SAULĖ KUBILIŪTĖ

Mažytė kalba, buvusi per plauką nuo išnykimo

 

Galbūt rugsėjo 12–18 d. tebuvo eilinė savaitė Lietuvoje, tačiau visai kitame pasaulio krašte, Naujojoje Zelandijoje, tai buvo ypatingas laikas. Šią savaitę tenykščiai žmonės vadina Te Wiki o te Reo Māori – Maorių kalbos savaite. Jos metu žmonės kviečiami dalytis maorių kalbai skirtais įrašais socialiniuose tinkluose ir kartu patirti „Maorių akimirką“, o garsiausi šalies atlikėjai perdainuoja savo hitus maorių kalba.

Māori (dar žinoma kaip Te Reo – „kalba“) kalba vos 50 000 kalbėtojų, o 186 000 teigia šią kalbą mokantys atitinkamu lygiu. Nors lietuvių kalba kalbančiųjų gerokai daugiau, savo kalbą laikome „maža kalba“, o kai kurie mūsų net yra šventai įsitikinę, kad iš kalbos reikia „valyti“ rusicizmus ir akylai ją saugoti nuo anglicizmų. Toks teiginys turi praeito amžiaus paskutiniam dešimtmečiui būdingo gynybinio nacionalizmo atspalvio. Nors lietuvių kalba išgyveno krizes ir grėsmes, šiandien ji gyvena kur kas geresnius laikus nei, pavyzdžiui, XIX a. Rytų Lietuvoje. Kitos panašaus dydžio kalbinės bendruomenės (pvz., skandinavai) kur kas mažiau baiminasi įsileisti svetimybes į savo žodyną. Tad kodėl turėtų to bijoti ir lietuviai? Maorių kalba visai neseniai buvo išnykusi, savo aukso amžių išgyveno prieš atvykstant kolonistams. Jei tokie gynybiniai jausmai prabunda beveik kelių milijonų kalbėtojų bendruomenėje, kaip gyvuoja mažiau nei 100 000 kalbėtojų turinti kalbinė bendruomenė? Kaip ši kalba skatinama ir koks jos santykis su anglų kalba?

 

Kritinė situacija XX a. – sociokultūrinė kibirkštis, lėmusi susidomėjimą

 

Iki 1987 m. maorių kalba oficialaus statuso Naujojoje Zelandijoje neturėjo. Įgytas oficialus kalbos statusas (tiesa, vis tiek neprilygstantis anglų kalbos statusui) buvo 8 deš. kilusio maorių judėjimo pasekmė. Šis – daugiausia kairiųjų – judėjimas pritraukė ne tik maorių kilmės žmones, bet ir vadinamuosius pākehā – europiečių kilmės Naujosios Zelandijos gyventojus. Tai nemenkas pasiekimas, nes lig tol tarp šių Naujosios Zelandijos visuomenės grupių tvyrojo įtampa. Pats žodis pākehā reiškia „ateivis“, „svetimas“.

Nors judėjimas siekė pakeisti maorių atžvilgiu neteisingus įstatymus, grįstus XIX a. pasirašyta Waitangi sutartimi, vienas šio judėjimo tikslų buvo ir tuo metu vos gyvavusios maorių kalbos populiarinimas. Deja, nemaža dalis paties judėjimo lyderių šios kalbos nebemokėjo. 8 deš. mažiau nei 20 proc. maorių galėjo laisvai kalbėti savo kalba, o ir didžiuma šių maorių kalbos namuose teigė nevartojantys. Įvairios sociokultūrinės įtampos tarp pākehā ir maorių, didžiulė maorių bendruomenių socialinė atskirtis visuomenėje privertė judėjimą atsižvelgti ir į savo nykstančią kalbą. Tuo labiau kad šią kalbą dėstyti mokyklose buvo draudžiama pagal 1867 m. priimtą aktą. Dėl šios priežasties maorių judėjimas ėmė steigti mokyklėles, kurti ikimokyklines programas, mokančias šios kalbos.

 

Atgimimas XXI a. – kalba kaip kultūrinės tapatybės dalis

 

Galima sakyti, kad kultūrinis lūžis, kai maorių bendruomenė ėmėsi gaivinti savo visai nugesintą tapatybę, pradėjo bręsti 8 deš. Ilgainiui jį pradėjo remti ne tik pati maorių bendruomenė, bet ir visa Naujoji Zelandija. Šiandien tokie žodžiai kaip Kia ora („būk sveikas“), pākehā, kura („mokykla“) yra visavertė Naujosios Zelandijos anglų kalbos dalis. Pati Naujoji Zelandija turi ir originalų pavadinimą – Aotearoa (teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad ne visiems šis pavadinimas patinka – taip maorių protėviai vadindavę tik šiaurinę Naujosios Zelandijos salą). Prieš porą metų pagrindinis telekomunikacijų operatorius vienai dienai pakeitė šalies kodą NZ į Aotearoa, taip paskatindamas šio pavadinimo vartojimą. Šalies premjerė Jacinda Ardern dukteriai suteikė antrą vardą Aroha, maorių kalba reiškiantį „meilė“.

