma, pasaulis buvo kupinas paslapčių, bet visi uždaviniai buvo išsprendžiami. Vienus klaustukus nubraukdavo tėtis, kitus užglostydavo mama, bet daugiausia stebuklų išaiškindavo Šyša, ištikimoji jo vaikystės draugė, išmintingoji katė. Štai ir dabar ji murkė jam kažką iš praeities, ir ūmai jis pasakė grafienei nei šį, nei tą:

– O, kad jūs būtumėte paprasta kaimo mergaitė.

– Nenukreipkite kalbos, meldžiamasis, – ji jau nebeverkė, akys žaižaravo pykčiu. – Verčiau paaiškinkite man, kaip čia visiems taip stebėtinai glotniai pavyksta prisiderinti prie nelaisvės.

– Na, jūsų niekas neįkalino, – lyg ir paprieštaravo Imanuelis.

– Ar jums neatrodo, kad tai dar labiau žemina? – dar pikčiau žybtelėjo akimis Karolina. – Tik ne jus. Juk jūs užpuolikų karininkams skaitote paskaitas apie balistiką, fortifikacijas, karines statybas, pirotechniką. Negi taip trokštate, kad rusų karininkai gautas žinias išbandytų mūsų žemėje?

– Aš už taiką, grafiene.

– Bailių pozicija.

– Vadinkite mane kaip norite, bet nemanau, kad vilkint suknelę su tokia iškirpte patogu būtų susigrumti su meška.

– Norėtumėte civilizuotesnio būdo? Derybų? Užmirštate, kad meška neartikuliuoja garsų, moka tik urgzti.

– Tai duokite jai cukraus.

– Argi nematėte?! Daviau. Vos nenukando man rankos.

– Mačiau. Bandėte ją netgi pašokdinti.

– Bevertės manipuliacijos? Ar nemanote, kad gailestingiau būtų žvėrį tiesiog užmušti?

– Kad jau taip tiesmukai klausiate. Ne. Nemanau.

Bet dabar Kantą pasigavo Šarlotė. Gracingai alptelėjusi gražuoliui rusų karininkui Kolomyjecui į glėbį, prie Imanuelio ir Karolinos ji pridreifavo jau su kitu rusų karininku, vėjavaikiu Baranovskiu.

– Ak, aš taip džiaugiuosi… Laisva ir nesutramdoma rusų karininkų dvasia Karaliaučių prikėlė iš provincialumo, – čiauškėjo ji tai vokiškai, tai prancūziškai, įterpdama vieną kitą rusišką žodį. – Prelest’! Prelest’!.. Vostorg!

Damos apsikeitė kavalieriais. Imanueliui teko suktis su grafiene Jakobi. Keista, bet ji kvepėjo branda, nors mėgo šokiruoti kone vaikiškomis išdaigomis. Ji mokėjo apsimesti, vaidino naivią kvailutę, buvo užaštrinusi šį ginklą iki mirtino aštrumo.

– Mielas Imanueli, jūs privalote parašyti imperatorei! – grafienė žaismingai sukiojo gėlėmis nusagstytą galvutę, viskas joje buvo kruopščiai apgalvota ir dar kruopščiau suderinta. Plaukas į plauką.

– Manote, kad manęs ji paklausys ir atitrauks armiją? – šypsojosi Kantas, šiam apsimetėliui vaikui negalėjai nesišypsoti.

– Ką jūs?! Negąsdinkit! Negi norite, kad liautųsi baliai ir kad niūrūs pastoriai iš sakyklų vėl plaktų mus rūstybės žodžiu? Gink Dieve! Imperatorei turite rašyti taip: šviesioji, galingiausioji imperatore, žavingiausioji iš moterų ir visų maloningoji valdove… Pasistenkite. Pagyrų tikrai nebus per daug.

– Kam? – juokėsi Kantas. – Kokiu tikslu?

– Dieve mano, koks jūs nenuovokus, išmintingasis filosofe! Koks vaikiškai naivus! – kikeno grafienė pasiulbaudama. – Laiško pabaigoje… Įsidėmėkite, tik pačioje pabaigoje, nes dar turėtumėte pakankamai gražių žodžių pasakyti apie savo asmens tinkamumą akademinei tarnystei ir dar truputį apie jos imperatoriškosios didenybės ryžtingą nusiteikimą globoti mokslus, na, o jau paskui galite prašyti, kad Sonia, oi… atleiskite… – kikeno Šarlotė, leidusi savo tyram vaikiškumui nelabai deramai pajuokauti. – Ne Sonia, žinoma, o Jelizaveta Petrovna paskirtų jus į vakuojančią ordinarinio profesoriaus vietą. Kvailuti, – pridūrė koketiškai ir krito į kito gražuolio karininko glėbį, šįsyk jos taikiniu tapo pats Nikolajus Korfas. Gal jam irgi pačiulbės apie būtinybę suteikti progą naiviam filosofui.

