Užnuodyta pasaka

 

Rosario Ferré (1938–2016) – puertorikiečių prozininkė, poetė, eseistė, daugiausia rašiusi ispanų kalba. Kilusi iš vienos turtingiausių Puerto Riko šeimų, jos tėvas – buvęs Puerto Riko gubernatorius. Mirus motinai, Rosario Ferré keletą metų ėjo pirmosios šalies ponios pareigas. Ferré prozoje veikėjai dažnai tampa žiaurių aistrų, liguistų polinkių aukomis. Daug dėmesio skiriama moterų santykiams su smurtaujančiais ar nerūpestingais vyrais. Šių istorijų intrigos užsimezga nykiose Puerto Riko provincijose.

Apsakymas El cuento envenenado pirmąkart publikuotas 1985 m. žurnale „Vuelta“ (Nr. 99), vėliau įtrauktas į Ferré istorijų rinkinį „Pandoros popieriai“ (Papeles de Pandora, 2000).

 

                                Ir karalius tarė Išminčiui:

                                – Išminčiau, knygos lapai tušti.

                                – Pasklaidykite dar.

                                Karalius pervertė dar kelis lapus

                                ir netrukus nuodai pasklido jo kūnu,

                                nes knyga buvo užnuodyta.

                                Tada karalius sudrebėjęs sušuko:

                                – Manimi sklinda nuodai.

 

 „Tūkstantis ir viena naktis“

 

Rosaura gyveno name su balkonais, apaugusiais tankiais vijokliais, ir ten pasislėpusi skaitydavo pasakas. Rosaura. Rosaura. Liūdna jauna mergina neturėjo draugų ir niekas negalėjo įspėti, iš kur kildavo jos liūdesys. Ji labai mylėjo savo tėvą, kai jis būdavo namuose, jos juokas ir dainos pripildydavo kambarius ir koridorius, o kai jis išeidavo į darbą, ji tarsi stebuklingai pradingdavo ir skaitydavo pasakas.

Žinau, kad turėčiau atsikelti ir pasirūpinti gedinčiaisiais, paduoti kavos padėkliuką savo klientėms, o konjako – jų nepakenčiamiems vyrams, bet jaučiuosi išsekusi. Vienintelis dalykas, kurio dabar noriu, tai pailsinti išvargintas kojas; leisti, kad aplink mane, kaip nesibaigiantis nuobodus rožinis, skambėtų kaimynų litanijos. Donas Lorensas buvo nusigyvenęs cukranendrių augintojas, kuris tik darbuodamasis nuo aušros iki sutemų sugebėdavo uždirbti šeimos išlaikymui. Pirmiausia Rosaura, paskui Lorensas. Netikėtas sutapimas. Jam labai patiko namai, kuriuose gimė ir kurių galerijos, tarsi plaukiojančiam laive, kyšojo virš cukranendrių. Namo istorija kurstė Lorenso aistrą, nes būtent šiuose bokštuose beveik prieš šimtą metų įvyko pirmasis kreolų pasipriešinimas invazijai. Vaikščiodamas po sales ir balkonus donas Lorensas jausdavo, kaip užkaista kraujas, ir jam atrodydavo, kad girdi muškietų griausmą ir karo šūksnius tų, kurie čia žuvo gindami tėvynę. Tačiau pastaraisiais metais reikėjo atsargiau vaikščioti po namą, nes skylių grindyse vis daugėjo, o pro jas apačioje matėsi vištų ir kiaulių aptvaras, kurį teko įkurti rūsyje. Nepaisant šių trūkumų, donui Lorensui niekada nebūtų kilusi mintis parduoti savo namus ir ūkį. Kaip kad lapė iš pasakos, jis buvo įsitikinęs, kad žmogus gali parduoti savo skūrą, nagus ir net akis, bet žemės, kaip ir širdies, niekada neparduosi.

