Voldenas, arba Gyvenimas sapne
Vienas nelabai gabus kino kritikas savo apžvalgoje apie naują Kristijono Vildžiūno filmą „Dainos lapei“ rašo: „Išmokta kino kalba svarbi ne tik kaip įvaldytas techninis amatas, bet visų pirmiausia kaip pagarba žiūrovui ir svarbiausias įrankis siekiant komunikacijos su juo“ („Literatūra ir menas“, 2022, Nr. 8). Citata išreiškia klasikinį falo-, euro- ir logocentristinį vertinimą, kai ekspertai reikalauja iš meno kūrinių universalumo. Tai dinozauriška kalba, nesuvokianti, kad menas gali turėti konkrečią auditoriją, tenkintis mažesnių ambicijų įgyvendinimu, reflektuoti nebūtinai universalius dalykus. Naujausias Vildžiūno filmas toks ir yra. Kas yra tas tipinis filmo „Dainos lapei“ žiūrovas? Prieš atsakant, manau, verta trumpai papasakoti siužetą.
Kino filmo kadras
Filmo istorija pradedama nuo demonstratyvaus civilizacijos atmetimo. Pagrindinis veikėjas Dainius (akt. Lukas Malinauskas) paskandina purve savo džipuką, išmeta raktus ir užsidaro savo sodyboje. Dainius bando susidoroti su trauma – jo mylimoji mirė (žiūrėdami filmą nieko autentiško apie jų santykius nesužinosime – mirtis jame yra veiksmo priežastis). Vienatvė arba buvimas su draugais ne padeda, o slegia ir skaudina. Pirmoje istorijos dalyje atmosfera kuriama per įvairias interjero ar aplinkos detales. Esminiu atramos tašku tampa sodyba, kuri atitiktų daugelio pamėgtą estetiką, – tvarkinga, sterili, be gandrų skulptūrėlių, bet su madingomis minimalistinėmis stiklo palapinėmis. Istorija pradeda rutuliotis, kai į pagrindinio veikėjo rankas patenka prietaisas, kuris suteikia galimybę sapnuose išlaikyti sąmoningumą. Sapnai susideda iš įvairių vizijų – fragmentiškai pasirodančios mirusios draugės, pelkės vaizdinių, net šiek tiek atidengiamas lietuviškos kolektyvinės pasąmonės šydas – Užgavėnių personažai ir keistais patiekalais nukrautas stalas. Per sąmoningą sapnavimą Dainius sugeba integruoti trauminę patirtį į savo asmenybę ir toliau tęsti gyvenimą.
Norint atsakyti į klausimą, kam skirtas filmas „Dainos lapei“, siūlau pasiskolinti vieną iš pagrindinių sociologijos terminų – kartos dėmenį. Keista, tačiau mūsų vakarietiškose visuomenėse, kuriose kaip niekur kitur pasaulyje vertinamas individualumas, galima lengvai prognozuoti žmonių elgesio ir buvimo modelius pagal gimimo metus. Kiekvienai kartai – boomeriams, X, Y, Z – būdingi stabilūs ir smarkiai toje kartoje paplitę bruožai. Dažniau mąstome remdamiesi ne jais, o politinės santvarkos kategorijomis. Norėčiau pasiūlyti savotišką minties eksperimentą – apibrėžti vieną svarbią, visuomenės centre esančią kartą. Tai žmonės, gimę vėlyvojo „atšilimo“ ir brežnevizmo laikotarpiu, kai režimas taikiniu dažniau rinkdavosi nebe kūnus, o protus. Šią kartą siūlau pavadinti Voldeno karta. Kokios yra pamatinės šią kartą formavusios patirtys?
Tai žmonės, gimę ar augę pilkoje, niveliuojančioje epochoje, kai, didėjant visuomenės nuoboduliui, vienintelis pastangų vertas dalykas buvo džinsų, striukių ir vinilinių plokštelių kolekcionavimas. Tai reiškia, kad vienas iš pagrindinių būdų išsaugoti individualumą toje pigios degtinės ir aukso veršių persmelktoje aplinkoje buvo kaupti, turėti ir rodyti daiktus, leidžiančius šiek tiek išsiskirti iš aplinkinių. Kartu tai buvo savotiškas maištas, iš viršaus nuleistos kasdienės moralės atmetimas. Vyresnioji karta, Voldeno kartos tėvai, savo ar artimųjų kailiu patyrę karo ir pokario realybę, džiaugėsi paprastu komfortu – fizinės prievartos ar materialaus nepritekliaus nebuvimu, šiltu butu. Voldeno kartai jų tėvai nebuvo autoritetas, nes paprasčiausiai jų nesuprato. Vienas iš pagrindinių totalitariniam režimui funkcionuoti būtinų dalykų yra horizontalaus santykio tarp žmonių suskaldymas. Čia nereikėtų mąstyti pernelyg politiniais ar filosofiniais terminais, tokiais kaip ideologija, tradicija, valstybingumas ir pan. Turiu omenyje paprasčiausius asmeninius pasakojimus prie vakarienės stalo ar troleibuse, kai vyresnė karta pasakojo savo išgyvenimus – tai, kas jiems atrodo svarbu papasakoti. Tikrovėje tokie pasakojimai vargiai buvo įmanomi. Žinoma, nereikia būti naiviems ir galvoti, kad kažkada egzistavo jauna karta, kuriai tėvai buvo autoritetas, – tai neįmanoma. Tačiau tėvai ir seneliai artikuliuoja aplinką, sukurdami pasakojimą, iš kurio jaunesnė karta pasiima tai, kas jai atrodo svarbu. Kai to nelieka, individui tenka pačiam konstruoti modelius, pagal kuriuos reikia gyventi.
