Vakarų kairieji įprato klausytis Maskvos

 

Šis interviu atsirado po to, kai Graikijos anarchistų svetainė „Aftoleksi“ paskelbė kremliaus naratyvą atitinkantį šmeižikišką straipsnį apie Ukrainos anarchistus. Ukrainiečiams pasipiktinus, straipsnis buvo pašalintas, o redakcinės kolegijos narys Yavoras Tarinski pasistengė iš pirmų lūpų – ANATOLIJAUS DUBOVIKO ir SERGEJAUS ŠEVČENKOS – išgirsti, kas vyksta Ukrainoje. Interviu „Aftoleksi“ pasirodė šių metų rugsėjo 26 d.

Vertėja

 

– Sveiki ir dėkui, kad sutikote dalyvauti šiame interviu! Pirmiausia pasakykite, kurioje Ukrainos dalyje gyvenate?

Anatolij Dubovik (A. D.): Esu Anatolijus Dubovikas. Man 50 metų, anarchistas nuo 1989 metų. Gimiau Kazanėje, bet daugiau nei 30 metų gyvenu Ukrainoje, Dnipro mieste. Tai rytinė Ukrainos dalis.

Sergej Ševčenko (S. Š.): Esu Sergejus Ševčenka. Man 48 metai, anarchistas nuo 1988 metų. Gimiau ir gyvenau Donecke, Donbaso centre. 2014 metais buvau priverstas išvykti į Kyjivą, nes mano mieste prasidėjo Rusijos inspiruotas separatistų maištas. Nuo 2022 metų vasario pabaigos ginu Ukrainą nuo Rusijos agresijos.

– Abu esate žinomi anarchosindikalistinės grupės RASK nariai. Ar galite dar ką nors papasakoti apie ją ir jos veiklą iki karo?

A. D. ir S. Š.: Pirmiausia reikia patikslinti, kad RASK buvo ne grupė, o organizacija. Kai devintojo dešimtmečio pabaigoje TSRS prasidėjo anarchistinio judėjimo atgimimas, jis buvo gan stichiškas ir neturėjo jokios strategijos, nepasižymėjo rimtu požiūriu į saviorganizaciją – daugelis tik „žaidė anarchizmą“. Kaip alternatyva tokiam chaotiškam judėjimui, 1994 metais buvo įsteigta RASK – Nestoro Machno revoliucinė anarchistų-sindikalistų konfederacija. Tai buvo organizacija – būtent anarchistinė organizacija, kuri įdiegė: veiklos planavimą, nuoseklumą, vidinę drausmę, pareigų paskirstymą tarp narių ir t. t., ir pan.

Nors ir ne iš karto, bet tai davė gerų rezultatų. Praėjus keleriems metams nuo RASK sukūrimo, organizacijos padaliniai jau veikė keliuose Ukrainos regionuose ir veikė gana sėkmingai. Dalyvavome darbininkų, studentų judėjimuose, turėjome nemažą įtaką nepriklausomų profsąjungų veiklai, ypač tarp Donbaso šachtininkų, kur RASK atstovai buvo vietinių ir regioninių streikų komitetų nariai. Dalyvavome ginant samdomų darbininkų teises ir priešinomės dirbantiesiems nepalankių įstatymų priėmimui.

Vykdėme net kelis leidybos projektus. Leidome laikraštį „Anarchija“, kuris gyvavo beveik tiek pat laiko kiek ir RASK. Taip pat rengėme anarchosindikalistinį informacinį-analitinį biuletenį, keletą leidinių konkrečioms socialinėms grupėms: „Darbo balsą“ – darbininkams, „Vienybę“ – studentams ir jaunimo žurnalą „Sukilusi Ukraina“. Taip pat leidome daug propagandinių-teorinių brošiūrų – nuo klasikų Bakunino ir Malatestos iki šiuolaikinių autorių darbų.

Laikui bėgant RASK tapo kažkuo panašiu į nedidelį Internacionalą – įsisteigė skyriai kitose šalyse: Gruzijoje ir Izraelyje. Tai truko neilgai, bet taip buvo. Prieš pat karą [2014] mes stengėmės įsteigti anarchosindikalistinių profesinių sąjungų Ukrainoje asociaciją – Generalinę anarchistų-sindikalistų darbo konfederaciją. Proceso užbaigti nepavyko dėl prasidėjusios Rusijos invazijos į Krymą ir Donbasą.

– Pasakykite, kokia buvo RASK reakcija į konfliktą Rytų Ukrainoje 2014 metais?