Negaliu leisti, kad kiti pastebėtų mano suglumimą, nuostabą. Po visko, kas mums nutiko, dabar tenka tapti menko rašytojėlio auka. Tarsi man neužtektų klienčių pliurpalų. „Ko tik nemačiau, – girdžiu jas kalbant už judančių vėduoklių, – beždžionė, net apsirengusi šilku, lieka beždžione.“ Nors, tiesą sakant, dabar man tai nerūpi. Lorenso dėka išsilaisvinau iš jų gniaužtų, tapau atspari jų reikalavimams: „Dar truputį sumažink iškirptę, Rosa, dar truputį patrauk užtrauktuką, Rosita“, ir viskas už tą pačią malonę ir tą pačią kainą. Bet daugiau nebenoriu apie tai galvoti.

Kai mirė pirmoji žmona, donas Lorensas pasijuto toks vienišas, kad davęs valią savo veržliai ir vitališkai prigimčiai puolė į artimiausią išsigelbėjimą. Kaip skęstantis jūreivis audringoje jūroje užkliūva už laivo, ką tik panirusio jam po kojomis, krašto ir desperatiškai įsikimba į jį, kad išsilaikytų ant vandens, taip ir donas Lorensas įsikibo į plačius Rosos, buvusios jo žmonos siuvėjos, klubus ir dar pilnesnes krūtis. Dabar, pasibaigus vienatvės metui, namuose aidėjo dono Lorenso juokas, ir jis labai stengėsi, kad ir dukra jaustųsi laiminga. Kadangi buvo išprusęs meno ir literatūros mylėtojas, jis neįžvelgė nieko blogo Rosauros neišblėstančiame susižavėjime pasakų knygomis. Be abejo, kankinamas gailesčio, nes dukrai teko mesti mokslus dėl jo nesėkmingo verslo, Lorensas kiekvieno gimtadienio proga dovanodavo jai puikią pasakų knygą.

Darosi įdomu. Autoriaus pasakojimo būdas kelia šypseną, jis skamba lyg storžievio šarlatano, įkyraus kaimiečio. Jis man visai ne prie širdies. Rosa buvo praktiška ir jai senovinės įmantrybės atrodė neleistina užgaida, todėl ji nesutarė su Rosaura. Namuose, kaip ir knygose, kurias skaitė jauna mergina, buvo gausu nudriskusių išskirtinių lėlių, spintų, prikimštų kopūstinių rožių ir dulkėtų aksominių apsiaustų, šviestuvų iš stiklo gabaliukų, kuriuos Rosaura tvirtino naktimis matydavusi nešiojamus klajojančių vaiduoklių. Sutarusi su vietiniu prekybininku, Rosa vieną po kitos pardavė šias šeimos relikvijas, dėl to nejausdama nė menkiausio sąžinės graužimo.

Šarlatanas klysta. Pirma, Lorensas jau seniai buvo mane įsimylėjęs (dar gerokai prieš žmonos mirtį, prie jos ligos patalo, jis rydavo mane akimis), todėl ir aš jaučiau jam šiek tiek švelnumo ir užuojautos. Būtent dėl šios priežasties už jo ištekėjau, ir jokiu būdu ne iš išskaičiavimo, kaip buvo minėta šiame pasakojime. Keletą kartų atsisakiau jo pasiūlymų tekėti, o kai galiausiai sutikau, mano šeima tai palaikė beprotybe. Tuoktis su juo ir perimti griūvančio dvaro buities darbus prilygo profesinei savižudybei, nes dar gerokai prieš vestuves kalbos apie mano kūrinius sklido elegantiškiausiuose ir prašmatniausiuose miesto mados butikuose. Antra, parduoti tuos niekniekius buvo ne tik psichologiškai, bet ir ekonomiškai naudinga. Mano giminė nebuvo turtinga ir aš tuo didžiuojuosi. Augau dešimties vaikų šeimoje, bet mes niekada nealkome, o visų baltų spintelių tuštumų vaizdas, apšviestas nuo stoglangio krentančių spindulių, atbaidytų didžiausią drąsuolį. Norėdama jas užpildyti, pardaviau visus namuose esančius sendaikčius, kad vakarienės metu galėčiau ant stalo padėti kasdienės duonos.

