Kol gimdžiau, atėjo žiema
Buvo paskutinė Kartikos, švenčiausio mėnesio pagal Mėnulio kalendorių, naktis, kuri dar žinoma kaip Rasajatra Purnima. Pilno mėnulio šviesa skaidraus pieno upėmis veržėsi pro langus ir švelniai erzindama krito man ant veido. Tai buvo ypatinga naktis – šią naktį prieš penkis tūkstančius metų gopės, paprastos kaimo mergelės, išgirdusios nežemišką fleitos garsą, visiškai pagaunantį sielą, kūną ir protą, išbėgo į Vrindavano giraites ieškoti, iš kur jisai sklinda. Taip, viską palikti ir bėgti šokti – ši mintis taip mane sužavėjo, kad pamačiusi pilną mėnulį tamsoje sustingau ir išlipusi iš lovos jau ketinau eiti link lango, norėdama praskleisti užuolaidas ir bent pamatyti apskritą mėnulio veidą, taip raminantį širdį ir užliejantį malonia spindulių vėsuma. Tik atsistojusi pajutau, kad kojomis pradėjo bėgti upeliai vandens – jie mano širdį privertė plakti žaibiškai greitai – palengva kapsėdami ant grindų. Tai dabar ta akimirka, kai tiek laukusi supratau: „aš gimdau“, tą ir sušukau žadindama vyrą ir būdama tikra, kad šią naktį ar ateinančią dieną išvysiu mano pilve tūnančią būtybę.
Su vyru pradėjome šią netrumpą laukimo kelionę. Pasiėmę telefonus skaičiuoti laiką tarp sumaudimų – jie dar atrodė nedideli, bet kartu protas juos jau piešė tarsi stiprius – mes nemiegojome ir plakančiomis širdimis stebėjome į priekį lekiančias sekundes. Aš vyrui siūliau pamiegoti, bet jis jau atsikėlė (pirmą nakties), nuėjo praustis ir tada pradėjo kartoti savo maldas (jei netyčia greitai tektų gimdyti, kad būtų susakytos). Aš gulėjau lovoje smarkiai iš jaudulio plakančia širdimi, bandydama užmigti. Tačiau jaudulys buvo toks didelis (ne baimė, bet jaudulys, sukeltas laukimo), kad miegoti buvo neįmanoma.
Taip atėjo rytas, ir mausti pilvą išvis nustojo. Svarsčiau, ar skambinti akušerei, ar ne, tačiau paskambinau, ir ji liepė man važiuoti į ligoninę – „vandenims nubėgus, per 12 valandų turime pagimdyti“. Tačiau suvokiau, jog sąrėmiai dar neprasidėjo, tai kaip aš pagimdysiu? Žinojau, kad greičiausiai skatins vaistais, jei neišsiteksiu laike. Norėjau, kad vaikas ateitų be skatinamųjų, kai bus pasiruošęs, kai jam jau bus laikas. Bet šiai situacijai nebuvau pasiruošusi, nes įsivaizdavau, kad tiesiog prasidės sąrėmiai ir kai bus dažni ir stiprūs – vyksime į ligoninę.
Visą dieną pralaukus, sąrėmiai neprasidėjo. Naktis. Vėl mėnulis ryškiai įsirėžęs į dangų. Prasideda sąrėmiai. Vėl skaičiuojam laiką. Tačiau tokių stiprių ir dažnų dar nėra. Galiausiai visai aprimsta. Nors jau buvome nusiteikę, jog šią naktį greičiausiai pagimdysiu, procesas nevyko taip, kaip tikėjausi.
Vidurnaktį, ryškiai šviečiant mėnuliui, mane suriesdavo nesuvokiamo stiprumo banga – negaliu to vadinti skausmu, nors gal tai ir buvo skausmas – toks maudžiantis, sutraukiantis kūną – banga, kuri pakeldavo mane, – atsisėdus atrodė lengviau kentėti, o šalia vyras, palaikydamas mane, irgi atsikeldavo ir masažuodavo nugaros apačią. Po keleto minučių praeidavo, paskui – 10 minučių ramybės ir – vėl pakelia mane banga. Ir taip kokias tris valandas, o paskui visai nurimdavo.
Ir šitaip keturias ar penkias naktis.