A. D. ir S. Š.: „Konfliktą“? Tai buvo ginkluota invazija, prasidėjusi pietų Ukrainoje iškart po to, kai 2014 metų vasarį Rusijos kariuomenė užėmė Krymą. Rusijos įkvėptas separatistų perversmas Ukrainos rytuose prasidėjo maždaug po mėnesio.

Mums iš karto buvo aišku, kad Rusija Ukrainai nieko gero neduos. 2014 metais Rusijoje jau buvo įsitvirtinęs reakcingas autoritarinis režimas, kuris pamynė visas asmens ir visuomenės teises, žiauriai persekioja ir griauna bet kokią nepriklausomą veiklą. Žinoma, mes taip pat turėjome ir tebeturime daug klausimų Ukrainos valstybei, jos valdančiajai klasei, bet anarchistinis, socialistinis judėjimas Ukrainoje turėjo galimybę veikti laisvai. Pakanka paminėti, kad per visą nepriklausomos Ukrainos laiką mūsuose nebuvo nė vieno politinio kalinio anarchisto. Tuo pat metu daugybė mūsų bendraminčių Rusijoje atsidūrė kalėjimuose. Jie buvo įkalinti tik dėl anarchistinių pažiūrų.

Todėl RASK pozicija buvo aiški: Rusijos agresijai reikia priešintis visomis įmanomomis priemonėmis.

Bet čia iškilo problema. RASK buvo sukurta ir gyvavo 20 metų bei veikė kaip anarchistinių idėjų propagavimo ir anarchosindikalistinės veiklos rėmimo organizacija. Kaip organizacija, pritaikyta legalioms ir pusiau legalioms veiklos formoms taikaus gyvenimo sąlygomis. Karas pakeitė viską, įskaitant neatidėliotinas užduotis, su kuriomis čia ir dabar susiduria anarchistinio judėjimo aktyvistai. Sena organizacija, senos veiklos formos naujomis sąlygomis pasirodė tiesiog nereikalingos ar neįmanomos. Reikėjo naujų veikimo formų ir principų, visų pirma orientuotų į pogrindinį tikslą – pasipriešinimą įsibrovėliams. Įskaitant ginkluotą pasipriešinimą.

Todėl 2014 metų balandį buvo atlikta RASK narių apklausa, po jos senoji organizacija buvo likviduota. Paskui Ukrainos anarchistinio judėjimo istorijoje prasidėjo naujas etapas.

– Ar žinote, kad už Ukrainos ribų buvo pasklidusi informacija, jog RASK buvo kažkaip susijusi su vadinamųjų „liaudies respublikų“ įkūrimu Donbase?

A. D. ir S. Š.: Taip, mes apie tai sužinojome 2022 metų rugsėjį iš straipsnio jūsų svetainėje. Ten buvo vien tik šlykštus melas ir kvailiausi išvedžiojimai. Pavyzdžiui, straipsnis buvo iliustruotas nuotrauka, kurioje žmonės su juodos ir raudonos spalvų vėliavomis, o po ja užrašas: „RASK nariai demonstracijoje prieš Maidaną Donecke 2014 metais.“
Ta nuotrauka buvo daryta 2012 metais per Gegužės pirmosios demonstraciją, o ant transparanto, kurį tada nešėmės, ir nuotraukoje buvo nesunku įskaityti, buvo užrašyta: „Naujas Darbo kodeksas – įteisinta vergovė.“ Ten nė žodžio nėra apie Maidaną vien todėl, kad ši demonstracija įvyko kelerius metus prieš Maidaną, vykstant kovai su vyriausybės bandymu pakeisti darbo įstatymus. Straipsnio autorius apgavo savo skaitytojus, ir apgavo labai kvailai: kas bent kiek skaito rusiškai ar ukrainietiškai ir gali suprasti užrašą ant transparanto, iškart supras, kad demonstracija su 2014 metų įvykiais neturi nieko bendra.

Kitas atviro melo pavyzdys. Klastodamas RASK ryšius su prorusiškais separatistais straipsnio autorius rašo: „Michailas Krylovas, patyręs Donecko kalnakasių darbo judėjimo veteranas, kvietė į ginkluotą sukilimą prieš Kyjivo režimą ir dalyvavo kuriant Donecko liaudies respublikos „Šachtininkų skyrių“.“ Ką ir kaip Krylovas ragino padaryti, ar jis ką nors suformavo, dabar nesvarbu. Michailas Krylovas tikrai dalyvavo Donbaso darbo judėjime dar TSRS laikais, jis tikrai turėjo ryšių su RASK dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje, kai organizacija glaudžiai bendradarbiavome su regioniniu Donbaso komitetu, kuriam ir vadovavo Krylovas. Tačiau jis prieš 26 metus nutraukė bet kokį bendradarbiavimą ir ryšius su anarchosindikalistais. Jis jau seniai yra tipiškas BUVĘS darbo judėjimo lyderis, kuris seniausiai parsidavė priešams. Po 1998 metų jis „nuėjo į politiką“, stojo į įvairias buržuazines partijas ir stengėsi būti išrinktas į valdžią. O dabar jis tarnauja rusų okupantams.