Tačiau tuo Rosos uolumas nesibaigė; ji taip pat įkeitė sidabrinius stalo įrankius, staltieses ir paklodes, kadaise priklausiusias Rosauros motinai, o jos taupumas pasiekė tokį lygį, kad buvo nuskriausti net vidutiniškai epikūrietiški šeimos skoniai. Nuo stalo visam laikui dingo troškintas triušis, perlinės vištos su ryžiais ir kepti laukiniai karveliai, švelnūs net po sparneliais. Šis paskutinis sprendimas labai nuliūdino doną Lorensą, kuris po žmonos ir dukters labiausiai pasaulyje mėgo tuos kreolų patiekalus, kurių garuojantis vaizdas iš džiaugsmo kilsteldavo jo skruostus virš šypsenos kampučių.

Kas galėjo parašyti tokią virtinę kvailysčių ir šmeižtų? Nors reikia pripažinti, kad pavadinimas puikiai tinka; akivaizdu, kad popierius sugeria visus ant jo pilamus nuodus. Dėl savo ekonominių dorybių Rosa blankiai švietė namuose, bet ryškiai spindėjo gatvėse. Ji teigdavo: „Blogi laikai – geri laikai, nereikia kaimynų versti matyti mus ištikusias negandas.“ Apsivilkusi geriausiais drabužiais ji eidavo į mišias ir to paties reikalaudavo iš dono Lorenso. Pirmame namo aukšte ji atidarė siuvyklą, ją juokingai pakrikštijo „Bastilijos iškilimu“, neva norėdama pritraukti kultūringesnius klientus, ten vakarais siuvo ir dėliojo audinius, o viską, ką uždirbdavo pardavusi šeimos daiktus, investavo į sukneles, kurias siuvo savo klientėms.

Į kambarį ką tik įėjo mero žmona. Pasisveikinsiu su ja nesikeldama, tik nežymiai linktelėdama galva. Ji dėvi vieną iš mano išskirtinių rūbų, kurį turėjau perdaryti bent dešimt kartų, kad liktų patenkinta, tačiau nors žinau, jog ji tikisi, kad prieisiu prie jos ir pasakysiu, kaip gerai ji atrodo, tūkstantį kartų nusilenkdama, man nesinori to daryti. Nusibodo tarnauti turtingų vyrų žmonoms. Iš pradžių man jų buvo gaila: kai mačiau, kaip jos lyg dūstančios gėlės vysta savo dvarų stiklinėse galerijose, neturėdamos kuo užsiimti, vien tik lekiojimu tiltais nuo gandų prie gandų ir nuo arbatėlių prie arbatėlių, man plyšdavo širdis. Nuobodulys, ta žmogėdra su pliušiniais nagais, jau buvo pražudęs keletą jų, tapusių neurozės ir depresijos aukomis, kai aš savo kuklioje studijoje pradėjau pamokslauti apie išsigelbėjimą per Liniją ir Spalvą. Neabejoju, kad grožis yra didingiausia dorybė, dieviškiausia moters savybė. Grožis gali padaryti viską, viską išgydyti, viską ištaisyti.

Paremiama Lorenso, prenumeravau elegantiškiausius Paryžiaus, Niujorko ir Londono žurnalus ir ėmiau laikraštyje „La Gaceta“ skelbti savaitinį pamokslą, kuriame atkreipdavau dėmesį į naujausias mados tendencijas. Rudenį dėvima purpurinė ar pastelinė burnočių spalva, pavasarį talija susegta ar klostuota, žiemą segimos vėžlio kiauto ar graikinio riešuto sagos – visa tai dogma, aistringas tikėjimas. Dirbtuvės netrukus virto gyvu aviliu – tiek daug užsakymų gavau ir tiek daug apsilankė moterų, kurios atėjo pasitarti dėl naujausių mados tendencijų.

