Laimės neturėjau
Vaikelia, tadu klausei, kų atsimenu iš vaikystės apė šventes. Atsigulus mislinau mislinau, vartiaus vartiaus ir nieko liudsko nesumislinau. Adventas, gali sakyc, mumi visus metus buvo. Kad ir tos pacos Kūcos, tai cik kad plotkelė ir grikinės galkelės. Ne, ir nebaščikam nepalikdėm. Kų tu paliksi, kad mes duonelės gurinukus, ir tuos nog stalo nurenkam ir kap medų praryjam. Mano vaikystė – biednystė ir sopuliai. Vagi kokia mano kojelė – ravas nepadabnas. Ca nog mažos. Buvau gal kokių dešimcies ar vienuolikos metelių, ir mūs karvės nagai ėmė lūžinėc. Šeši maži vaikai, o toj viena karvelė, ji gi mūs maitintoja. Apkvaro toj karvė, atsilikdzinėja nog bandos, tai kitos karvės jų bado. Motulė sako: dukrala širdela, suieškosiu raikštukį ir tu jų pavedzok acamniai. Tai aš ilgai jų vedzojau po tarpuežus, raslūgus, padaržėm, palaukėm… Nu ir vienų vakarų jaucu, kad mano kojelė kap medzinė – negaliu sulankc. Ir sopėc ėmė, bet žinai, kap vaikas – ir aš nenoru nog visų sodzaus vaikų atsilikc.
Atsimenu, buvo kokis tai atlaidas, o buvo mada, kad mes, sodzaus vaikai, ainam ty in sodzaus galų, kur buvo seni kapai… Tai motulė, tėvulis sako: cik, vaikeliai, neikit, ty grūscis, ty šventa vieta… Ty buvo daug žemuogių, serbentų, bet nerinkom… Nu ir dar mes išsirangėm visi pilnioc, kadu tėvai grįžinės iš atlaido. Visi bėgo ir nubėgo, o aš toliau Cicnagyno nepriajau, cik iki Cicnagynės kalno, an akmenėlio prisėdau tų kojelį pristraukus, apsikabinus ir verkiu. Ragiu – motulė ataina su kaimynkom. Dukrala, tai ko gi tu ca viena sėdzi? Motula, man kojelį labai sopa. Dukrala širdela, tai tu ca ir sėdėk, aš paraisiu, pašauksiu tėvulį, pakinkis arklį ir mes tavi parvešim. Tep ir buvo.
O aš visai apkvarau. Susrinko sodzaus moteros ir kalba, kad ca bus kartas inkandis. Tųsė tų karvį po raslūgus, ažias ir indzobino kartas. Kartas labai pracimnas būžys. Ir ty viena moteriškė turėjo auksinį pinigų, sako, atnešu ir pridėsim in sopulį, jei karto inkųsta, tai koja tep sucins, kad pinigo nebus ragėc – jis bus cinimo vidurin. Apcino. Ir man pritraukė kojelį prieg manį, ir man tokis buvo nesvietiškas sopulys. Pas daktarų nevežė, tėvulis mani nuvežė Pariečėn pas šaptūnų. Tas šaptūnas buvo išvažavis Sosijon. Sako, jo nėra, jis Sosijon. Jis cik rytoj grįš. Tai mes vėl su arkliu namo. Antron dzienon radom šaptūnų ir jis tep pasakė – nieko jūs jai nedarykit. Protingas žmogus. Cik savo darykit vaistus. Jai yra rožė pristojus ir prieg rožės dar sopulys. Ragėc, tas sopulys nog to būžio… Jai joki vaistai nemačis, niekuo daugiau negydzykit, cik važuokit in septynis šaptūnus. Tegu jie užkalba. Ir dar raikia surinkc septynis septynių girnų akmenio lopinukus. Tai toki auteliai, katrais girnas šluosto. Vyniokit ruginiais auteliais. Ir tep darėm. Per visus šaptūnus tėvulis mani pervežė. Ogi nakcim raikėjo vežoc – užkalba saulai nuslaidus ar dar netekėjus. Kalbėjo vienu atsikvėpimu. Ir Dzievas mani išlaikė. Tai gerumas motulės su tėvuliu! Dar aš neatsiguliau už tėvulius nesukalbėjus poterų.