Dieną slankiodavau po namus kaip vaiduoklis, stebėdama netikėtai, dar nesulaukus lapkričio galo, iškritusį sniegą, kuris perkeitė visą kiemą ir į nemiegotas akis pylė balsvą šviesą – ji, susimaišiusi su tuo nežinojimu, namus padarė panašius į kokią kitą, man nepažįstamą, planetą, kurioje slankiojau, nešiodama tą didelį pilvą su nutekėjusiais vandenim – stengiausi būti tikra, kad jei vanduo kažkiek nubėga, tai paskui vėl priteka, – buvau krantas, kurį skalavo švelniai nubėganti, pilnaties kontroliuojama jūros puta – atoslūgis – o paskui vėl viskas įsibėgėja – su sniego baltumu rezonuoja šviesūs naktiniai – atrodo, kad taip iš jų ir neišlipsiu, laukdama, vis laukdama – nors laukiu jau devynis mėnesius – šių dienų laukimas buvo tarsi viso to laukimo koncentratas – taip klajojau iš kampo į kampą, taip pat nubalinta sniego atspindėtos šviesos, kai atrodo, kad niūrų lapkričio peizažą padengė baltas lapas, kuriuo ir žengs ta nauja gyvybė pro mano kūno vartus į šitą visatą – nusileisti ant medžio lapų ar sniego, nusileisti į delnus, sušvelnėjusius nuo laukimo, – kur tu, kur ta artima gyvybė, kuri yra ir bus dar ilgai prie mano širdies, su jos plakimu susiliejusi, ar išeisi, ar ne, taip lėtai, po truputį besikaldama iš gilaus mano kūno šulinio, iš atoslūgio, kurį sukelia pilnas mėnulis, iš atoslūgio mano pilve išnirsi pilnas vandenų ir atsiminimų apie ilgą laiką sirpstant many, sirpstant kaip vaisiui, kurį jau bus galima nuskinti švelniai prilietus ir dėti prie lūpų, – kur tu, ateik, žemė jau uždengta baltai, atverstas naujas lapas ir vartai jau veriasi, gali nert į šią plačią erdvę, į šią nektariškai gilią valandą, kuri pagaliau sutiksėjo, – pilna aš tavęs – pilna tavo naujos širdies – šito gyvybės pulso – suplak, sutiksėk – susirišęs su manimi – atsiskirk – nebijok – mūsų dar laukia visa visata po antklode – kur nukankinti ir suplėšyti mes galėsim viens kitą mylėti – patalų įsčiose vienas į kitą įsisukti, kur dar siurbsi baltą pieno srautą iš širdies pusės, o naktį tamsoje girdėsis, kaip ryjamas pienas – jį ištyrins jau susilpnėjusi mėnulio šviesa – kai kulminacija jau praėjusi.
Kai iš tos nežinios, kuri tampė šitiek dienų, mes išplauksim į vandens išlygintą krantą – ir dabar naujai pamatysim šitą pasaulį kaip apsnigtą žaislą ir išeisim į netikėtai pratrūkusią žiemą, kai nuo šakų ant mūsų kris sniego planetos, mes būsim pilni, nors iš silpnumo negalėsim paeiti. Tik savo vėsiam glėby mus laikys prisirpusi žiema. Kai gulėsim pusny, vienas į kitą įsirėmę, beveik netekę kūnų, tačiau turintys juos labiau negu kada nors – ir miegosim, įsisukę į šalčio bangas. Kai šaltis po to, ką teko patirti, – nebegelia, kai laikas po to, kai tiek teko skaičiuoti, – sustojęs, kai realybė, buvusi per tikra, tapo lyg sapnas. Tai tu, pavertęs mano netobulą suvokimą į dulkes. Tai tu, visas spalvas suvaręs į kaleidoskopo vidų. Tai tu, švelniai išdykaujantis su mano gyvybe. Tai tu, kuriam nesunku save atiduoti.