Sėkmė greit mus pavertė turtingais, ir visa tai įvyko tik dėka Lorenso, kuris padarė stebuklą, pardavęs ūkį ir paskolinęs man pinigų, kurių reikėjo verslo plėtrai. Todėl šiandien, lemtingą jo laidotuvių dieną, neprivalau su niekuo būti mandagi ar dėmesinga. Pavargau nuo reveransų ir liaupsių daugybei elegantiškų damų, kurias reikia nuolat girti, kad jos jaustųsi svarbios. Tegul mero žmona pati sau pakelia uodegą. Verčiau tūkstantį kartų perskaitysiu šią liūdnai pagarsėjusią pasaką, nei su ja kalbėsiuosi bei girsiu, kaip ji šiandien puikiai apsirengusi, kaip puikiai jai tinka raganiška mantija, batai su platforma ir siaubinga rankinė.

Donas Lorensas, pardavęs savo dvarą ir ūkį, su šeima persikėlė į miestą. Pokyčiai buvo palankūs Rosaurai: jos veidas prašviesėjo ir ji susirado daugybę draugų, su jais vaikštinėdavo po alėjas ir parkus. Pirmą kartą gyvenime ji nustojo domėtis pasakų knygomis, o kai po kelių mėnesių tėvas jai padovanojo paskutiniąją, ją paliko pusiau perskaitytą svetainėje ant naktinio stalelio. Tačiau donas Lorensas vis labiau liūdėjo, jo širdį žeidė parduoti cukranendrių laukai.

Naujose patalpose Rosa išplėtė savo verslą ir sulaukė vis daugiau klienčių. Neabejotina, kad vietos pokytis jai išėjo į naudą, nes dabar ji galėjo užimti visą pirmą namo aukštą. Už durų nebebuvo vištų ir kiaulių aptvaro, o klienčių padaugėjo. Tačiau šios damos vangiai mokėjo skolas, o Rosa neatsispyrė pagundai visada pasilikti prabangiausias sukneles sau, todėl jos dirbtuvės taip ir nedavė pelno. Tuo metu ji pradėjo kankinti Lorensą dėl testamento. „Jei tu dabar mirsi, turėsiu dirbti iki pat savo mirties, kad atiduočiau skolas, – tarė jam vieną vakarą prieš užmigdama, – nes turėdama pusę tavo pinigų negalėsiu net dalies skolų padengti.“ Kadangi donas Lorensas atsisakė išsižadėti dukters, kad galėtų jai padėti, ji ėmė įžeidinėti Rosaurą, kaltindama, kad ši svajoja visada gyventi kaip pasakoje, kai ji pati gadinasi akis ir pirštus siuvinėdama ir siūdama. Prieš nusigręždama nuo jo ir užpūsdama žvakę, ji pridūrė, kad kadangi jis savo dukrą myli labiausiai pasaulyje, ji neturi kito pasirinkimo, kaip tik palikti jį.

Jaučiuosi keistai nejaukiai, abejinga tam, ką skaitau. Pajutau šaltį ir šiek tiek svaigsta galva, bet tai, matyt, nuo šios nesibaigiančios budynės. Negaliu sulaukti, kol išneš karstą ir ši piktavalių minia grįš namo. Palyginti su mano klienčių apkalbomis, šios keistos istorijos apmatai tėra lengvos adatėlės, atšokančios nuo manęs, man jų net nepajuntant. Su Lorensu elgiausi gerai, mano sąžinė švari. O tai svarbiausia. Tiesa, aš reikalavau persikelti į sostinę ir teigiau, kad tai mums visiems išeis į naudą; tiesa, aš reikalavau, kad jis visą savo turtą paliktų valdyti man, nes maniau, kad esu tam daug tinkamesnė už Rosaurą, kuri nuolat skraidžiojo padebesiais. Tačiau niekada negrasinau jo palikti. Šeimos reikalai vis blogėjo, o žlugimas Lorensui nenumaldomai artėjo, bet jis, regis, tam neprieštaravo. Jis mėgdavo fantazuoti ir būtent šį kritinį mūsų gyvenimo laikotarpį paskyrė knygos apie kovotojus už nepriklausomybę rašymui.

