Niujorko poetų mokykla: 3 × 3 (2) [Schuyler, Koch, Ashbery]

 

Jamesas Schuyleris [Skaileris] (1923–1991), Kennethas Kochas [Koukas] (1925–2002) ir Johnas Ashbery (1927–2017) – kertiniai vad. Niujorko mokyklos poetai (drauge su Franku OʼHara). Čia spausdinami jų kūrybos pavyzdžiai – gyvas įrodymas, kad šiuos poetus siejo ne panaši stilistika ar pasaulėjauta, o antitradicionalizmas, bendras siekis nepaisyti įsisenėjusių poezijos konvencijų. Parodų kuratoriumi Niujorko moderniojo meno muziejuje kurį laiką dirbęs, meno kritiką rašęs, o vėliau vis labiau atsiskyrėliškai gyvenęs Schuyleris daugiausia kūrė elegiško pobūdžio gamtos meditacijas; už rinkinį „Poemos rytas“ (The Morning of the Poem, 1980) apdovanotas Pulitzerio premija. Ryškiausias 1995 m. Bollingeno premijos laureato Kocho poezijos bruožas – komizmas ir sąmojingas lyrizmas. Kone visais įmanomais poezijos apdovanojimais tėvynėje įvertintas Ashbery – sunkiai į rėmus įspraudžiamas XX a. 2 p.–XXI a. pr. amerikiečių poezijos banginis ir chameleonas, anot Davido Lehmano, tikras „avangardisto įsikūnijimas“ (dar Ashbery poezijos žr. „Š. A.“, 2022.VII.15, vert. A. P.).

JAMES SCHUYLER 

 

Pasveikinimas

 

Praeitis yra praeitis, ir jei

prisimeni tai, ką ketinai

padaryti, bet nepadarei, argi

toks atminas nėra pakankamas

darymas? Kaip antai tas užsi-

motas suskynimas visų

po vieną, surinkti kiekvienos

rūšies po dobilą,

saulutę, raudminą,

augusius toje pievoj,

kur kūpsojo trobelė, ir

vieną popietę juos ištyrinėti,

kol nenuvyto. Praeitis

yra praeitis. Aš sveikinu

aną margą pievą.

 

 

Spalis

 

Knygos nukloję lovą,

lapai – pievelę. Kiek

krapnoja. Ruduo

atėjo: neraštuotas, 

krentančiais lapais.

 

Klevai išsirpę. Obuoliai

grįžta namop standūs maišeliuose. 

Gardi šita kriaušė.

Kiek krapnoja ant

atsitiktinių lapų raštų.

 

Debesų aureolė viršum

mūsų salos. Lietus

tapena nenu-

kritusiais lapais. Rudenio

knygos nukloję lovą.

 

 

Eilėraštis

 

                             Trevorui Winkfieldui,

                                  1970 m. gruodžio 26 d.

 

Vėjas drasko saulę

     ir kėtoja ant sniego.

          Dangus šypsosi, ir iš

               jo burnos išslenka

                    pieninis dantis, kurs patsai

                         nuslysta po debesies

                              pagalve. Dantukų fėja

                                   žino, kur ieškoti ir kada

                                        užrakinti lapus,

                                             senokai susipakavusius ir

                                                  išlėkusius: „Pietuosna.“ Ne

                                                       dabar, nors šis juokingai

                                                            purstantis žieminis lietus

                                                                 apkrečia žolę, išdžiūvusią

                                                                      ir balzganą, kukurūzų miltų

                                                                           šampūnu. „Įsitrink,

                                                                                išsitrink.“ Pasakyti

                                                                                     lengviau, nei padaryti. Viskam

                                                                                          reikia laiko, kiek

                                                                                               reikia:

                                                                                               lapai išlapenę,

                                                                                                    žiema

                                                                                                    su

                                                                                                         snaigėm,

                                                                                                         ne mažiau

                                                                                                         gausiom,

                                                                                                         tik

                                                                                                              tr

                                                                                                              um

                                                                                                              pa

                                                                                                              am

                                                                                                              žėm.

 

 

KENNETH KOCH

 

 

Variacijos Williamo Carloso Williamso tema*

 

1

 

Sukapojau trobą, kurią laikei vasarojimui kitais metais.

Atsiprašau, bet buvo rytas, neturėjau ką veikt,

o tos sijos viliote viliojo.

 

2

 

Kvatojome drauge iš piliarožių,

o paskui apipurškiau jas šarmu.

Atleisk. Pats nesuprantu, ką darau.

 

3

 

Atidaviau pinigus, kuriuos sutaupei ateinantiems dešimčiai metų.

Jų prašęs vyras buvo apskuręs,

o atkaklus kovo vėjas verandoje toks drėgnas ir žvarbus.

 

4

 

Vakar vakare mudu šokome ir aš sulaužiau tau koją.

Dovanok man. Buvau nerangus ir

norėjau tavęs šičia, palatoje, kur daktaras – aš!

 

* Be abejo, žaidžiama poeto ir gydytojo W. C. Williamso garsaus eilėraščio „Tik norėjau pasakyt“ (This Is Just To Say) motyvu: lyrinio herojaus atsiprašymu dėl suvalgytų slyvų. (Visos pastabos – vertėjo.)

 

Alex Colville. Žmogus verandoje. 1953

Alex Colville. Žmogus verandoje. 1953

 

Replikos įvairiausiems žmonėms, sakomos vienu metu

 

Padėjai man susitvardyti.