Ilgai nestaisiau – an vienos šlaunies pragulėjau septynias nedėlias. Ir gangrena ajo iš tos kojelės, nesakė lopinuko ištraukc iš tos žaizdos. Gangrena su kirmėlėm ajo. Motula, sakau, man ca kas ton ronon kruta. Dukrala, kų aš galiu padaryc, jei tu nelaidzi to lopinuko ištraukc. O kap aš laisiu, kad netveru iš sopulio – rėkiu balsu. Po septynių nedėlių atlaido, tai moma ištraukė lopinukų su kirmėlėm, tos kirmėlės buvo su juodom galvom…
Margionys. Šiliniai. Onutės Navikaitės-Drobelienės nuotrauka
Va, kokia aš vargdzienė buvau. Kap pradėjo tų kojelį atlaidzinėc, su lazdom ajau. Vaikai sako: va, jau raišė aina. Šidzina mani, o aš verkiu – aš gi tos ligos savo rankom nepasėmiau. Mokyklon nelaido. Dzviejų skyrų nebaigus. Ne cik liga, bet ir darbai nedalaido in mokyklų…
Atsikankinau, ėmiau sveikc, o ca motulė susirgo. Sakytau, kad jai buvo pūlingas apendicitas. Man buvo dzvylika metelių ir viskų atsimenu. Mūs akaleika buvo karves gyc, o buvom pradėjį bulbes kasc. Sako, vaikeliai, neširskit, bet aš, nū, neisu kasc bulbių – man gerau bus karves ganyc, o jūs pakosėkit. Buvo penktadienis. Parginė ir sako: vaikai, nū, man ko tai labai sunku ir kvapas kokis neprijemnas aina iš manį. Sako, ganėm su Aldi, tai ji išėme iš tarbelės ir pasiūlė žuvytių, kamsa, kap vadėm. Tai man kap kvėpterėjo tos žuvies kvapas, tos kamsos, kap pasdarė man britku, kad tas britkumas užgulė akmeniu mani visų. Vaikeliai, aikit sodzun ir parneškit man devynių rūgščių duonos po gurinukų. Daug neprašykit, nor po gurinukų, bet iš devynių pirkių. Vienu dūku aplakiojom, pririnkom, kad cik motulai būt gerau. Tai ji iš tos duonukės išsivirė srubukės, išgėrė ir užmigo. Šeštadienį paskėlė ir sako: vaikeliai, man nekas. Jau ji ir iš laškos neskelia, bet prašo, kad išvestūm an lauko. Sako, aš kvėptersu gryno oro. Tėvulis išvedė jų anta kiemo, tai ji an akmenio priešais saulį pasėdėjo kelias minutes ir prašos, kad investūm pirkion. Sako, Juozulia, neguldzyk manį an laškos, bet guldzyk an žamelės. Kap jų paguldė an žamės, tai ji dar tėvelio atsiprašė. Sako: Juozulia, dovanok, jei kas ne tep buvo, šak aš jau mirštu. Juozulia, cik tu gražai augyk mūs vaikelius. Kokis sunkumas. Mes pradėjom verkc, rėkc. Tėvulis mus išvedė iš pirkios – jūs jos balso negirdėsit, tai jumi bus langviau. Neužduokit jai sunkumo, neišmuškit jos iš kelio. Kankinos. Cik vienu rozu per burnų prasveržė koki pūliai, kokia gangrena ir nuleipo. Tai ji kap pradėjo mirdėc nog pirmos valandos dzienos, tai let ne let cik septyniom ryto užmerkė akis. Maža kų tėvulis ramino, kų sakė, kad mūs rėkimas nelaidzia jai numirc. Ir verkėm, ir rėkėm, ale motulės nesulaikėm.