Ateik, kad galėtum pražysti. Atplauk su mėnulio prašviestais vandenim. Prasklaidyk šį laukimą, įtemptą lyg lankas. Pasileisk, skrisk į taikinį, kuris vadinasi pasaulis. Ir kurį pati matysiu dar taip, kaip niekada nebuvau mačiusi – pirmapradį ir trapų – kai mūsų sąmonės susilieja – tai ir aš galiu išvysti jį visiškai naują – lyg ne tu, o jis pats ką tik gimė, perplaukęs lapkričio prieblandų ūką, užtvindytą Kartikos mėnesio ugnelėmis, prasiyręs pro tirštą materijos gelmę, išskaidrėjęs, prisirpęs, prašvitęs švelnia žvaigždžių rasa – gyvenu, nors rodos, vos nemiriau. Esu dar labiau. Pulsuoju. Kartu su saulės gelme. Kai tau gimus ji pakeitė mėnulį. Kai išsiskleidė pilnu savo buvimu. Atsispindėdama sniego paviršiuj ir krisdama į mano akis. Suteikdama nusiraminimą, pilnatvę ir gylį. Aš esu ir trokštu išbūti. Dar nedrįstu sakyti „myliu“, bet ši trauka neleidžia užmigti. Imk ir išgerk mane, mano mielas, lig dugno. Ligi tol, kol pajusiu prasišviečiant sielą. Ji pabus ilgam pabūti su tavimi. Šitame nepakartojamame susitikimo laike. Šitam lapkrity, kurį netikėtai užtvindė žiema. Kai pasilieji, kai negali savęs sulaikyti, gimdai. Kai netenki tų rėmų, nuolat laikančių baimėj prarasti save. Kai iš sustingusio Aš bėgu į minkštą tave. Gal tik šitaip galiu save atiduoti. Nes tas Aš čia prieš tai užlaikė laimę už durų. Dabar tu pratęsi mano kūną, ir jo ribos išsisklaido, bėga kartu su tavim keisti formą, didėti ir plėstis, visur ir viską užpildyti gyvybe, dinamiškai sklindančia po namus, laukus ir visatą. Savo esatim judėdamas laiku, planetų piešiamais skaičiais pradėsi žymėti tą baltą lapą, lyg apsnigtam lauke šaka būtų piešiamas raštas. Mano piešinys netoli, o kiti vos paviršiniai sniego labirintai susipindami vieni su kitais užtvirtina dar vieną gyvenimą, iš kurio vingiais dabar prasidėjo kitas, dar vienas – tavo gyvenimas. Taip brisdamas per pusnis, kartais griūdamas ir užstrigdamas jose, o kartais net, rodos, skriedamas truputį pakilęs virš jų, vos liesdamas švelnią baltumos druską, pažymėsi savo karmos veidą sniege.
Ir dar tas staiga pabalęs pasaulis – taip ir atrodo, kad tos penkios dienos nuo nutekėjusių vandenų iki gimdymo truko tiek, jog net pasikeitė metų laikas, ir kai grįžau namo įsivyniojusi naujagimį į auksinį minkštą voką, padėjusi jį ant lovos, rodės, namų net nepažinau – tarsi jie būtų praskrieję eras, o aš būčiau įlipusi į pasaulį kaip į naują kosminį laivą, kuriame skrydis dabar bus kitoks – vidinis, du mėnesius gulint po antklode.
Teko gulėti, nes dėl gimdymo komplikacijos netekau daug kraujo. Jis liejos iš manęs, nusinešdamas viską, ko man nebereikia, – egoizmą, suvokimą, kad aš viena, pati sau. Jis nusinešė visą sunkią praeitį ir taip leido – per laiką – atitekėti naujam kraujui – naujoms patirčių upėms, išėjusioms iš meilės vandenyno, – juk dabar, kad viską iškęsčiau, turėsiu besąlygiškai mylėti, nereikalaudama nieko sau. Sako, kad motinos meilė vaikui – pati artimiausia meilei Dievui, dvasinio pasaulio meilei. Visa kita meilė dažniausiai yra reikalaujanti sau, tikintis kažko atgal. Bet šią bejėgę būtybę myli, nors žinai, kad nieko negausi, tik tą jausmą, jog širdis minkštėja, lydosi kieti egoizmo akmenys. Širdies centras ar kitaip – čakra atsiveria, ir tapusi mama duodi natūraliai, tam nereikia specialių pastangų.
Mes tiesiog dvi skirtingos planetos, bet skriejam ta pačia trajektorija apie saulę, skriejančią dar kita trajektorija. Esu tikra, jog ši siela išsirinko ateiti pas mus, nes norėjo skrieti šalia link visa užpildančio laimės šaltinio. Taip judėdami kartu, mes nesukuriam kliūčių vienas kitam, nebent tik tiek, kiek reikėtų apsivalyti, ištyrinti savo širdį skriejant link tyrumo šaltinio ir vis stebintis, kaip kūrėjas tobulai viską sukūrė, kaip tobulai sukūrė vaiką – kai jie, būdami maži, daro įvairias nesąmones, nesuprasdami traukos dėsnių krenta žemyn galva arba išverčia spintas ir stalčius, griebia ir tranko daiktus, tėvai žiūri į juos meilės pilnomis akimis ir mato tai lyg saldžią išdaigą.