Norėčiau, kad nejudėtum.

Nustok minutėlę kalbėjęs ar kuitęsis.

Ne. Prašau. Tris, gal penkias minutes.

Sakyk, kuriuo keliu į pakalnę tursnoti.

Ar ten yra tiltas? Ar pageidausiu kompanijos?

Papasakok apie tuos senolius, kurie statė tiltą.

Kas ta „japoniška ekonomija“?

Kur nukišai gydymo sąskaitas?

Kaip aš tavim žaviuosi!

Gali padėti nusivilkti šitą?

Gal galėčiau padėti tatai nusivilkti?

Su šiuo reikalu baigta?

Kas tas automobilių prekeiva?

Tentas, kurį išskleidėm šuniui.

Man reikia nesibaigiančio apkabinimo.

Vandenynas tikrai ne per toliausiai.

Į vakarus atkakai šitokiu oru?

Namie sėdėjau nusiavęs batus.

Tu nešioji kryžių!

Tas suoliukas, žiūrėk! Po juo yra šunyčių!

Gal galėčiau vieną mažą šlakelytį viskio?

Manau, norėjau padaryti tau įspūdį.

Sninga.

Revlonas* atkako iš už jūrų marių.

Šis triukšmas erzina.

Nenorėjom, kad pupulis čia ateitų dėl vanago.

Ką tu skaitai?

Kokiu stiliumi norėtumei, kad paaiškintų drėgnumą?

Man rūpi, bet ne itin. Gali užtraukt cigarą.

„Tikrumas“ nėra tas žodis, kurį kada vartočiau.

Žiū, koks trumpas sijonėlis! Turi fotoaparatą?

Mėnulis yra vėžiagyvis.

Su daugeliu žmonių negaliu kalbėtis. Jie ėda mane gyvą.

Kas tu apskritai esi?

Noriu į tave žiūrėti visą dieną, nes tu mano.

Gal geidautumei apsilankyti picerijukėj?

Ačiū, kad pasakei savo ženklą.

Ši saulė pripildė mane džiaugsmo!

Vėžlys stumiasi į priekį, tačiau omaras liekasi. Tyla laimėjo!

Hm, velniop tave ir tą termometrą!

Nenoriu kviesti gydytojo.

Nesupratau, ką turėjai omeny, kai man tai sakei.

Darosi šalta, bet aš baisiai tingiu.

Jei nori, galim eiti ten,

Kur kiek daugiau šviesos.

  

* The Revlon Man – čia greičiausiai turimi omeny „Revlon“ kvepalai „That Man“.

 

 

 

Eilėraštis

 

Ką reikia

Padaryti,

Tai sureguliuoti

Jūrą taip,

Kad laivai

Automatiškai plauktų

Į kelionės tikslą.

Ak, graikai

Mąstė apie tai!

Na, o jeigu

Jie

Sureguliavo? Mes neturime

Vėjų

Dievų!

Todėl

Turime telktis

Mokslą!

 

 

JOHN ASHBERY

 

Kas yra poezija

 

Viduramžių miestas su frizu,

Vaizduojančiu skautus iš Nagojos? Sniegas,

 

Iškritęs, kai norėjome, kad pasnigtų?

Gražūs vaizdai? Bandantys išvengti

 

Idėjų, kaip šiame eilėraštyje? Bet mes

Grįžtam prie jų kaip pas pačią, palikdami

 

meilužę, taip geidžiamą? Dabar

Jie turės patikėti,

 

Kaip mes patikėjom. Mokykloje

Visos mintys išutinėtos iki pašaknių:

 

Tai, kas liko, priminė pievą.

Užmerk akis ir pajusi ją per mylias aplinkui.

 

Dabar atmerk akis į laibą statmeną taką.

Gal jisai… – ką? – netrukus įteiks mums gėlių?

 

 

Ūkyje šiaurėje

 

Kažkur kažkas įnirtingai keliauja tavęs link,

Neįtikėtinu greičiu, keliauja dieną ir naktį,

Per pūgą ir dykumos karštį, per liūtis, siaurukalnėm.

Bet ar žinos ji, kur tave rasti,

Ar atpažins, kai tave pamatys,

Ar įteiks tai, ką tau neša?

 

Čia beveik niekas neauga,

Tačiau klėtys braška nuo miltų,

Miltų maišų prikrauta iki pat gegnių.

Upeliais srūva saldybė, penas žuvų;

Paukščiai temdo padangę. Ar to užtenka –

Nakčiai pieno išnešti,

Kartais apie ją pagalvoti,

Kartais ir visada, sumišų jausmų apimtam?

 

 

Mano gyvenimo istorija

 

Kartą buvo du broliai.

Paskui liko tik vienas: aš.

 

Užaugau spėriai, vairuoti neišmokęs

net. Štai jau ir smirdintis suaugėlis.

 

Maniausi atrasiąs domesio sritis,

kurios gal sudomins kitus. Neišdegė.

 

Pradėjau itin graudentis dėl, kaip atrodė,

smagių prabėgusių metų. Nepaliaujamai

 

sendamas dariausi ir vis dosnesnis

savo minčių bei idėjų atžvilgiu,

 

laikydamas jas bent ne prastesnėmis už kito žmogaus.

Paskui atkilęs didžiulis visa ryjantis debesis

 

slankiojo horizontu, siurbdamas nesusiurbdamas

jo mėnesių mėnesius, o gal ir metų metus.

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.