Naktimis jis pildė puslapį po puslapio, garsiai mintydamas apie tragiškai prarastą mūsų tapatybę po 1898-ųjų, nors iš tiesų žmonės jūrų pėstininkus pasitiko išskėstomis rankomis. Tiesa, kaip savo knygoje rašė Lorensas, jau beveik šimtą metų po jų atvykimo gyvename ant pilietinio karo slenksčio, bet vieninteliai norintys nepriklausomybės šioje saloje yra turtuoliai ir svajokliai; nuskurdę žemvaldžiai, tebegyvenantys iliuzijomis apie šlovingą praeitį, tarsi prarastą rojų, rūstūs valdžios ištroškę politikai ir tokie rašytojėliai kaip šios pasakos autorius. Šios salos vargšai visada bijojo nepriklausomybės, jie jau mieliau pasirinktų mirtį, nei vėl atsidurtų po bjauriu buržua padu. Nesvarbu, ar tai būtų respublikonai, ar nepriklausomybės šalininkai, politiniai vadai visi yra vienodi ir žino, kuria koja raišti. Visi šios salos turtuoliai iš prigimties yra luošiai, bet kai kalba pasisuka apie gardesnį kąsnelį, jie sukas greičiau nei maras tarp alkanų gvaragviečių*; jie vadina save proamerikietiškais ir jankių draugais, nors iš tikrųjų jų nekenčia ir norėtų, kad šie paliktų savo dolerius ir nešdintųsi iš čia.

Dukters gimtadienio proga Lorensas, kaip visada, nupirko pasakų knygą. Rosaura savo ruožtu nusprendė tą dieną išvirti tėvui gvajavų džemo pagal motinos receptą. Visą popietę ji maišė ant viryklės burbuliuojantį violetinės spalvos skystį ir kelis kartus jai pasirodė, kad mato, kaip motina vaikšto po kambarius ir koridorius, nešama rožinių kvapų bangų, kurios užlieja visus namus.

Tą vakarą donas Lorensas mielai sėdo prie stalo ir valgė su didesniu apetitu nei visada. Baigęs vakarieniauti, jis padovanojo Rosaurai knygą, įrištą, kaip juokdamasis sakydavo, „briedžio širdies oda“. Nekreipdami dėmesio į aplinkybes, kurios paryškino žmonos pykčio raukšlę, tėvas ir dukra grožėjosi puošniu egzemplioriumi, kurio ryškus paauksuotas apvadas elegantiškai derėjo prie violetinės viršelio spalvos. Rosa sustingusi ant kėdės tyliai juos stebėjo su pašaipia šypsena lūpose. Tą vakarą ji vilkėjo prabangiausią suknelę, nes su donu Lorensu buvo pakviesta į iškilmingą vakarienę mero namuose ir todėl nenorėjo susigadinti nuotaikos, prarasdama kantrybę su Rosaura.

