Rašytojo karas
ANDRIJUS LIUBKA (g. 1987) – ukrainiečių prozininkas, poetas, vertėjas. Lietuviškai užpernai buvo išleistas bene garsiausias jo romanas „Karbidas“, skelbta ištrauka iš knygos „MUR: mažasis ukrainietiškas romanas“ (žr. „Š. A.“, 2021.II.26; vert. D. Rinkevičienė). Pernai rugsėjį vykusiame kasmetiniame tarptautiniame poezijos festivalyje „Černivcų meridianas“ (Meridian Czernowitz) su rašytoju kalbėjosi šeštus metus Ukrainoje gyvenanti amerikietė KATE TZURKAN, rašytoja, redaktorė, ukrainiečių literatūros vertėja ir propaguotoja. Interviu paskelbtas lapkritį.
– Kaip pasikeitė jūsų rašymo įpročiai nuo invazijos pradžios vasario mėnesį? Žinau, kad dabar didžiąją jūsų laiko dalį užima savanoriška veikla, bet ar mėginote rasti laiko rašymui, kad ir dėl savęs?
– Nelabai. Turiu prisipažinti, kad šiuo laikotarpiu nenoriu rašyti nieko naujo, – ar tai būtų straipsnis, ar romanas. Prasidėjus invazijai labai nusivyliau tuo, ką dariau iki tol. Daug verčiau ir populiarinau Balkanų šalių, ypač Serbijos, literatūrą, viso regiono laikraščiai nuolat prašydavo manęs duoti interviu, parašyti tekstą ir pan. Tačiau prasidėjus invazijai daug Serbijos spaudos laikėsi prorusiškos pozicijos. Bosnijoje ir Hercegovinoje diskursas buvo nevienareikšmiškas, o Kroatijoje spauda bandė nuduoti, kad nedera stoti į kurią nors pusę. Tada supratau, jog nebenoriu daugiau rašyti ir versti. Šita veikla atrodo pernelyg nutolusi nuo labai realių problemų Ukrainoje ir žmonių, kuriems reikia pagalbos.
Vietoj to nuo pat pirmųjų invazijos dienų pasinėriau į savanorišką darbą. Pradėjau nuo to, kad padėdavau pabėgėliams iš rytų susirasti gyvenamąją vietą čia, vakarų Ukrainoje. Tai buvo tarsi CouchSurfing stokojantiems žmonėms. Savo ruožtu daugelį traukinių, atvykstančių iš rytų, reikėjo pripildyti pagalbos priemonių atgalinei kelionei. Todėl kartu su kitais savanoriais ėmėmės darbo parūpinti būtinų dalykų, pavyzdžiui, vaistų, pafrontės ligoninėms.
Daug kitų rašytojų tęsia savo darbą ir propaguoja ukrainiečių kultūrą užsienyje. Tai labai svarbu, ir aš didžiuojuosi galėdamas vadinti juos savo bendraminčiais. Žinau, kad aš irgi kada nors vėl rašysiu. Bet ne dabar. Negaliu įsijausti į rašymui reikalingą būseną. Net jei ir mėginčiau, visų pirma knietėtų tikrinti naujienas arba įsitikinti, kad fronte tarnaujantys mano draugai tebegyvi.
– Nuo invazijos pradžios dalyvavote keliuose literatūriniuose renginiuose užsienyje, o čia, Černivcuose, sausakimšai auditorijai ką tik pristatėte naują savo esė rinkinį. Ar tenka grumtis – nerandu geresnio termino – su kažin kokiu kognityviniu disonansu, kai naujoji mūsų tikrovė iš dalies sutampa su buvusiąja?