Dėl kalbos nunykimo maorių kalbos mokytojai ir populiarintojai patys retai yra gimtakalbiai. Pavyzdžiui, Scotty Morrisonui (iš jo knygos Māori Made Easy pati bandžiau mokytis šios kalbos), nors pats yra maorių kilmės, ši kalba nėra gimtoji. Šiandien jis veda maorių kalbą populiarinančias laidas, duoda maorių vardus savo vaikams, yra vienas iš kalbos populiarinimo autoritetų.

Maorių kalbos mokosi ne tik maoriai. Klausantis maorių radijo, ne kartą teko išgirsti pokalbį, kai pašnekovas galiausiai pasiduoda ir prakalba angliškai – taigi, negimtakalbis pasiryžta komentuoti įvairias aktualijas maorių kalba. Tiesa, pačios radijo stotys maorių kalba skatina tai daryti – vienoje mano nusižiūrėtoje stotyje kiekvienas norintysis gali užsiregistruoti ir pasipraktikuoti kalbėdamas radijuje. Atrodo, suprasti ir šiek tiek mokėti maorių kalbą tapo kiekvieno Naujosios Zelandijos piliečio savigarbos reikalas. Šiandien tai Naujosios Zelandijos tapatybės dalis; nepaisant to, maoriai vis dar gyvena didelėje socialinėje atskirtyje.

 

Maorių kalbos santykis su kolonistų anglų kalba

 

Šiandien dauguma pasaulio kalbų susiduria su dilema – kaip elgtis su globalios kalbos statusą turinčia anglų kalba. Maorių atveju anglų kalbos statusas veikiau primena rusų kalbos statusą Lietuvoje – tai kolonistų kalba. Nors esama senų ir įsitvirtinusių skolinių, tokių kaip pukapuka („knyga“ – iš anglų kalbos book) arba taika („tigras“ – iš anglų kalbos tiger), angliški skoliniai yra keičiami maorių kalbos žodžiais. Pavyzdžiui, net puikiai žinomas „McDonald’s“ maorių kalba yra vadinamas „Makitānara“.

Labai įdomu, kad „maorinant“ angliškus ar tarptautinius žodžius susidaro žodžių junginiai arba, kaip aš juos vadinu, žodžių grandinėlės. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje „parkingas“ vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė ir kaip vartotinas variantas siūloma „(automobilių) aikštelė“. Maorių kalbos komisija, savo ruožtu, vietoj tarptautinio television skatina sakyti pouaka whakaata („rodymo dėžė“).

Beje, maorių kalboje yra išlikusių ypač senovinių žodžių. Čia derėtų paaiškinti, kad jei žodis primena metaforą – greičiausiai jis labai senas. Pavyzdžiui, „gimda“ maorių kalba yra whare tamariki – „vaikų namelis“. Toks apibūdinimas (ar terminas) aptinkamas ir visai kitame pasaulio krašte, prie Uralo kalnų, kur kalbama marių kalba.

 

Maorių kalba lingvistikoje vis dar vertinama kolonistų požiūriu

 

Dauguma pasaulio kalbų vertinamos pagal lotynų kalbai pritaikytus lingvistinius terminus. Pavyzdžiui, neretai žmonės vertina kalbos sunkumą pagal tai, kiek joje yra linksnių, o besidomintys kalbomis pasidomi ir tuo, kurioje pozicijoje sakinyje yra veiksmažodis. Deja, mokydamasi maorių kalbos supratau, kad šiai kalbai tokia sistema apskritai nelabai tinka. Kai pradėjau jos mokytis, pirmiausia susidomėjau sintakse – buvo pažymima, kad maorių kalboje veiksmažodis turi fiksuotą pirmą poziciją. Dabar galiu pasakyti, kad tai nėra visiška tiesa. Pasimokiusi atradau, kad maorių kalboje neegzistuoja mums pažįstamos kalbos dalys. Pavyzdžiui, menemene gali būti tiek daiktavardis „šypsena“, tiek dalyvis „besišypsantis“, tiek veiksmažodis „šypsosi“. Na, o vieną didžiausių iššūkių mokantis šios kalbos kelia tai, kad kone kiekvieno žodžio reikšmę ypač griežtai nulemia kontekstas.

Taigi, norėtųsi palinkėti, kad visos vietinių gyventojų kalbos kadaise kolonizuotose šalyse būtų vertinamos už savo unikalumą

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.