Donas Lorensas pradėjo erzinti žmoną ir, norėdamas išvesti iš kantrybės, pareiškė, kad Rosauros knygoje aprašytos karalienių ir kilmingų damų egzotiškos suknelės galėtų tapti jos įkvėpimo šaltiniu. „Nors tavo pilnai figūrai apdengti prireiktų dar kelių papildomų pluoštų šilko, neprieštaraučiau už juos sumokėti, nes tu esi tikra moteris, o ne menkutė pasakų manekenė“, – tarė jis, paslapčia įgnybdamas jai į užpakalį. Vargšas Lorensas! Taip, akivaizdu, kad jis mane mylėjo. Jo pokštai visada priversdavo mane juoktis iki ašarų. Abejingai tylėdama Rosa manė, kad šis juokelis yra prasto skonio, ir nerodė jokio susidomėjimo iliustracijomis ir graviūromis. Pagaliau baigusi apžiūrinėti prabangų egzempliorių, Rosaura pakilo nuo stalo, kad atneštų desertą, sulaukusį pagyrų visuose namuose, bet nešdama jį tėvui išmetė indą ir neišvengiamai apliejo pamotės sijoną.

Jau kurį laiką man kažkas kėlė nerimą ir dabar supratau kas. Atsitikimas su gvajavų džemu įvyko prieš daugelį metų, kai gyvenome dvare, o Rosaura buvo dar vaikas. Šarlatanas klysta: jis akivaizdžiai pakeitė įvykių seką, todėl atrodo, kad jie įvyko neseniai, nors yra priešingai. Praėjo vos keli mėnesiai nuo tada, kai Lorensas padovanojo Rosaurai minėtąją knygą dvidešimtojo gimtadienio proga, tačiau nuo tada, kai Lorensas pardavė turtą, praėjo daugiau nei šešeri metai. Galima pamanyti, kad Rosaura dar nekaltas vaikas, nors ji jau pilnametė tinginė, visateisė moteris. Kasdien ji vis labiau panašėja į savo motiną, į apsileidusias ir veltėdes šio miesto moteris. Ji atsisako imtis kokios nors veiklos, o maitinasi sąžiningai dirbančiųjų duona.

Puikiai prisimenu gvajavų džemo incidentą. Ėjome į kokteilių vakarėlį pas merą, kuriam tu pats, Lorensai, pasiūlei nupirkti ūkį „Saulėleidis“, kaip nostalgiškai jį vadinai, ir kurį kaimynai pašaipiai pakrikštijo „Seilėlydis“, keršydami už aristokratiškus postringavimus, kuriuos nuolat skleisdavai, neva čia būtų galima įkurti istorijos muziejų, skirtą cukranendrių imperijos reliktams saugoti ateities kartoms. Ilgų ir įtemptų naktinių diskusijų metu po nudėvėtu lovos baldakimu man pavyko tave įtikinti, jog negalime toliau gyventi tame dvare, kuriame nebuvo nei elektros, nei karšto vandens, o negana to, kiekvieną dieną turėjome tuštintis į prancūzišką Provanso stiliaus išvietę, tavo seneliui padovanotą Alfonso XII. Štai kodėl vilkėjau tą banalų kostiumą, pasiūtą kaip filme „Vėjo nublokšti“, iš brokatinių užuolaidų, kurių vėjas dar nenubloškė, nes tik taip galėjau padaryti įspūdį nepakenčiamai mero žmonai, įtikti jos beprotiškai didybei. Galiausiai jie iš mūsų nupirko namą su visais antikvariniais daiktais, bet ne tam, kad paverstų jį muziejumi ir parku, kuriuo galėtų mėgautis žmonės, o kad jie galėtų juo mėgautis kaip savo kaimiška sodyba.

Susijaudinusi ir netekusi žado, Rosa atsistojo ir su siaubu žiūrėjo į sirupą, lėtai srūvantį jos sijonu ir kraujo spalva sutepantį atlasines batų sagtis. Ji drebėjo iš pykčio ir iš pradžių negalėjo pratarti nė žodžio. Tačiau atsipeikėjusi ėmė rėkti ant Rosauros, kaltindama ją, kad visą gyvenimą praleidžia skaitydama pasakas, kai ji pati gadinasi akis ir pirštus siūdama. Ir dėl visko kaltos tos prakeiktos knygos, kurias jai dovanojo donas Lorensas ir kurios parodė, kad Rosaura tuose namuose buvo labiau vertinama, ir dėl kurių ji buvo nusprendusi visiems laikams palikti jį, jei knygos nebus tuoj pat išmestos į kiemą, kur ji sukurs didžiulį laužą.

