Sveiki atvykę į Mėlynų valandų viešbutį
Sveiki atvykę į Mėlynų valandų viešbutį
trijų veidų bruožai manajame:
moteris
įsipainiojus į elastingą aukso šešėlį
vyras
padėrusiom bronzos akim
senis
ledine moliusko burna
mėlynų valandų viešbutis, mėlynių vynas
sunkiasi pro ploną mano taurės raumenį, randų karavelės
per žalias pavasario blauzdas atkakliai stumiasi aukštyn
kvapnus saulėgrąžų vaškas
lydosi ore, bėgu pasitikti
mergytės žilais plaukais, savo praeities dukros
nendrės! atsiverkite
šiltu šniokštimu, jūsų rankų
prisilaužysiu kukliam nemigos lizdui
mėlynų valandų viešbučio palangės taip laukia vyturių
mūsų pėdos – keturios ašaros – paliečia išvaškuotą parketą
ir sukasi sukasi
du nepažįstami šokėjai
purvinų žibintų šviesoj
man reikia skalpelio, kad galėčiau ramiai išpjauti
jų visų veidus iš savojo
– ko šįvakar patiekti damai melancholijai?
– geležies sulčių, sprogusio granatmedžio dulksnos
(tavo vidinis medus ir mėsa iškalta iš instinkto)
šie aukšti puošnūs džentelmenai yra atskirti
siamo dvyniai
jų širdys – dvi perpjauto persimono skiltelės
o šita galva – statistinis vienetas minioje
kuri skuodžia į autokatastrofos vietą
neprisimenu, kaip sugalvojau arielį
būna – atsiverti nekrologų skyrių laikraštyje
ir byra nesavos ašaros, ir pilku paltu vilkintis jaunuolis
paslaugiai tau ištiesia žvaigždėtą nosinę
denizė – turgavietėj kabanti balta suknelė
ji nori gyvybės, išsivaduoti nuo skausmingo pakabos kaulo
vieną dieną prekeivis ją pradegina neatsargiai
prilietęs nuorūka
kepasa atrodė seniausiai pažįstamas
daviau jam raktus nuo paskutinio viešbučio kambario
kolekcininkas-moralistas jau turėjo idėjų
kaip apstatyti patogią kaukolę
dabar skalpelis lengvai slysta
per auksą, per bronzą, per ledą
į manojo veido urvą pagaliau patenka šviesa
Gretos Ciūnytės nuotrauka
Denizė: nutylėjimų knyga
yra tik šis kambarys
pilnas tuščių naro kostiumų
yra tik šviesmetis vienatvės persisvėrus
žvelgti gilyn į save raudonam vandeniui
sunkiantis į šalmą
●
skaičiuoju baltas užmigimų avis
skaičiuoju baltas nubudimų avis
paskutinei ant snukio visada
sapno kraujas
●
taip ir laikau pavasario revolverį
prie smilkinio
su griežlės būgneliu
su sakinga pušies kulka
išblaškančia mėlynas valandas
●
užmiegu karališko elnio akyse
mudu rašome nutylėjimų knygą
mus pavertė neapgyvendintais
●
įkvepiu baltas avis
iškvepiu baltas avis
oras
vilkas
draskantis plaučius
Arielis Pikaras klausosi ambiento, kol staiga štai
Mano protui meta baltą gelbėjimosi liemenę.
Prie avarinio išėjimo lydosi stambus vaškinis gaisrininkas,
iš jo tirpstančios burnos varva: Viešbutis! Dega!
Ir ta-daaa lipnūs lašai susilieja į dūmais dvokiantį siaubą,
spengiantį garso akmenį.
Kompaso dubeny raibuliuoja vanduo, aš pilu jį
ant stiprios, įkaitusios ugnies nugaros,
kol koridoriaus palubėj telkiasi
apmokytų laumžirgių būrys su antpirščio dydžio kibirais.
Nuprauskit mane šviesoje, ištrinkit šviesos rankšluosčiu.
O gal čia ir bus ta pabaigos simfonija,
pavojingas apatinis grojaraščio laiptelis,
nuo akies atitrūkęs nervinis tikkkas?
Užuodžiu tikkk baltą gegužės lietų,
tikkk baltą gegužės romą, tekantį suskeldėjusia gerkle žemyn.
Nebenoriu būti nuspėjamas atpažįstamas: Niekada
nieko neišmaniau apie paukščius, aš net nemėgstu miško!
O ta-daaa: paspaudžiu ranką senukui Brianui Eno,
mes maišėm ir gėrėm saldžiarūgščius viskius,
ir jis pergalingai man sako:
Tavo matomas pasaulis yra tik spėjimas, vienas iš galimų.
Balta gelbėjimosi liemenė netinka prie stiliaus, žinau.
Bet aš išplauksiu. Proto kriokliu žemyn, kaskadomis.
Šitas kūnas turi begalybę avarinių išėjimų.
Denizė: priesakas
ką iš tikrųjų žino vėjas apie mano sesę abelę
ir liūdnąjį našlaitį dalgį
(visi vardai jau seniai buvo duoti)
tie du liesi jaunavedžiai auksinėj žolėj sugulę
šiandien ragauja karštą dobilų vyną
(ar galėtų kas nors juos išskirti)
pakartosiu viskas turi savo kainą abele seserie
tavo vėjuoti pirštai namų marmurą glosto
šoka verandoj mažytėm šalnos ugnim
kol senojo šeimininko širdmėsė lėtai vėsta
kol nebaigtas testamentas šliaužia po pamatais
pasivertęs akluoju žalčiu