Kai pamatėme šį straipsnį, įsiutome. Nedelsdami susisiekėme su svetainės redaktoriais, paaiškinome tikrąją padėtį ir po kelių minučių melagingas straipsnis buvo pašalintas. Tačiau nėra garantijos, kad tokios nesąmonės neatsiranda kitose svetainėse ar spaudos leidiniuose. Apskritai mes jau daugelį metų neatsistebime, kodėl vakariečiai, rašantys apie anarchistinį ar socialistinį judėjimą Ukrainoje, informaciją ima ne iš Ukrainos anarchistų ar socialistų, bet pasikliauna šaltiniais, kurie už Ukrainos ribų. Kodėl jie taip daro – didelė paslaptis.

Beje, reikėtų pasakyti, kad mitą apie žmonių iš RASK bendradarbiavimą su FSB [Federaline saugumo tarnyba], apie RASK dalyvavimą prorusiškame judėjime Donbase palaiko ir skleidžia Ukrainos ultradešinieji. Taigi tie, kurie kartoja šiuos prasimanymus, yra vienoje kompanijoje su naciais. Na, gal jiems taip patinka…

Tiesą sakant, nei iki Maidano, nei po jo ir per visus tuos metus, kai veikė RASK, jos nariai niekada nepalaikė nei prorusiško separatizmo Ukrainoje, nei Rusijos imperinių tendencijų. Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos dauguma Ukrainos anarchistų, įskaitant būsimus RASK narius, aktyviai dalyvavo kovoje už Ukrainos nepriklausomybę. Vėliau RASK nuolat priešinosi karui Čečėnijoje, palaikydama nepriklausomą Ičkeriją. Negana to: didelė dalis mūsų literatūros buvo išspausdinta ukrainiečių kalba, mūsų radijas „RASK Liberter“ transliavo laidas ukrainiečių kalba, vienas iš mūsų leidinių, jau minėtas, vadinosi „Sukilusi Ukraina“. Taigi dar gerokai prieš 2014-uosius RASK pozicija buvo visiškai proukrainietiška. Už laisvą, nepriklausomą darbo žmonių Ukrainą. Tai yra RASK tradicijose, Ukrainos anarchistinio judėjimo tradicijose apskritai. Todėl bet kokia fikcija apie „prorusišką RASK“ yra visiška nesąmonė ir absurdas.

– Ką žmonės iš RASK veikė invazijos pradžioje?

A. D. ir S. Š.: Tie iš mūsų, kurie tęsia savo darbą kaip anarchistai, darėme ir darome įvairiausius dalykus. Dauguma nujautė, kad anksčiau ar vėliau Rusija pradės didžiulę invaziją, ji ir prasidėjo 2022 metų vasario 24 dieną. Pagal išgales ruošėmės pasipriešinimui: rengėme savanorius sukarintose organizacijose, iš jų vėliau kilo teritorinės gynybos daliniai. O kai kurie tiesiogiai dalyvavo pasipriešinime: 2014–2015 metais buvę RASK nariai kūrė pogrindines kovines grupes, kurios dalyvavo partizaniniame kare Donbase. Laisvosios Ukrainos teritorijoje buvusių RASK narių grupės dirbo įvairiuose socialiniuose projektuose, padėdavo pabėgėliams iš Donbaso ir Krymo. Žinoma, jie tęsė kultūrinę ir šviečiamąją veiklą, skleisdami anarchistines idėjas. Apskritai mes niekur nedingome – tęsėme savo veiklą, savo anarchistinį gyvenimą. Tiesiog – dabar jis kitu pavidalu, be RASK.

Dabar vieni iš mūsų yra užnugaryje, padedame ginti savo šalį, savo žmones. Kai kurie yra fronte ir su ginklais rankose gina šalį kaip Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir teritorinės gynybos nariai. Mums netgi pavyko suorganizuoti anarchistų karių komitetus daliniuose, kuriuose jie tarnauja. Šie komitetai veikia anarchistine dvasia: užsiima karių teisių apsauga, organizuoja savanorių pagalbą, savo daliniuose vykdo šviečiamąją ir ideologinę veiklą. Plačiau apie visa tai papasakosime po pergalės.