– Aš gyvenu Užhorode, pasienyje su Slovakija, todėl kasdienybė teka iš esmės įprasta vaga. Man sunku – labiau išryškėja skirtumai – tik tada, kai grįžtu pristatęs pagalbą į frontą. Grįžus iš užsienio irgi sunkoka. Neseniai dalyvavau tarptautiniame Edinburgo knygų festivalyje, kur buvo visiškai kitokia realybė. Žmonės iš viso pasaulio neįtikėtinai palaikė Ukrainą, bet nesu tikras, ar jie iki galo supranta, kaip smarkiai pasikeitė mūsų gyvenimas. Jie vis dar gyvena įprastą gyvenimą be oro pavojaus sirenų, skelbiančių artėjančią grėsmę. Edinburge vilkėjau marškinėlius su antirusišku šūkiu ant krūtinės, nors tai nėra įprastinė mano apranga literatūriniuose renginiuose. Taip pasielgiau norėdamas parodyti mūsų nusiteikimą. Nenorime vilkėti baltų kostiuminių marškinių, nes mūsų gyvenimas jau toli gražu nebe toks.
Drauge prisimenu skaitytus pasakojimus apie Bosnijos karą, apie bosnių moteris, kurios, nors ir stokodamos maisto ar elektros, dažydavosi ir puošdavosi išeiginiais rūbais. Tai – orumo išsaugojimo klausimas. Tai, kad „Meridianas“ Černivcuose įvyko šiais metais, yra mažas stebuklas. Jis liudija ypatingą Ukrainos kultūrinės sferos drąsą ir, reikia pasakyti, šiokią tokią beprotybę. Mes surengėme didžiulį kultūrinį renginį karo metu. Bet mums labai svarbu parodyti, kad kovojame ir už Ukrainos kultūrą. Kovojame už galimybę rengti tokius festivalius, kalbėti apie tai, ką mėgstame ir darome. Ir šiandien aš net nusprendžiau apsivilkti tuos baltus marškinius, nes noriu tikėti, kad kada nors vėl grįšime į normalų gyvenimą. Atrodo, lyg ir smulki detalė, gal net nereikšminga, bet psichologiniu atžvilgiu tai neįkainojama. Žvelgiant ne tik į geopolitinius veiksnius, karas visų pirma egzistuoja asmeniniu lygmeniu. Kiekvienas ukrainietis vyras, moteris ir vaikas turi savo supratimą apie karą ir turi savų priežasčių šią kovą tęsti. Svarbu ir toliau branginti tuos dalykus, kurie padeda mums išgyventi šį sunkų laikotarpį.
– Po invazijos Ukrainoje paspartėjo dekomunizacijos ar, tiksliau, dekolonizacijos procesas. Visai neseniai iš Černivcų centro pašalintas paminklas Raudonosios armijos kareiviui, nors vos prieš keletą metų tai būtų buvęs neįsivaizduojamas dalykas. Netoli Užhorodo esančiame Mukačevės mieste nukeltas Puškino biustas. Man atrodo, kad daugelis vakariečių to nesupranta, ir prie šito, žinoma, neprisideda ir tokie rusų rašytojai kaip Michailas Šiškinas, žurnale „The Atlantic“ rašantis apie savo viltis, kad ukrainiečių rašytojai „užstos“ Puškiną ir kitus rusų kultūros veikėjus Ukrainoje [žr. „Š. A.“, 2022.XII.9]. Ką jūs apie tai manote?
– Kovo mėnesį buvau iš tų žmonių, kurie pasisakė už gatvių pavadinimų keitimą Užhorode. Užhorodas – gana nedidelis miestas, tačiau mes vis tiek turėjome 56 gatvių pavadinimus, skirtus rusų mokslininkams, rašytojams, kariniams veikėjams ir t. t. Tai beprotiška. Užhorodas niekada nepriklausė Rusijos imperijai, o Sovietų Sąjungai atiteko tik po Antrojo pasaulinio karo. Realiai vertinant, tai trumpas laikotarpis, tačiau šie rusų kultūros pėdsakai išliko. Man atrodė nesąmonė, kad po trisdešimties Ukrainos nepriklausomybės ir aštuonerių karo su Rusija metų mes tebeturime visus šiuos gatvių pavadinimus ir paminklus. Deja, daug žmonių nebuvo nusiteikę ką nors keisti. „Ką gi jums padarė Puškinas ar Turgenevas?“ – klausdavo manęs. Arba sakydavo, kad dėl to bus daug biurokratinių problemų, mat daugybei žmonių tektų keisti dokumentus. Apie tokius dalykus galėjome galvoti tik po karo. Bet tada sužinojome apie rusų okupantų karo nusikaltimus Kyjivo srityje ir žmonės liovėsi prieštaravę.