Tas nemokėjimas, netobulumas, saldi žmogaus skleidimosi išraiška treniruoja mūsų protus neprisirišti prie mūsų nubrėžtų rėmų, kaip turi atrodyti pasaulis ir jo tvarka, kokie egzistuoja elgesio dėsniai. Vaikas – tai energija, kuri išmuš tave iš tavo paties įsitikinimų ir apvers aukštyn kojom tavo susikurtą visatos vaizdinį, tai iracionalumo, poetiškumo, saldumo pradas, švelniai besiskleidžiančios gyvybės žavesys.
Vedose taip pat aprašomi žavintys poetiniai motinos meilės išraiškos pavyzdžiai: „Jis dažniausiai daužo pieno ir jogurto puodus, drabsto po kiemą jogurtą ir graibo nuo pieno grietinėlę. Kartais jis sulaužo kokią muštuvę ar svaido į ugnį sviestą. Taip elgdamasis, jis teikia dar didesnį transcendentinį džiaugsmą motinai Jašodai“; „Stebint, kaip Krišna slapčia vagia sviestą, motiną Jašodą ištikdavo motiniškos meilės ekstazė“; „Brangus Krišna, kai tu ganai gyvulius, veršelių bei karvių kanopų sukeltos dulkės nusėda ant tavo mielo veido ir dailios tilakos, ir tu būni labai dulkinas. Tačiau kai tu grįžti namo, tekantis iš tavo mamos krūtų pienas nuplauna nuo tavo veido dulkes, ir pieno apvalytas tu tampi panašus į Dievybę, kurią išmaudė abhisekos apeigos metu.“ Žinoma, čia aprašoma išgryninta dvasinė emocija, neturinti materijos sutepties. Kadangi mumyse yra labai daug egoizmo, tai dažnai vaikų krečiamos išdaigos laikomos tiesiog trukdžiu mūsų jusliniams malonumams, mūsų susikurtai proto ir kūno ramybei.
Tačiau nors kuriam gyvenimo laikotarpiui, rodos, netenki savo patogumo ir komforto, įgauni tą kažką iracionalaus ir žavingai užpildančio širdį, emocijas, jausmus – patenki į savotišką kosmosą, dalindamasis sąmone su kūdikiu, kuris viską mato naujai, kurio subtilus kūnas dar neįgavęs suaugusio žmogaus sustabarėjimo, todėl tas dinamiškas ar fontano vandens purslais sūkuriuojantis energijos srautas būna kryptis, ašis, judinanti tavo gyvenimą, kai tapus suaugusiuoju jis pasidaro nebe toks linksmas – per daug išmokta, per daug žinoma ir į vidų jau įdėta schema, kaip aš turiu suvokti pasaulį, tačiau tu, mano vaike, viską, kas viduj sustabarėję, sulaužai ir išmėtai taip tobulai, kaip mažasis Krišna svaidė sviestą ir daužė puodynes su jogurtu.
Aš irgi išaugau iš savo vaikystės žaidimų, nors tam tikra prasme niekada nenorėjau užaugti, stebėdama, kokie suaugę žmonės pasidaro rimti ir susikaustę nuo problemų, kaip šiam pasaulyje išgyventi ir kaip įprasminti savąjį Aš, kaip nugyventi, kad kiti žmonės nebadytų pirštais, kaip neatsilikti nuo šio pasaulio dėsnių – nuobodžiai gyventi sistemoje.
Matyt, neišvengiamai kažkiek to perėmiau ir pati, dėl to, mano vaike, vienintelė proga man vėl nusimesti tą racionalumo kaukę ir siausti, žaisti, daryti nesąmones – kartu su tavim išmėtyti ir atgal sudėti daiktus – versti, kuisti, statyti iš daiktų nesuvokiamus miestus, regėti viską su didžiule nuostaba – ragauti šį pasaulį taip, kaip tu ragauji tiek dėdamas viską, kas pasitaiko po akim, į burną, tiek tiesiog matydamas ir regėdamas tą visą neapčiuopiamą jo didybę, neįvardinamą, žaismingą, neapčiuopiamai saldžią realybę.
Kutensiu tave ir žaisiu, žaisiu ir žaisiu, kol visiškai nusižaisiu tiek, kad tie žaidimai su tavimi taps tikri, o mano suaugusiųjų pasaulio realijos pasirodys esančios tik žaidimai. Tada pagaliau, nuolat prisimindama transcendentinį Jašodos pavyzdį, aš praregėsiu ir suprasiu tą neįvardinamą, visam pasauly bandomą apčiuopti, suvokti ir įvardinti – meilės esmę.