– Ar žinote, kaip viskas buvo „liaudies respublikose“ ir kitose okupuotose teritorijose: ar anarchistai ir kairieji buvo priversti iš ten bėgti? Ar civiliai gyven­ tojai buvo prievarta verbuojami į okupacinę armiją?

 

S. Š.: Aš pats buvau priverstas palikti savo gimtąjį miestą Donecką. Nuo 2014 metų iš Donbaso į Ukrainą išvyko 1,5 mln. žmonių. Donbase gyveno apie 6 mln.

A. D. ir S. Š.: Dauguma anarchistų ir socialistų paliko okupuotą Donbasą (kalbant apie kairę apskritai, tai „kairė“ vienija labai jau įvairių pažiūrų žmones: nuo anarchistų iki stalinistų, nors jie tarpusavy dažnai neturi nieko bendro). Faktas yra tas, kad Rusijos okupuotose teritorijose yra tik viena galimybė: būti visiškai ir absoliučiai ištikimam valdžiai. Jei ne – suėmimas, po kurio apie tave jau niekas nebesužinos.

Kalbant apie okupuoto Donbaso civilių gyventojų verbavimą į kariuomenę, iki 2022 metų formaliai mobilizacijos nebuvo. Buvo štai kas: įsigalėjus separatistiniams režimams, prasidėjo masinis įmonių uždarymas, jų įranga išvežama į Rusiją. Kasmet buvo vis sunkiau susirasti darbą pagal civilinę specialybę. Vienintelė vieta, kur suaugęs, fiziškai sveikas vyras galėjo užsidirbti pinigų, buvo kariuomenė. Ir žmonės patys rinkosi karinę tarnybą. Tai tęsėsi iki 2022 metų vasario, kai „DLR“ ir „LLR“ buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. Po to priverstinis verbavimas į kariuomenę įgavo baisiausias formas: žmonės buvo gaudomi tiesiog gatvėje, viešajame transporte, universitetuose ir vežami į mobilizacijos punktus. Po kelių dienų šie žmonės buvo metami į frontą. Dauguma jų nematę ginklo. Daug jų žuvo ir toliau žūsta. Tiesą sakant, rusų mobilizacija Donbase tapo vietinių gyventojų genocidu. Dabar, labai netolimoje ateityje, toks pat likimas gresia ir Ukrainos Zaporižios ir Chersono regionų gyventojams, kuriuos taip pat jėga ima į Rusijos armiją.

– Ar galite papasakoti, kokia socialinė padėtis buvo nuo 2014 metų Rusijos remiamų separatistų okupuotose Rytų Ukrainos srityse: darbo teisės, mažumų teisės, LGBT teisės, žodžio laisvė ir kt.?

A. D. ir S. Š.: Putino Rusija tapo fašistine valstybe, kurioje iš visų gyventojų atimtos bet kokios teisės. Tuose Ukrainos regionuose, kurie kontroliuojami Putino armijos ir prorusiškų separatistų, padėtis dar blogesnė nei pačioje Rusijoje. Pavyzdžiui, 2014 metų pabaigoje tuo metu dar veikusiose šachtose buvo bandoma organizuoti streikus ginant ekonominius darbuotojų interesus. Šie bandymai buvo nuslopinti banditiškais metodais, apie kuriuos galėjome skaityti tik knygose apie XIX amžiaus streikų istoriją: aktyvistai buvo išvežti už miesto, sumušti ir vos išvengė mirties. Nepriklausomų visuomeninių organizacijų, įskaitant profesines sąjungas, mitingai, susirinkimai ir kitos viešos akcijos neįmanomos: prorusiška valdžia nuo 2014 metų įvedusi karo padėtį su visais iš to išplaukiančiais draudimais. Tiesą sakant, pačios visuomeninės organizacijos „liaudies respublikose“ jau seniai nebeegzistuoja – kaip jau minėjome, vienintelė priimtina gyvenimo forma ten siejama tik su besąlygišku okupacinio režimo palaikymu.

Kaip ir bet kuris fašistinis režimas, Rusijos vyriausybė ir jos marionetinės vyriausybės Donbase laiko savo pareiga kištis į asmeninį žmonių gyvenimą. Pirmiausia persekiojami tie žmonės, kurie nepritaria vadinamosioms „tradicinėms“ vertybėms, tai yra konservatyviausios Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dalies konservatyviausioms idėjoms. „Neteisinga“ seksualinė orientacija, „neteisinga“ religija – tai pakankama priežastis terorizuoti žmogų, atleisti jį iš darbo, suimti. Jokios LGBT organizacijos DLR ir LLR tiesiog neįmanomos. Dauguma religinių bendruomenių, tarp jų protestantų ir graikų katalikų, gyvavusių iki 2014 metų, buvo išvaikytos. Jehovos liudytojai ir mormonai, kurių veikla uždrausta Rusijoje, patiria ypač žiaurų persekiojimą.