Viskas buvo padaryta labai humaniškai. Puškino biustas Mukačevėje buvo perkeltas į istorijos muziejų, mes jo nesunaikinome. Mano pozicija dėl statulų pašalinimo ir gatvių pervadinimo buvo grindžiama supratimu, kad mes nesame nusiteikę prieš rusų kultūrą. Nesielgiame ir kaip literatūros kritikai, skelbiantys, esą Puškinas ar Turgenevas buvo blogi rašytojai. Mes paprasčiausiai valome savo miestus. Turite suprasti, kad rusams buvo labai svarbu statyti paminklus Puškinui ir kitiems kultūros veikėjams tokiuose miestuose kaip Užhorodas ar Mukačevė, nes tai buvo vakarinis sovietų imperijos pakraštys. Jie galėjo girtis, kad Puškino įtaka driekiasi nuo Užhorodo iki pat Vladivostoko. Tačiau tai nebuvo susiję su Puškinu kaip poetu. Nesu tikras, kad Putinas ir jo galvažudžių gauja yra gerai susipažinę su Puškino poezija ar, tiesą sakant, su kita rusų literatūros klasika.
Taigi, dar kartą noriu pabrėžti, kad mes nesame nusiteikę prieš rusų kultūrą. Tačiau labai sunku vaikščioti Dostojevskio ar Puškino gatve žinant, kas įvyko Bučoje. Įsivaizduokite: žiūrite į tuos gatvių pavadinimus ir galvojate, ar jūsų draugas ar šeimos narys, besikaunantis fronte, vis dar gyvas. Tai, kaip minėjote, yra tam tikra kognityvinio disonanso forma. Šioje taikioje vakarinėje Ukrainos dalyje mums nereikia taip dažnai nerimauti dėl raketų smūgių, todėl tai yra vienas iš dalykų, kuriuos galime padaryti norėdami padėti. Šioje kovoje už nepriklausomybę yra daugybė frontų, ir mes norime juose dalyvauti.
– Tęsiant šią temą, ką manote apie daugelio ukrainiečių raginimą nutraukti bendradarbiavimą su Rusijos menininkais karo metu? Ar ateityje matote galimybę ukrainiečių ir rusų autoriams vėl dalytis ta pačia scena?
– Aš asmeniškai negaliu prisiversti to daryti, tik ne karo metu. Bet neabejoju, kad ateityje literatūros festivalių organizatoriai ir toliau stengsis ukrainiečių ir rusų autorius kviesti drauge. Man nerūpi kultūriniai karai, kuriais užsiima vadinamieji gerieji rusai. Visiškai. Mačiau internete kilusį pasipiktinimą dėl Šiškino straipsnio, bet jo neskaičiau. Visa tai taip nutolę nuo realių problemų. Neturiu laiko tokiam šlamštui. Vadinamieji gerieji rusai bando susikurti sau įvaizdį karo aukų, kurių kančios prilygsta mūsiškėms. Tuo pat metu jie visada sulaukdavo didelės institucinės Vakarų paramos – stipendijų, akademinių postų ir kt. formomis – vien dėl to, kad yra nusistatę prieš Putiną. Gausybė laiko ir išteklių sunaudota jiems aprūpinti. Manau, jei literatūros festivaliai, rezidencijos ir kitos institucijos nori populiarinti ukrainiečių kultūrą ir kviestis ukrainiečių autorius dalyvauti savo renginiuose, gali tai daryti nesodindami rusų šalia mūsų – ypač kol ukrainiečiai vis dar žūsta nuo Rusijos raketų smūgių.
