Šventvagystė

Tai buvo nedidelė balta katytė. Bet apie Biliūną prašau negalvoti. Pliušinis žaislas, nieko daugiau. Užtat tą vakarą manyje pabudo vagis. Sako, geri menininkai vagia. Taip sakoma perkeltine prasme. O šiuo atveju jokių perkeltinių prasmių. Nebent tai, kad mane neseniai perkėlė į Lukiškes.

Tą vakarą manyje pabudo tikras vagis. O šį vakarą noriu papasakoti jums savo istoriją.

Ši istorija nenusipelno romano. Nes ji trumpa ir joje nėra intrigos. Tik instinktai. Kaip sakė vienas mano mėgstamas kunigas: „Žmogus yra trapus, stokojantis drąsos, jam nėra lengva atpažinti Dievo valią, o kartais taip prisiriša prie savo minties, kad ją ima laikyti Dievo valia. Nes taip patogiau. Laikinai.“ Bet nėra nieko amžinesnio už laikinumą. Ir tai aš patyriau savo kailiu. Na, gal tiksliau būtų taip nesakyti, nes žmonės kailio neturi. Bet žvėrį viduje tikrai nešiojamės (ir Biliūnas šiuo klausimu yra negailestingas).

Pirma mintis visai nekalta. O kas, jei… Ir net nebandykite slėpti, kad patys nesate taip pagalvoję – o kas, jei trenkčiau tam bjauriam tipeliui, einančiam pro šalį? O kas, jei pasukčiau mašinos vairą į priešingą eismo juostą? O kas, jei pasekčiau tą merginą ir… Šios mintys spontaniškos, sąžinė jų nekontroliuoja. Nebent gimsta mintis, prie kurios prisiriši taip, kaip šventieji prisiriša prie Dievo valios. Tokia ta šventvagystės pradžia.

Tai buvo nedidelė miela žaislinė katytė. Balta, bet turėjo juodą uodegą ir šviesiai mėlyną suknelę (jei ką nors iš jūsų domina suknelės). Ir rožinius batelius. Kaipgi be rožinių batelių. Vertė jos buvo beveik nulinė, pinigų aš turėjau, bet juk ne viskas gyvenime matuojama vien pinigais.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnį, smulki vagystė užtraukia baudą nuo devyniasdešimt iki keturių šimtų eurų. Bet niekas manęs nesugavo. Ir vogti aš nenustojau.

Sekėsi man gerai. Nedidelė balta katytė netrukus įsigijo pliušinių draugų. Galima sakyti, buvau talentingas. Todėl savo talento nenorėjau užkasinėti smulkme. Juk kiekvienas talentas reikalauja visiško atsidavimo, švento paklusnumo. Ir aš paklusau.

Teistas nebuvau, tad kliūtys ginklui įsigyti tebuvo formalumai. Medicininė pažyma. Prašymas policijai. Kursai. Seifas. Ir štai aš pasirengęs. Pasirengęs įvykdyti savo Dievo valią.

Gal mane sugadino amerikiečių filmai, nežinau. Pirmu taikiniu apiplėšti pasirinkau degalinę. Lietuvoje degalinių darbuotojai ginklų dažniausiai neturi. Bet kiekviena taisyklė turi išimtį.

O likusią mano istorijos dalį jau aprašė Biliūnas, apie kurį prašiau negalvoti: „Tai buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“