Sunkūs darbeliai, siratos dalia graitai mani užaugino. Va, jau ir pacanka. Adventi (ir ne cik) vakarais renkamės atskirai nog jaunimo, pasišokam, ainam ratelius… Aštuoniolikos metų jau gali su jaunimu bendrauc. Inrašė mani in mergas ir jau tais metais kap rozas atsikėlė iš Kabelių skaityklos vedėjas ir rangia Naujų metų vakarėlį. Parėdė aglutį, sustatė stalus. Mergos susnešėm maisto. Kas kų turėjo, tų dėjo an stalų. Bernai po butelaicį atsinešė. An stalo lėkštukės ir kortelė su vardais – kokis bernaicis su kokiu mergaiti sėdės. Aš sėdzu su savo sodzaus bernu, o priešais sėdzi skaityklos vedėjas su tokiu rinkcini mergu. Sėdzi su mergu, o in mani akim cik žibina, cik žibina… Paskelbia, kad dar bus „Meilės paštas“. Išdalina popierėlius ir visi rašo laiškelius. Kas kam nori, tas tam rašo. Sumetė in kepurį ir jau dalina. Gaunu laiškų nog vedėjo: „Aš per stalų nusižūrėjau tavo mėlynas kap žibutės akis, aš be jų jau gyvenc negalėsiu…“ Šitep meiliai parašė, ogi turėjo prieg šalies mergų. Kap cik šokc, jis savo mergų palieka ir veda mani. Daleiskim, šokam polkų ir jau kokis bernas riktavoja: „Ratelis!“ Ar ty: „Bernaicai veda mergaitį iš dešinės!“ Nu jau tokių komandų duoda ir šokėjai turi paklusc. Skaityklos vedėjas jei jau mani nusitvėrė, jokios komandos neklauso – suka ir gana. Man tai gerai, bet pirma bernu, katris kamandyrus, didzausias naravas, jei jo rikto neklauso – būna, kad dėl to ir vajavojas.
Riktuoc ne visi ir imas, raikia jau turėc autoritetų. Dėl to, kad nejo ratelin, mano vyro pusbrolį iš Randamonių nušovė. Man ir Marė iš tos pusės Merkio pasakojo, ji buvo tan jaunimo suvejiman Mašnyčiose. Marė dar buvo pacanka ir gyveno Žogeliuosa pas savo tetų. Jos su draugaiti Amiliu nuvejo pasmaksoc, nor kampan pasėdėc. Iš Žogelių buvo du bernai – Amilios brolis Vaclas ir, kap vadė, Statkės Vitas, o pavardė Balčius. Nu ir dar šoka mano vyro pusbrolis Bladas, tadu išajo šokc šitas iš Žogelių Vitas ir dar kelios poros šoka polkų. Dar tas Vitas rėkia: „Ratelis!“ Pasakė „ratelis“, meta savo poras ir aina visi in ratelį. O šitas Bladas kap sukės, tep sukas su šitu mergu iš Mašnyčios. Tai jis vis užrėkia: „Ratelis“, o tas bernas kap šoko, tep šoka, nepalaidza tos mergos. Jis dar rozų: „Ratelis“ – ciej šoka kap šokį… Marė su Amiliu ilgai nebuvo tuose šokiuose, paliko. Sako, ryti atajo Amilia: „Maryte, mūs Vaclas su Vitu kavojas – nušovė Bladų.“ Vai, Dzievuliau! Ragi, kap baigės šokiai ir visi pakriko, tai Bladas, kici Mašnyčių bernai užajo pas tokį Justinų išgerc. Vitas, katro kamandos neklausė, grįžo Žogeliuosa, pasėmė braunykų ir atajo pas šitų Justinų po langu. Tas Bladas kap rozas po langu sėdėjo. Kap jis prieg lango sėdėjo, tai šitas pristaikė ir pykšterėjo. Iš rozo nušovė. Marės teta buvo nuvejus ir an laidotuvių. Dar parajus teta sako: šitokis bernelis guli graban, kad jį kvarabėlė tų Vitų, kap jo ranka nesudrabėjo, kap jis šitokį bernų paguldė… Neilgai kavojos – atajo partizanai ir nušovė Balčių Vitų. Atkeršino už savo draugų. Du bernai kap ąžuolai po žami nuvejo už ratelį…