Po karo visi turėsime prisidėti prie regione vyraujančio diskurso dekolonizavimo. Pavyzdžiui, universitetų slavistikos studijų programose ilgą laiką dominavo rusų akademinė mintis. Kitos slavų kultūros – čekų, lenkų, slovakų, ukrainiečių ir t. t. – jose gožiamos „didžiosios“ Rusijos šešėlio.
Viskas, kas rusiška, šiomis dienomis man atgrasu. Tarkim, negaliu klausytis dainų rusų kalba, net ukrainiečių atlikėjų. Puikiai išmanau rusų literatūrą, bet man sunku ką nors skaityti, net jei tai antirusiška. Darau viską, kad ši kalba nebebūtų mano gyvenimo dalis. Kaip taip atsitiko, kad aš, ukrainietis iš Užhorodo, užaugau laisvai šnekėdamas rusiškai, nors neturiu nė vieno giminaičio ruso?
Drauge neįmanoma ryšius nutraukti neatšaukiamai. Pateiksiu pavyzdį. Šiuo metu vyksta diskusijos, ką daryti su Bulgakovo muziejumi Kijeve. Yra norinčiųjų jo atsikratyti, nes, jų teigimu, Bulgakovas buvo ukrainofobas ir todėl nenusipelno vietos mūsų kultūroje, o kiti pasisako už kitokį požiūrį į jo ryšių su Ukraina vaizdavimą. Bendro sutarimo šiuo klausimu kol kas nėra. Manau, kad tai yra didesnio dekolonizavimo proceso dalis. Kad galėtume normaliai gyventi, mes, ukrainiečiai, turime rasti kokį nors sisteminį tokių klausimų sprendimą. Neįmanoma spręsti muziejų, gatvių pavadinimų ir kt. klausimų, vadovaujantis vien tik emocijomis. O savo pastangų rezultatus pamatysime tik kitoje kartoje. Tikiuosi, kad mano mažametė dukra užaugusi sklandžiai kalbės ne rusų, o kitomis kalbomis.
– Neseniai galvojau apie interviu su Jurijumi Andruchovyčiumi, jis sakė, kad ukrainiečių rašytojai neturėtų savęs laikyti diplomatais. Nes visų pirma jie yra rašytojai. Visa kita – antraeilis dalykas. Manote, tokia pozicija priimtina visapusiško karo kontekste?
– Mūsų, kaip rašytojų, svarbiausia užduotis visada turėtų būti rašyti gerus tekstus. Tai nepasikeitė. Deja, čia, Ukrainoje, rašytojai dažnai įpareigojami imtis tokio savotiško „tautos sąžinės“ vaidmens. Mūsų šalyje – ypač prieš karą – žmonės buvo linkę nepasitikėti politikais. Todėl rašytojai ir kiti kultūros veikėjai laikyti patikimesniais. Pavyzdžiui, kai Ukrainos laikraščiai ima interviu iš rašytojų, įprasta, kad mums užduoda klausimų apie politiką ar ekonomiką. O užsienio žurnalistai mūsų klausia dalykų, susijusių su rašymo stiliumi ir forma. Mes jiems – tik rašytojai.
Po Rusijos įsiveržimo viskas tapo dar labiau politiška. Ukrainos rašytojai ir toliau atlieka šį kultūros diplomatų vaidmenį, bet ne savo noru. Daug mieliau sutelktume dėmesį į meno kūrimą. Bet, mano manymu, tai mums sekasi visai neblogai. Dar iki invazijos Ukraina netgi sugebėjo įsteigti keletą valstybinių institucijų, kurios remia vertimus ir kitus kultūrinius projektus. Vienas iš tiesioginių šios veiklos rezultatų yra tai, kad po rusų įsiveržimo mes sulaukėme palaikymo iš viso pasaulio, nes daugybei žmonių buvo sudaryta galimybė sužinoti, kad ukrainiečių kultūra gyvuoja, kad ji gana turtinga ir įvairialypė ir kad mes nesame kraujotroškos naciai, kaip rusai nori visus tuo įtikinti. Šiuo požiūriu kultūrinė diplomatija gali būti ganėtinai naudinga ir veiksminga.