Svarbiausia, ką reikia žinoti, kai kalbame apie DLR ir LLR režimą: jų tikslas yra sunaikinti BET KOKIĄ kitą nuomonę, užgniaužti BET KOKĮ nepaklusnumą. Būtent dėl to jie prilygsta blogiausiems praeities valdančiųjų režimams. Jie tokie kaip nacistinė Vokietija ar stalinistinė TSRS. Štai kodėl mums nelieka nieko kito, kaip tik kovoti su šiais režimais.

– Įspūdį daro tai, kaip lengvai prorusiški separatistai užvaldė Donbaso miestus pirmosiomis konflikto dienomis. Atrodo, kad vietinės valdžios pasipriešinimas buvo mažas. Ar galite pasakyti, kokios to priežastys?

A. D. ir S. Š.: Taip, Donecko ir Luhansko sričių miestuose vietos valdžios pasipriešinimo separatistų perversmui nebuvo. Geriausiu atveju valdžios atstovai dingo, pabėgo, blogiausiu – prisijungė prie prorusiškų jėgų. Taip elgėsi ne tik civilinė administracija, bet ir policijos vadovybė, saugumas, prokuratūra ir pan. Matyt, šiuose organuose buvo infiltruota daug rusų agentų.

Nepaisant vietinių organų ir valdžios išdavystės, pasipriešinimo būta, jame dalyvavo paprasti žmonės. 2014 metų kovą ir balandį Donecke ir kituose miestuose vyko proukrainietiški mitingai, kurie pritraukė gana daug žmonių. Mitingus jėga išsklaidė separatistai. Šie žmonės buvo pirmosios karo Donbase aukos, kurias prorusiški budeliai mušė lazdomis arba pagrobę nužudė. Visa tai gerai žinoma.

– Ar žinote, kad už Ukrainos ribų veikiantys stalinistinės dezinformacijos kanalai teigia, jog Ukrainos „tikroji“ kairė palaiko separatistus ir okupantus (ir, kaip žinome, tokiose netikrose naujienose buvo minima ir jūsų grupė)? Ir apskritai, kaip vertinate, kad „konfliktą“ jie bando pateikti kaip Ukrainos „Ketvirtojo reicho“ ir prorusiškų progresyvių jėgų susidūrimą?

A. D. ir S. Š.: Žinoma, mes tai žinome. Ir tikimės, kad mūsų skaitytojai jau suprato, kiek „pažangos“ yra prorusiškos valdžios veikloje.

Tiesą sakant, beveik visi Ukrainos anarchistai dabar priešinasi Putinui ir Rusijos invazijai. Ir mes žinome daug Ukrainos antiautoritarinių marksistų, kurie yra toje pačioje pusėje. Pavyzdžiui, Socialinio sąjūdžio grupė, nepriklausoma profesinė sąjunga „Darbo gynyba“, socialistinio žurnalo „Spilnė“ redakcija, kitos iniciatyvos. Apie šias ir kitas grupes už Ukrainos ribų mažai kas žino vien dėl to, kad „kairieji“ (vėlgi: mes nežinome, kas jie) yra įpratę klausytis tik žmonių iš Maskvos. Mūsų nuomone, tai reiškia, kad daugeliui gyvenančiųjų buvusioje TSRS ir už jos ribų sovietų imperija vis dar gyva. Bent jau jų galvose, jų fantazijose. Tai taip pat keista, kaip gauti naujienas apie įvykius ir procesus Meksikoje ar Argentinoje iš Madrido, naujienas apie Indiją ir Kanadą iš Londono.

Kalbant apie stalinistus… Jie gali kalbėti bet ką, plevėsuoti raudoniausiomis vėliavomis, bet iš tikrųjų jie yra reakcinga jėga, pavaldi rusų nacionalizmui ir Rusijos imperializmui. Vakarų „kairieji“ žiūri į jų partijų pavadinimus ir galvoja: „O, jie turbūt nuostabūs žmonės!“ Pavyzdžiui, mūsų šalyje buvo tokia gerai žinoma Ukrainos pažangioji socialistų partija. Labai skambus pavadinimas, tačiau ši partija rengė bendrus renginius su vienu pagrindinių šiuolaikinio rusų nacionalizmo ir atvirojo fašizmo ideologų Aleksandru Duginu, propagandoje naudojo rasistinius ir homofobinius įvaizdžius bei žodyną. Galite juos laikyti „kairiaisiais“, tačiau tada nei Marxas, nei Leninas, nei Trockis niekada nebuvo „kairieji“.