Mumi gerai baigės ciej Nauji metai. Jis mani ir palydėjo. Liko kokis kųsnagalys ir vėl susrinkom an rytojaus skaityklon. Vėl su tais pacais atsisėdom, o vedėjas nog manį akių nenulaidza, mani šokdzina. Pusantrų metų mes vienas kitų mylėjom, bet nebuvo skirta mumiem suveic… Vėl atsirado dėl manį bernas. Jis mani nog mažumės buvo insižūrėjis, o ir jo tėvai mani dar nog mažukės marteli vadzino. Aš jo tėvus kap sucinku, tai ugniu nuraustu. Gal ciej žodziai tėvų tam bernu prilipo? Jis nog manį nestraukė. Ir man jis buvo prie širdzies, bet aš gi nei prie jo, nei prie žmonių nerodiau meilės – tokia mada buvo. Nu ir jį paėmė kariuomenėn. Dar prieš tai jis savo draugu pasakė: aš padarysiu tep, kad ji manį lauktų. Va šitep tai man neciko, gal kiek ir atšalau…
Buvo Ražančevos atlaidai, ir mano brolis Jonas, jo Adalia ir aš ainam iš bažnyčios, matom, kad parvažuoja padvada nog Merkinės. Padvadon bernas nemacytas. Ei, Adalia, sėskit abidzvi padvadon. Ir jis mus pavežėjo. Po kelių dzienų gaunu laiškų – aš tavi pamatiau ir negaliu be tavį gyvenc, aš tavi insimylėjau… Va tep ir suscikau savo vyrų. O tas bernas kariuomenėn nerimo – jis rašė laiškus ir man, ir mano žanyku. Grasino, kad nei aš, nei mano žanykas negyvensim. Dar prieš tai rašė, kad jo tėvas vežoja kunigų ir paprašis, kad kunigas bažnyčion neskelbtų užsakų. Draskės, grasino bernas, bet gal buvo tep lemta, kad aš už kito išajau. Gal žmogus sau vietos nerado, kad po kiek čėso rado paskorusį. O jau kap man an širdzies dėl to negerai! Sakau savo vyru – ir ko tu, balamūtai, lindai in mani, ko tu mus išskyrei?! Man prie širdzies… Kap kas važuoja an kapų, visadu paprašau, kad an jo kapo uždegt žvakutį. Paci nedrįstu, man ty kap neprijemna dėl žmonių… Neužilgo, kap jį pakavojo, sapnuoju, kad aš an Merkio kranto stoviu ir šaukiu, kad man paduot valtį, kad perirtų per Merkį, aš jau aisiu pas savo vyrų. Ir matau, kad ateina per Ramalkos ūlyčėlį mano šitas nebaščikas bernaicis, o an pecies nešas ne prysų, o dalgį. Atsirakino čeikų ir sako – lipk. Prisyrė krantų, išsiėmė prysų (dalgį) ir kap jis man užsimoj tuoj dalgi. Aš kap surėkiau, apsikabinau vyrų ir rėkiu – gelbėk, gelbėk… Visa šlapia nubudau, šak jis mani in savi norėjo pasimc.
Kap su vyru gyvenom? Iš šono tai rodės, kad mumi nieko netrūksta – abudu jauni, gražūs, mūs vieta neišpasakyto grožio, mumi turtų netrūko… O laimės neturėjom…
Papasakojo S. J., Marcinkonių seniūnija, 2020
Parengė Nijolė Marcinkevičienė
