Artimas priešas
Prancūzų poetė Anna Ayanoglou (g. 1985) baigė lingvistikos ir rusų kalbos studijas Paryžiaus 4-ajame universitete (Université Paris Sorbonne-Paris 4). 2011–2014 m. poetė gyveno ir dirbo Lietuvoje (Prancūzų institute), vėliau – Estijoje (Tartu universitete). Šiuo metu gyvena Briuselyje, kur dėsto prancūzų kalbą, kuria poeziją ir veda radijo laidą apie pasaulio poeziją. Čia skelbiami eilėraščių vertimai – iš debiutinio rinkinio „Kelionių gijos“ (Le fil des traverses, 2019) ir pernai išleistos antros knygos „Kovos pojūčiai“ (Sensations du combat). Autorės vertimų yra pasirodę 2019 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache (vert. E. Platelis).
Pašaukimas
Kirtis į širdį, į skrandį kirtis
baimė mane ištinka – linksminkis
kiek nori
mano ryžtas tavo ponas –
kad aš dabar atsitolinčiau
nuo viso savo gyvenimo, skylės žiojinčios
o aš noriu matyti, svetima tapti
ir visa šaly svetimoj pritapti
niekada nestatysiu ten
kur sudėjau save
– kam statyti, išvis
kai gali gyventi ir orientuotis
pagal dūžius, kurie kitur rezonuoja?
Šuolis
Štai vieta, kur tave traukianti gatvė
kerta kelią, juosiantį sienas senas,
ir sminga į pietus
Nakčiai artėjant, prie sankirtos
kreminis namas glaudžiasi jos tylumoj
kaip ir kioskas, prie savo kojų
šildantis lėtas močiutės raukšles
Kitoj pusėje akmens pastatas
dvelkia autoritetu – iš praeities
O gatvė, abejinga, traukias nuo centro
apribota plytomis, apribota medžiu
iki sovietinių bokštų šios erčios gale
Taigi, nakčiai artėjant, ten
nustembi, kad viskas
dar būva išvien.
Gretos Ciūnytės nuotrauka
Artimas priešas
Į mano pirmuosius žodžius jis atkirto:
I’m a patriot, I don’t speak Russian
Ji tylėjo, atvirai žvelgdama
Ir nuo tos akimirkos tarp mūsų trijų
anglų kalba, be atminties
Stebint griuvėsius, peizažus
jų subtitrai lipdėsi
bravūriškai, atsitiktinai
Ir aš leisdavau fantazijai
pabaigti tai, ko negalėjo supratimas
Kai vieną dieną, po svirno stogu
– miškas, vestuvės šalia –
pavalgius, išgerti lietuviški likeriai
suteikė žodžiams
laisvės iliuziją
Vėliau mano virtuvės šiluma
mūsų sotus tylėjimas
po gausos
– ir šioje ramybėje
rusų kalba vėl pasirodė
Jis, nenorėjęs
šunybės skruostų duobutėse
jis dudeno linksmą istoriją
šia kalba, ir aš ją pamačiau:
visą ištisai sužeistą sielą.
Kaleidoskopas
Tai, matyt, buvo aikštėje akmens katinas
apsuptas šafrano spalvos daugiabučių
ant suoliukų bobutės nudrengtais plaukais
liesas girtuoklis, besimėgaujantis vėsa
Tai, matyt, buvo balsva didžiulio stalininio statinio nugara
– daugiaspalviai tagai ir koncertų afišos
rasojančios prakaitu pasakojo savo naują gyvenimą
Tai, matyt, buvo tiesiog gegužės sprogimas
jausmas, lyg atgautum regėjimą, bet aną vakarą
lapijoje paskendusiose Vilniaus gatvėse
epochos sunkėsi iš visur, tai, kas buvo likę
visos sielos, visi daugiadugniai gyvenimai.
Jis
Vyro kūnas, vaiko naivumas
toks vyriškas ir toks grakštus
vienas pats jis man yra šalis
– kita ir visa
vienas pats jis man yra metų laikas
kurį laiko ant savo kaklo
Oda balta, šypsena vilko
mūsų lizde pareiga žuvo
Nes tik pailsėt nuo naktų
skirta su juo kiekviena diena
Ribos
Miestas dažnai tebuvo kvartalai
kurių atmosfera kuždėjo: paskutinė gatvė
tada tuštuma
– ir ji nuolat ieškojo
Svetimiesiems jis žadino
subtilų, dešimteriopą jautrumą
– bet tuo
ir apsiribojo.
Ir liko tik
Saunos liepsnojanti tamsa
Tik užmaršties miegas kitą naktį
Tik kambarys prie įėjimo, kur guli indai
Jis, gaudantis vištas
Jo nežemiškas grožis, jo valstietiškas miklumas
Tik geltonas fasadas vakaro saulėje
Namas už miško, apie jį sakė „kaimynų“
Tik lietaus šlamesys ant beržo lapijos
Sūpuoklės
I
Ne visai širdis
o jei jau širdis, kūnas bus grobis –
būsima meilė artėja
artėja kaip virpėjimas
ir kaip žemės drebėjimas –
ateis, bus per vėlu.
II
Tebus pašlovintas Dievas, man dar duota mylėti
gyventi netenkant ne laiku
jausti, kaip varžosi sapnas ir ugnis, kuris mokės
pulti smarkiau, išmokyti kitą geriau – viltis
nebėra tuščia priebėga, ir jos objektas
artėja – girdžiu jo žingsnius, savo dūžius
laukiu, kol puolanti meilė
paskelbs jo atėjimą.
Ciklas
Metiesi į pilką bjaurastį
– metro, darbas, žudąs sąstingis
Mintis pasišiaušia
Siela nuo savęs pačios stingsta
O stinguliui išsisklaidžius
grįžus jautrumui, imlumui
kyla pyktis, kuris tau kartoja:
tik pažvelk, kiek netenki
kai dienų dienas
savyje apmirusi leidi.
Kovos pojūčiai
I variacija
Tai tamsus, tankus miškas,
kur medžiai greitai keroja
kad ir koks metų laikas
kad ir kokia tavo sveikata
ir jei nenori liautis
išgyventi, turi juos genėti
nustumti lianas
kurios vakare labiau už viską
veši
Kai tau pritrūksta jėgų
– o jų nuolat pritrūksta
medžiai toliau kerojasi
jų vikrios šakos siekia tavo gerklę
spaudžia tavo diafragmą
– miškas yra tavyje
nuo šiol
juodi jo nuodai teka iš tavo širdies.
Vertė Tomas Taškauskas
Vertimus finansavo „Wallonie-Bruxelles International“ biuras Baltijos šalyse