Įvyksta perestroika ir ateina laukinis kapitalizmas – ne tik režimo kaita, bet apskritai valstybinių struktūrų suirutė. Per kelerius metus į pirmą planą, kaip struktūra, iškyla organizuotas nusikalstamumas. Tokioje aplinkoje Voldeno karta suvokia, kad esminė atsakomybė už žmogaus egzistenciją krenta ant jos pečių. Prisiminkime iš tikrųjų autentišką ir istorijoje tik epizodais pasireiškiantį laisvės jausmą: Nepriklausomybės pradžioje matome sprogimą, susidedantį iš įvairiausių veiklos rūšių – versliukai, schemos, privatizacijos. Nevaldoma laisvoji rinka suteikia sąlygas kerotis jaunystėje pasėtai nuobodulio sėklai ir autentiškumo alkiui. Pridėkime rusiško pasaulio nykaus dvasingumo įtaką ir gauname tikrai hobsišką pasaulio viziją – žmogus žmogui vilkas. Tokiomis aplinkybėmis Voldeno karta pradeda tikėti, kad svarbiausi dalykai gyvenime yra turtas, įvaizdis ir ryšiai su artimiausiais žmonėmis. Aptarę kartos formavimosi sąlygas, galime punktyriškai pažymėti vėlesnę evoliuciją:
1. Prasideda rimtesnio nei drabužiai turto kaupimas ir anksčiau neegzistavusių patirčių gaudymas.
2. Terapiškai veikia kelionės į Vakarus – nuo elementarios etikos neišmanymo ir nepatogaus valiutos kurso iliuzijų mažėja.
3. Neigiamai veikia kelionės į pietūs – į Egiptą ar Turkiją; dvylika parų trunkantis girtavimas viešbučių baseinuose ir aptarnaujančio personalo paslaugumas nesumažina iliuzijos, kad kai kurie iš mūsų esame pasaulio valdovai.
4. Mafijos struktūros jau taip aiškiai kasdienybėje nebesireiškia, valstybė sustiprėjusi, vyksta gyvenimo normalizacija.
5. Nelegalaus ir lengvo uždarbio galimybių mažėja, jaunystės aistros senka ir Voldeno karta tampa Lietuvos vidurine klase. Kaip ir būdinga vidurinei klasei, susiformavusiai iš proletariato, pagrindinis gyvenimo variklis – lengvas hedonizmas.
6. Voldeno karta domisi vynais, valgo pelėsinius sūrius, marinuotas alyvuoges ir pabando iš naujo atrasti Vakarus – šįkart kelionės į Italiją, Prancūziją, Graikiją tampa jaukesnės. Vilniuje kyla nesuprantama vyninių manija, sostinės gyventojai gyvi vien tik brusketomis, užtepėlėmis ir vynu „Primitivo“.
7. Ambicijų ir puikybės mažėja, bet jos nemiršta – Voldeno karta, supratusi, kad netaps nuomonės formuotojais, bando būti bent panaši į juos. Chamizmas yra naujasis protingumas. Tai žmonės, kurie turi nuomonę apie viską – kvepalus, Bažnyčią, krepšinį, valstybę, restoranus, narkotikus, mokslą ir, žinoma, karą. Nesvarbu, kad knygos nėra skaitomos, svarbu, kad jos būtų rašomos.
8. Santykiai su vaikais konfliktiški. Paradoksalu, bet vaikai mąstymu ir vertybėmis yra panašesni į savo senelius nei į tėvus.
9. Jei Voldeno kartos atstovai peržengia penkiasdešimtmetį, sėlinančios mirties nuojauta verčia domėtis dviem anksčiau niekintomis sritimis – politika arba įvairiomis dvasinėmis praktikomis.
Galime pagaliau sugrįžti prie Kristijono Vildžiūno filmo ir atsakyti į klausimą – kam skirtas filmas „Dainos lapei“? Atsakymas paprastas – Voldeno kartos atstovams, pasirinkusiems iš naujo atrasti įvairias dvasingumo formas. Galima samprotauti, kad savo baigtinumo suvokimas turėtų skatinti individus atsigręžti į tradicinę religiją, bet to nėra. Bažnyčios mokymo žadamas išganymas kartu neša ir visą rinkinį taisyklių bei struktūrų, prie kurių reikia derintis, o tai nėra priimtina. Todėl natūralu ir tikėtina, kad įvairios mažiau reguliuojamos praktikos, tokios kaip tantrinė joga, Carloso Castanedos mokymai, fengšui, neopagonybė ar sąmoningas sapnavimas, vis labiau populiarėja. Tai išraiškos dvasingumas, leidžiantis užsidaryti savo viduje ir pailsėti nuo ne visada palankios tikrovės.
Šis tekstas yra tik spekuliatyvus bandymas išskirti kai kuriuos labiau pasikartojančius vienos kartos bruožus. Privalu pasakyti, kad žmogų apibrėžia ne priklausymas konkrečiai kartai ar nacijai, bet jo mintys, žodžiai, veiksmai. Visgi mąstant apie naujausią Vildžiūno filmą, man buvo svarbu suvokti, kodėl kam nors žmogaus vidiniai ego labirintai gali būti įdomesni nei pasaulis. Bet kad nepadaryčiau tos pačios klaidos kaip cituotas kritikas, šį klausimą palieku skaitytojui.
O į įsivaizduojamą kritiko klausimą – jei universalumas nebėra siekis, kur yra riba? – atsakyti galima prisimenant a. a. Jeaną-Lucą Godard’ą – kinas gali būti kuriamas visiems, kino kritikams arba niekam.
