Apie viltį, kurią atnešė Bruno Latouras

Man atrodo, be galo sunku apie Bruno Latouro (1947–2022) mąstymą pasakyti ką nors universalaus, imituojančio filosofijos istoriko diskursą. Jis yra vienas iš tų ypatingos istorinės epochos mąstytojų, kurių niekada nepavykdavo kategorizuoti. Iš jo artimiausių bičiulių tokie patys yra Isabelle Stengers ar Michelis Serres’as. Jo nepavykdavo kategorizuoti ir mąstymo disciplinų požiūriu. Jis buvo taip pat dažnai pristatomas ir kaip sociologas, ir kaip filosofas. Maža to, mano kartos žmonių mąstyme jis pergyveno dvi filosofines epochas. Pirmoji dažniausiai siejama su postmodernizmu, mokslo subjektyvumo demaskavimu, konstruktyvizmu, pažintiniu pliuralizmu. Jos metu buvo parašyti ir interpretuojami bene garsiausi jo darbai: „Laboratorijos gyvenimas: mokslinių faktų konstravimas“ (1979) ir „Prancūzijos pasterizacija“ (1988). Latourui mus palikus, mačiau ne vieną tais laikais su Latouru besiformavusių mąstytojų padėką už tai, kad jis „išmokė mus pastebėti mokslo subjektyvumą“. Tikiu, kad daugelis žmonių šį mąstytoją prisimins kaip mokslo kritiką, bet aš iš Latouro neišmokau nieko panašaus. Man atrodo, kad net ir ankstyvuosiuose Latouro veikaluose slypi vėlesnės temos: tai, kad faktai yra konstruojami, nereiškia, jog mes juos konstruojame tuštumoje, kaip nereiškia ir to, kad galime konstruoti bet kokius faktus, bei to, kad pats konstravimas „yra taip ir taip, tokia mano nuomonė“ tipo, anything goes užsiėmimas. Faktų konstravimas yra sunkus, įtemptas, kritikai atviras darbas. Bet galų gale Latouras yra ir kitų laikų veikėjas.

Filosofiškai gimiau aukščiausiame kontinentinės filosofijos taške. Išskyrus kelias išimtis aplinkui, visi tuo metu tikėjo, kad, kaip mokė Heideggeris, ontologija yra įmanoma tik kaip fenomenologija. Paprasčiau kalbant, tai reiškia, jog filosofija mąsto ir tegali apmąstyti tai, kaip pasaulis pasirodo žmogui. Po Heideggerio ši mintis varijuota – tegalima apmąstyti kalbą, nėra vieno būdo, kaip pasaulis pasirodo, nėra net vieno „žmogaus“ ir t.  t., – bet galų gale visi likdavo ištikimi pamatinei kontinentinės filosofijos intuicijai. Kad ir kokie veikėjai kistų pasirodymo pusėje – ar tai būtų žmogus, subjektas, kalba, istorija, patyrimas, Dasein, – ši vis tiek išlaikė slaptą ryšį su manimi, su mumis, jei leisite. Gyvūnai visada likdavo anapus, kaip ir daiktai. Jie nebuvo savarankiški aktoriai, bet tik savotiški mąstymo nerimą keliantys mano atspindžiai. Todėl reikėjo nuolat pabrėžti, kaip svarbu neantropologizuoti gyvūnų. Bet taip nepamanytum perskaitęs Heideggerio, Derrida, Agambeno ar Foucault tekstus. Šie išties buvo be galo turtingi ir daug mus išmokė. Kitados Nietzschė pašiepė Kantą, kad anas, paklausęs: „Kaip galimi sintetiniai aprioriniai teiginiai?“, prirašė tiek daug, jog niekas nepastebėjo, kad jo atsakymas buvo: „Nes mes turime tokį sugebėjimą.“ Taip pat ir gražūs, gilūs ir detalūs filosofų tekstai sudarė turtingo, tegu ir negatyvumo varomo, pasaulio vaizdinį. Bet tai buvo vienišas pasaulis, kuriame tik „mūsų“ pusėje gyveno veikėjai. Todėl šiai filosofijai negalėjai priešpriešinti faktų ar savo patirčių. Visi šypsodavosi, kai kalbėjai apie savo šuniuką, o jei paprieštarautum Husserliui, kad gyvūnai patirtyje nesudaro vienos esmės, – liktum nesuprastas. Kaip ir keldamas klausimą apie istorinę-materialinę kalbos, istorijos ar žmogaus genezę. Ir mažas skirtumas, remsiesi savo patirtimi, naujausiais biologijos, istorijos ar kitų mokslų pasiekimais. „Tikėti mokslu“ apskritai buvo prasto skonio ženklas. Kartą vienas profesorius rimtu veidu kvestionavo smegenų egzistavimą. Tai buvo filosofija, kuri buvo meistriškai įvaldžiusi Husserlio apsiribojimus. Taip jaučiausi aš, žinau, kad tokios jausenos buvau ne aš vienas. Tai buvo jausmas, kurį vienas filosofas įvardino „didžiojo anapus“ praradimu.