Kantas tetroško kuo greičiau iš siautulingojo maskarado pasitraukti. Gal net į laukus, kuriuose jau bunda gamta, bet naktis. Žvaigždės gali nulydėti į tokias klampynes, iš kurių neišbrisi. Savo galva rizikuoti jam nederėtų. Savo neįkainojamu protu, kuriame siaučia šitiek minčių, kad darosi linksma. Tik tos ateitį nušviesti turėjusios mintys jį šią naktį linksmino. Tiesa, moterys kažkodėl jam, neturtingam privatdocentui, reiškia palankumą, net grafienės – Imanuelis garsiai nusijuokia, na, taip, išgėrė tikrai daugiau nei vieną taurę. Gal jis gražus? Gal visas užburia skaudžiai mėlynomis akimis? Net grafienę Šarlotę, tą nepataisomą koketę, jo akyse klaidžiojančios svaiginančios mintys užbūrė. Bet nederėtų stebėtis. Ištekėjusi trylikos metų, virto grafo Jakobio lėle. Kitoms gal ir pakaktų tų kiekvienam pokyliui siuvamų naujų suknelių, tų nesibaigiančių arbatėlių, bet ne Šarlotei – ji skaito. Ir ne tik meilės romanus.

Virš galvos praskrenda anksti iš tolimųjų kraštų grįžtančios gulbės, vėjas, gal nuo jų sparnų atsiplėšęs, pakedena per šokius iš standžios kaselės išsipešusią sruogą, atpučia kaži kokį nemalonų puvėsių tvaiką. Gal tikrai Karaliaučius provincialus miestas, nesugebantis apsikuopti? Bet tuojau prisimena Kolomyjeco pasakojimą apie rusų didikų kiemuose kriuksinčias kiaules, apie paplavų upes, visa skandinančias smarvėj. Bemąstant apie tvarką ir netvarką, akys užkliūva už tavernos „Karūna“ lange išstatyto juokingo piešinio. Tiesą sakant, piešinys daugiau niūrus nei juokingas. Pieštos kapinės. Tik užrašas „Kelias į amžiną taiką“ verčia šyptelėti.

– Nėra ko vaipytis! Taika tik mirty! – iš tavernos išgriūva ir vos nenusirita laiptais jaunas vyras, apsirengęs kone prabangiai, tik plaukai neįprastai trumpai nukirpti.

– Gink Dieve. Jeigu ir šyptelėjau, tikrai ne iš jūsų, – mandagiai atsako Imanuelis.

– O gal visgi kiek pasimankštinkime? Matau, turi špagą, – vyras nuo kaktos nubraukia palaidus plaukus, ant kojų stovi šiek tiek netvirtai. – Grynas. Pirklys, – priduria atsainiai.

– Liaukis, Džozefai, – už alkūnės timpteli savo draugą kitas vyras, šio plaukai irgi palaidi, šviesesni. – Viljamas Moterbis, – draugiškai tiesia ranką.

Imanuelis spusteli ištiestą ranką, bet kažkoks šėlas jį jau apėmęs:

– Mielai prasimankštinčiau. Juolab kad ir mane girtas vėjas nešioja.

Abu su Džozefu išsitraukia špagas, abu pademonstruoja po keletą įspūdingų mostų, pranašumų nė vienas neakcentuoja, abu daugiau stengiasi nesužeisti priešininko ir laiku atsitraukti.

– Tai kas tiek juoko sukėlė? – gracingai griūdamas klausia Grynas.

– Amžinoji taika, vedanti į kapines ar bent jau per jas, – nusikvatoja Kantas. – Bet nupiešta meistriškai.

– Kito kelio, kaip žinote, nėra, – stojasi Grynas. – Taika žmonėms nėra natūrali, tikrai ne prigimtinė.

– Todėl būtina ją sugalvoti ir įsteigti, – kviesdamas mankštintis toliau mosteli špaga Kantas.

– Kuo gi tada karaliai puikuosis vienas prieš kitą?

– Verčiau puikuotųsi protingu lėšų naudojimu.

– Ar nebijai, tamsta, kad už tokius žodžius nuskandins patį Priegliuj?

– Karo mašina prekybą stumia į priekį, – ant laiptų ramiai gliaudydamas riešutus atsiliepia Viljamas Moterbis.

– Ateis laikas, kai orios laisvos valstybės jungsis viena prie kitos laisva valia ir šitaip sudarys taiką, – skanduodamas orą kapoja Kantas.

– Taigi ir dabar jungiasi. Į blokus. Labai laikinus, – orą kapoja ir Grynas.

– Patikėkite manimi, toks laikas būtinai ateis. Ir visos valstybės bendradarbiaus, – kažkodėl Imanuelį vėl suima juokas.

– Visos? – juokiasi ir Moterbis.

– Ateis toks laikas, kai taikos sąjunga įtrauks viso pasaulio tautas.

– Eime, broli, – nuleidžia špagą Grynas. – Nuplėšim nuo lango tą piešinį ir taikiai pakilosime bokalus.