– Grįžkime prie jūsų savanorystės. Kada nusprendėte, kad būtina įsitraukti?
– Netroškau būti savanoriu. Noriu gyventi šalyje, kurioje tokių dalykų nereikia, bet, deja, dabartinė realybė kitokia. Dabar esu „etatinis“ savanoris. Tai gana sudėtinga, tenka daug ir sparčiai mokytis, bet kasdien matau teigiamų rezultatų. Apie automobilius ne kažin ką išmanau. Tai ne mano arkliukas. Jei kovo mėnesį būtumėt pasakę, kad dabartinis mano gyvenimas suksis apie automobilius, nebūčiau patikėjęs. Dabar esu vairuotojas, mašinų kariuomenei pristatytojas. Vis dėlto geriausias variantas man pasibaigus karui būtų grįžti prie įprastinio darbo – rašymo.
Į savanorišką veiklą įsitraukiau labai savotiškai, bet natūraliai. Tai prasidėjo per Velykas. Užkarpatėje yra tokia vietinė tradicija – į velykinį krepšelį įdėti rūkytos naminės dešros – kilbasos, – kad ją pašventintų šventikas. Prieš šventes susiėję su bičiuliais nusprendėme, jog mūsų draugams, pašauktiems į tarnybą, būtina perduoti šių dešrų, idant ir jie galėtų mėgautis Velykomis, kad ir apkasuose. Nupirkome 100 kilogramų kilbasos, o aš paskambinau bičiuliui fronte, sukdamas galvą, kaip jiems jas nugabenti. Bičiulis pasakė, kad jų naujai suformuotas dalinys turi beveik viską, ko reikia, išskyrus visureigius. Transportas yra mūsų kariuomenės gelbėjimosi ratas, o mašinos karo zonose ilgai netveria. Taigi, mes nupirkome jiems visureigį. Už gana didelę kainą – tai buvo visureigis iš Vokietijos, kuris kainavo 9,4 tūkst. eurų. Kai feisbuke paskelbiau savo banko sąskaitos numerį ir parašiau, kad net ir nedidelės aukos pagelbės, mano telefonas tiesiog užkaito. Vienu metu turėjau jį išjungti, nes pinigai „krito“ kas sekundę. Kai ryte įsijungiau telefoną, pinigų užteko dviem automobiliams. Tuomet supratau, kad aš galiu sutelkti savo auditoriją, kurią būriau metų metus, nuveikti ką nors gero. Žmonės norėjo padėti ir tikėjo, kad sugebėsiu atlikti šį darbą. Šie pinigai – vidurinės klasės ukrainiečių, pervedančių nedideles sumas, tačiau pinigų sparčiai prisikaupia. Per penkis mėnesius jau nupirkau 45 automobilius, ir mes tęsime tai tiek, kiek reikės.
– Pasaulį pribloškė vaizdai iš fronto, bet niekas, realiai ten nepabuvęs, nepajėgia suvokti, kas tai yra. Ar galėtumėte papasakoti, kas jums labiausiai įstrigo iš to, ką matėte?
– Vyrai ir moterys priešakinėse linijose turėjo „sustabdyti“ savo gyvenimą. Toks būvis nėra lengvas. Turint tai omeny, visada jaudina, kaip jie, nepaisydami aplinkybių, bando susikurti tam tikro jaukumo. Mane, kaip rašytoją, domina labai žmogiški dalykai, pavyzdžiui, kaip jie ruošia savo mėgstamą kavą arba kaip stumia laiką apkasuose, kai nekovoja. Teko matyti ir karių vaikų piešinių parodėlę. Tie popieriaus lopinėliai jiems yra ne tik atminai, bet ir simboliai to, dėl ko jie kovoja. Kai nugabenę jų artimųjų įduotus siuntinius sėdame ir valgome su tais vaikinais, aptarinėdami, kas vyksta jų gimtuosiuose miestuose, patiri stiprų sukrėtimą. Suaugęs vyras gali apsiverkti.
project-syndicate.org
Vertė A. P.