Gal nuo žvakių dūmų, gal nuo mirtų kvapo man vis labiau svaigsta galva. Nežinau kodėl, bet mane išpylė prakaitas ir ėmė drebėti rankos. Perskaičius šią pasaką, mano kūne tarsi kažkas užvirė. Vos baigusi kalbėti Rosa mirtinai išbalo ir staiga krito be sąmonės ant grindų. Išgąsdintas žmonos alpulio, donas Lorensas atsiklaupė šalia jos ir ėmė verkti, tyliai maldaudamas, kad ji ateitų į protą ir jo nepaliktų, jis padarysiąs viską, ko ji prašė. Patenkinta pažadu, kurį pavyko išgauti, Rosa atmerkė akis ir šypsodamasi pažvelgė į jį, leisdama Rosaurai kaip susitaikymo įrodymą pasilikti knygas.

Tą naktį Rosaura išliejo daug ašarų, kol galiausiai užmigo padėjusi galvą ant pagalvės, po kuria buvo paslėpusi tėvo dovaną. Tuomet ji sapnavo keistą sapną: tarp tos knygos pasakų yra viena, kuri bus užnuodyta ir nužudys pirmąjį skaitytoją. Autorius, rašydamas knygą, pasirūpino, kad ji turėtų ženklą, pagal kurį pasaką būtų galima atpažinti, tačiau kad ir kaip Rosaura sapne stengėsi prisiminti ženklą, jai nepavyko. Kai ji pagaliau pabudo, kūną išpylė šaltas prakaitas, bet ji vis dar nežinojo, ar pasaka išskleis savo piktus kerus per kvapą, klausą ar prisilietimą.

Praėjus kelioms savaitėms po šių įvykių, donas Lorensas ramiai mirė savo lovoje, sergimas žmonos ir dukters rūpesčio ir maldų. Kūnas buvo apsuptas gėlių ir žvakių, giminės ir artimieji sėdėjo aplink jį, verkdami ir aukštindami mirusiojo dorybes, ir į kambarį įžengė Rosa, rankoje laikydama paskutinę pasakų knygą, kurią donas Lorensas buvo padovanojęs Rosaurai ir kuri kadaise sukėlė tiek daug nesutarimų tarp jos ir velionio. Ji nepastebimai pasisveikino su mero žmona ir atsisėdo į kiek nuošalesnę vietą, ieškodama tylos ir ramybės. Atsivertusi knygą ant kelių, ji ėmė lėtai versti lapus, grožėdamasi iliustracijomis ir galvodama, kad dabar, būdama pasiturinti, ji galėtų sau leisti pasisiūti vieną iš tų puikių karalienės drabužių. Ji pervertė kelis lapus, kol sustojo prie ją sudominusios pasakos. Kitaip nei kitose, joje nebuvo iliustracijų, ji buvo išspausdinta keistu gvajavų spalvos rašalu. Pirmoji pastraipa ją nustebino, nes veikėjos vardas buvo lygiai toks pat kaip jos podukros. Liežuvio galiuku sudrėkinusi didįjį pirštą, ji susidomėjusi ėmė versti tuos lapus, kurie dėl tiršto rašalo erzinančiai lipo vienas prie kito. Suglumimą keitė nuostaba, nuostabą – šokas, o šoką – siaubas, tačiau, nepaisant stiprėjančios nejaukos, smalsumas neleido jai liautis skaityti. Pasaka prasidėjo taip: „Rosaura gyveno name su balkonais, apaugusiais tankiais vijokliais…“, tačiau Rosa taip ir nesužinojo, kaip ji baigėsi.

 

Vertė Simonas Bernotas