– Rusijos invazija į Ukrainą išryškino kai kurias giliai įsišaknijusias libertarizmo ir kairiųjų judėjimų problemas visame pasaulyje. Nors tradiciškai šie judėjimai neva prieš autoritarizmą, paaiškėjo, kad nemaža dalis žmonių, save vadinančių anarchistais ir libertarais, palaiko Putino invaziją, nes, pasak jų, Rusija sutelkė jėgas prieš NATO ir visi žuvusieji kare bei mafinių režimų aukos okupuotose teritorijose tėra menka auka geopolitinių kovų labui. Kokia, jūsų nuomone, yra pasaulio anarchistinių judėjimų ateitis, atsižvelgiant į skilimą tarp tų, kuriuos pavadinkime „geopolitikais“, ir socialinių anarchistų?

A. D. ir S. Š.: Esame įsitikinę, kad daug socialistų ir net libertarų yra įstrigę praėjusio šimtmečio sampratose ir realybėse. Jie nepastebi, kad pasaulis labai pasikeitė. Ir tai yra didžiulė problema, kuri išryškėjo tik dabar, prasidėjus naujai Rusijos agresijos serijai. Prisiminkite, kad Ukraina nebuvo pirmoji šiuolaikinio Rusijos imperializmo auka, kad dar dešimtajame dešimtmetyje būta Rusijos invazijų į Gruziją ir Moldovą, Kaukaze vyko kolonijinis karas, kuris tęsėsi ir pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, kad 2008 metais Rusijos tankai vėl įsiveržė į Gruziją, kad nuo antrojo dešimtmečio pradžios Rusija kišasi į Sirijos reikalus, kad 2022 metų sausį Rusijos kariai buvo pasiųsti malšinti sukilimo Kazachstane. Karas Ukrainoje – tik dar vienas Maskvos smurto protrūkis, savo mastu seniai matytas Europoje, bet tikrai nieko naujo jos žudynių, naikinimo ir okupacijos politikoje.

Tie „kairieji“, kurie šiandien palaiko Rusiją, mato ją kaip kažką panašaus į XX amžiaus antrosios pusės TSRS. Nenorėdami patikėti, kad ten žodžiai „socializmas“, „socialinis teisingumas“ ar „nacionalinė valstybė“ buvo išmesti į šiukšliadėžę, o Rusijoje iš žmonių buvo atimtos beveik visos teisės ir jie gyveno siaubingoje aplinkoje ir niūrioje kasdienybėje. Dabar žmonės Rusijoje gyvena kaip policinėje valstybėje, jie yra persekiojami dėl savo etninės kilmės (Krymo totoriai), dėl religinių įsitikinimų (Jehovos liudytojai, mormonai ar neortodoksinių islamo sektų nariai), ką ir kalbėti apie persekiojimus už opozicinę veiklą. Du pavyzdžiai. Maskvos matematikas ir anarchistas Azatas Miftachovas buvo apkaltintas, kad išdaužė valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ biuro langą. Už šį „baisų“ nusikaltimą jis buvo teisiamas ir 2021 metais gavo 6 metus kalėjimo. Anarchistai Dmitrijus Cibukovskis ir Anastasija Safonova iš Čeliabinsko (Uralas) ant tvoros pakabino plakatą su užrašu „FSB – didžiausias teroristas“. Už šią protesto akciją jiems skirta 2,5 ir 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Tai nutiko neseniai – 2022 metų rugsėjo 10 dieną.

„Kairieji“ Putino Rusiją laiko alternatyva NATO, NATO priešininke. Tam tikra prasme jie teisūs: Rusija tikrai priešinasi NATO. Bet jie nemato ir nenori matyti, kad Rusijos alternatyva yra tik noras vykdyti savo nepriklausomą, bet tokią pat (jei ne blogesnę) imperialistinę politiką.

„Rusijos geopolitinis tikslas“ yra ne sustabdyti „vakarietišką imperializmą“, o padaryti, taip, kad Rusija vėl taptų imperija, galingesne, agresyvesne ir nežmoniškesne už įprastus „Vakarus“. Rusijos valstybė, savyje užgniaužusi laisvę ir nepriklausomybę, negali atnešti jokios laisvės ir nepriklausomybės kitoms šalims.