Čia man pasirodo Latouras. Kaip ir apie visus filosofus, apie jį sužinojau skaitydamas kažką kito. Vis dar pamenu, kaip žiūrėdamas Latouro „YouTube“ paskaitas ir pokalbius su juo galvojau: „Taip, taip, taip, to man ir reikia!“ Latouro asmuo man nežymėjo ir, matyt, niekada nežymės tam tikrų tiesų rinkinio nei tam tikro metodo. Tai buvo tam tikros pamatinės ontologinės nuostatos, kurios teikė viltį ir jauduliuką, kad pradėjus nuo jų bus galima apmąstyti pasaulį. Šiuo požiūriu Latouras man buvo tikras veikėjas. Latouro kalbose ir tekstuose akivaizdi pastanga kurti ir siūlyti perskyras ir sąvokas ten, kur kiti siektų tik parodyti to reikalingumą. Pavyzdžiui, daugeliui kalbant apie kairės ir dešinės kaip politinį gyvenimą organizuojančių sąvokų išsikvėpimą, Latouras ne tik apie tai kalbėjo, bet ir siūlė savo alternatyvas.

Ką tokio įkvepiančio siūlė Latouras? Jis siūlė visus esinius vienodai traktuoti kaip „veikėjus“ ir analizuoti juos pagal jų daromą poveikį kitiems veikėjams. Latouro filosofijoje svarbus vaidmuo tenka nežmogiškiems subjektams (greičio kalneliams, šiukšlių konteineriams, traukiniams, bakterijoms, pjaustytuvams), taip pat „hibridams“, kurių žmogiškųjų ir nežmogiškųjų sudedamųjų dalių beveik neįmanoma atskirti. Pavyzdžiui, vienoje garsiausių savo studijų Latouras tyrinėjo penicilino „atradimą“. Kaip žinoma, Alexandras Flemingas, grįžęs iš atostogų, savo nesutvarkytoje laboratorijoje atrado pelėsio, kuris stabdė bakterijų augimą. Laturininkai klausia: kas buvo svarbesnis veikėjas atrandant peniciliną – pelėsis ar Flemingas? Ar jų santykis? O gal atrandant peniciliną svarbiausia yra ne mąstymo konstrukcijos ir teorijos, ne struktūros ir sistemos, o konkretus veiksmas, darbas, kurį nudirbo pelėsis ir Flemingas? Latouras savo studijoje apie Louis Pasteurą rašo: „Kalbėdamas apie įvykius, apibrėžtus jų santykiais, aš čia piešiu Pasteuro ir jo mielių, mielių ir jų Pasteuro istoriją.“

Šiose istorijose mane, kontinentinės filosofijos mokinį, žavėjo pripažinimas, kad veiksmo šaltinis yra ne subjektyvumas, kalba, istorija ar struktūra, o konkrečios mielės, konkretūs pelėsiai, konkretūs žmonės ir jų darbas. Visi šie veikėjai atsidūrė vienoje plokštumoje ir veikė vieni kitus. Filosofijos privilegijuotas santykis tarp sąmonės ir pasaulio tapo tik vienu iš milijonų kitų santykių, kurie suverpia pasaulį. Maža to, daugybė veikėjų veikė ne tik anapus žmogaus ir jo mąstymo, bet ir pačiame žmoguje. Tad ir pats stebėtojas buvo sudarytas iš daugybės neuronų, kiekvieną akimirką dirbančių, kad stebėtojo vienybė išliktų, bet taip pat iš daugybės bakterijų, gyvenančių jame, iš jo istorijos, iš konkrečių jį veikiančių idėjų. Mes visi esame daugybės, bet ne abstrakčiai, o su savo konkrečiais gyventojais drauge. Tai nereiškia, kad visi mes esame vienodi. Mes visi esame veikėjai, tačiau ne visi veikėjai yra lygūs. Vėliau filosofai tai pavadins plokščiąja ontologija.

Savo pasaulius Latouras vadino politinėmis ekologijomis. Iš šio daugybės veikėjų įsipainiojimo (entanglement), kiekvienam jų dirbant savo juodą darbą, atsiranda stabilūs pasauliai, kuriuose gyvename kartu su kitais veikėjais. Tai reiškė, kad jei noriu apmąstyti klasikines filosofijos temas, to nebegaliu daryti vienas. Man reikia kalbėtis su biologu, su istoriku, su fiziku. Man reikia naujų žodžių. Suprasdamas tai, dėkoju Dievui, kad su Latouru susipažinau tada, kai mano akademinės tyrimų temos jau buvo įtvirtintos tyrimų programose ir stojimo į doktorantūrą dokumentuose. Neįsivaizduoju, kaip iš Latouro parašyti mokslinį darbą, kuris tenkintų ir universitetinio mokslo, ir Latouro dvasios reikalavimus.

Nors Bruno Latouras paliko šį pasaulį, Latouras pasauliuose dar ilgai išliks veikėju. Apie mirusius autorius mes visada mąstome kaip apie žmones. Visgi, žvelgiant iš plokščiosios ontologijos perspektyvos, veikėjas Bruno Latouras, kurį sudaro jo knygos, „YouTube“ paskaitos, interviu, citatos kitų autorių darbuose, paskalos ir nuogirdos, jo kritika ir t.  t., nebėra žmogus. Jis tikras hibridas. Pasauliuose jis išlieka dėl technikos, išsaugančios jo mintis, pasauliuose jis išlieka, nes jo idėjos taip pat yra veikėjai.