Prorusiški „kairieji“ to nemato. Pasitelkiant George’o Orwello „1984-ųjų“ analogiją, šie „kairieji“ stoja Didžiojo Brolio iš Eurazijos pusėn prieš Didįjį Brolį iš Okeanijos.

Šie „kairieji“ yra idiotai.

Kalbant apie ateitį. Mus mažai domina „kairiųjų“ ir valstybinių socialistinių judėjimų ateitis ir jų perspektyvos pasaulyje. Mes esame anarchistai ir pirmiausia galvojame apie anarchistų judėjimą. Mūsų šūkis išlieka, koks buvo visada: darbo žmonių emancipacija yra pačių darbo žmonių reikalas! O skilimas tarp socialinių anarchistų ir tų, kuriuos pavadinote „geopolitikais“, deja, dar neįvyko. Ir turime suprasti, kad šis skilimas yra būtinas ir neišvengiamas.

– Norėtume sužinoti jūsų nuomonę apie referendumus dėl okupuotų Donbaso teritorijų prijungimo prie Rusijos Federacijos. Ar tai galima pavadinti žmonių valia, turint omenyje okupacinės kariuomenės buvimą ir žiaurias represijas? Matėme, kad nuo 2014 metų tokie referendumai su skaidriomis balsadėžėmis ir kitais probleminiais elementais vyksta įvairiose okupuotose Ukrainos vietose, pavyzdžiui, Kryme, tad ar galime manyti, kad tai svarbi Rusijos strategijos dalis? Ką apie šį referendumą turėtų galvoti paprastas Graikijos žmogus? Ar žmonės dalyvaus iš baimės? Kaip manote, ar jame dalyvaus Rusijos piliečiai (sprendžiant iš jūsų ankstesnės Krymo bylos patirties)? Ar manote, kad paprasti žmonės iš baimės ir beviltiškumo pagaliau balsuos už Rusiją?

A. D. ir S. Š.: Šiuo metu, kai duodame interviu, internetas kemšamas vaizdo įrašais iš okupuotų teritorijų, kuriuose matyti, kaip vyksta „referendumai“. Kiekvienas gali matyti, kad nėra balsavimo apylinkių ar balsadėžių, nei permatomų, nei nepermatomų. Vaizdo įrašuose matome, kad žmonių grupės, po 4–5 žmones, tarp kurių visada yra du su karine uniforma ir ginklais, vaikšto po piliečių butus ir siūlo pažymėti „biuletenius“. Tai ne referendumas, tai totali gyventojų lojalumo įsibrovėliams patikra, vykdoma įrėmus ginklus.

Kitas svarbus momentas. Referendumas yra teisinė sąvoka. Dabartinį „referendumą“ paskelbė valdžia. „Referendumas“ turėtų būti rengiamas remiantis įstatymu. Koks įstatymas atitinka „referendumą“ okupuotose teritorijose? Rusijos įstatymai nieko nesako apie referendumus ir nuo 1991 metų Rusijoje joks referendumas nebuvo surengtas. Pagal Ukrainos įstatymus referendumas gali būti rengiamas tik visoje šalyje, o ne tam tikrose srityse. Net ir formaliai žiūrint, tai yra beprasmis veiksmas, kuris negali turėti jokių teisinių pasekmių.

Esame tikri, kad kiekvienas paprastas žmogus iš Graikijos gali pasakyti, ką jis ar ji mano apie šį „referendumą“.

– Kokia ateitis Ukrainos laukia pasibaigus karui? Girdime, kad ES verčia vyriausybę priimti naujus prieš profsąjungas nukreiptus teisės aktus, o didžiulė valstybės skola nebuvo nurašyta ar bent sumažinta.

A. D. ir S. Š.: Po Ukrainos pergalės mūsų laukia naujos kovos, tik jos bus dėl socialinių ir ekonominių Ukrainos žmonių interesų. Taip, vyriausybė jau priima naujus prieš profesines sąjungas nukreiptus darbo įstatymus. Bet mes tikimės, kad po pergalės turėsime geras socialinio ir anarchistinio judėjimo vystymosi perspektyvas, ir štai kodėl.

Pirma. Ukrainos žmonės jau nugalėjo agresorių, bent jau laimėjo pirmajame karo etape. Tai atsitiko dar 2022 metų vasario pabaigoje ir kovą, kai pasipriešinimas fronte sužlugdė pirminį staigaus karo planą – greitos Ukrainos okupacijos planą. Žmonės pamatė savo jėgą, gebėjimą atsispirti išoriniam priešui. Mažai tikėtina, kad jie tyliai ištvers būsimą vidinio priešo puolimą.

Antra. Matote, anarchizmas – tai ne pankas su auskaru ausyje, piešiantis ant sienos „A raidę apskritime“. Ir ne tai, kai solidus mokslininkas su akiniais skaito dar vieną paskaitą apie Proudhono ar Bakunino idėjas. Anarchizmas yra apie tai, kad žmonės gali patys išspręsti savo problemas, nedalyvaujant valstybei ir kitoms hierarchinėms struktūroms. Spręsti problemas remdamiesi saviorganizacija ir plačia vietinių iniciatyvų sąveika. Kaip jie save vadina – nesvarbu. Svarbu esmė, o ne pavadinimas. Dabar Ukrainoje yra daugybė tokių nevalstybinių savarankiškai organizuotų iniciatyvų. Jos sprendžia įvairius klausimus – nuo pagalbos pabėgėliams ir tvarkos palaikymo mažuose miesteliuose iki kariuomenės aprūpinimo viskuo, ko reikia. Šiuo požiūriu Ukraina dabar yra viena anarchistiškiausių šalių pasaulyje.

Beje, gera iliustracija mitui apie „nacių režimą Ukrainoje“ išsklaidyti?

– Ar galite pasakyti, kokie, jūsų nuomone, yra dabartinio kontrpuolimo mastai ir ar tai gali būti laikoma karo lūžio tašku? Ir kokios Putino ir Lukašenkos nacionalistinių režimų perspektyvos?

A. D. ir S. Š.: Mastus mato bet kas: per tris savaites Ukrainos kariuomenė išvijo Rusijos karius iš visos Charkovo srities ir po truputį karo veiksmus perkelia į Luhansko sritį. Beje, rusai šį regioną šturmavo penkis mėnesius. Dabar puolimo tempas sulėtėjo, bet tai visiškai normalu šiame etape: taip visada nutinka karuose. Šis puolimas bus lūžio taškas ir apie tai rašys istorikai.

Fašistiniai nacionalistiniai Putino ir Lukašenkos režimai žlugs. Kada ir kaip tai įvyks – visi pamatysime savo akimis.

– Ir galiausiai, ar galime tikėtis, kad invazija baigsis kokiomis nors derybomis, o Ukrainos valstybė atsisakys kai kurių teritorijų, bet išsaugos nepriklausomą suverenitetą visų kitų Ukrainos regionų atžvilgiu?

A. D. ir S. Š.: Visi karai baigėsi taikiai, bet ne visi karai baigėsi derybomis. Pavyzdžiui, norint užbaigti karą prieš nacistinę Vokietiją, derybos nebuvo reikalingos: naciai buvo sunaikinti, o Hitleris mirė savo bunkeryje. Toks pat likimas laukia ir Putino. Jis jau seniai turi paruošęs sau bunkerį.

Kompromisas, apie kurį kalbate (atsisakyti dalies teritorijos dėl Ukrainos likučių suvereniteto išsaugojimo), yra neįmanomas. Atiduoti kelis milijonus ukrainiečių fašistiniam Putino režimui būtų išdavystė. Šiandieninė Rusija jau seniai parodė savo nesugebėjimą derėtis su kaimyninėmis šalimis, kurias pasirinko kaip savo aukas. Tai tapo akivaizdu dviejų kolonijinių karų Kaukaze metu. Dešimtajame dešimtmetyje čečėnai gerai davė į kaulus Rusijos kariuomenei, ir tada rusai susėdo taikos derybų. Paskui Rusija kelerius metus kaupė jėgas ir ruošėsi naujai invazijai į nepaklusniąją Čečėniją. Ir kai buvo suburtos naujos, dar galingesnės pajėgos, Rusijos kariuomenė pradėjo viską iš naujo.

Ukrainos visuomenė prisimena šiuos įvykius ir žino, kad vienintelė taikos garantija yra visiškas Rusijos kariuomenės sutriuškinimas, Putino režimo sunaikinimas ir labai rimti pokyčiai Rusijos valstybėje ir visuomenėje. Tikriausiai dar per anksti diskutuoti apie konkrečias šių pokyčių formas, tačiau jos yra būtinos.

– Labai ačiū už jūsų laiką! Rūpinkitės savimi ir toliau kovokite už laisvesnę Ukrainą anapus kapitalizmo ir elitizmo!

A. D. ir S. Š.: Ačiū! Šlovė laisvai ir nepriklausomai Ukrainai!

 

aftoleksi.gr

Iš rusų kalbos vertė Vilma Fiokla Kiurė