Veidrodis

 

Karas

 

Laukai palaidi

keliai purvini

nuo žemės graibstymo

visi jau medžiai vieniši

kaip šunys šaukiasi

dangaus

pilnos balos motinos

negeriamų ašarų

susimaišiusios su

puria numirusių paklode

bado kūną stingdantis šaltis

duria kojon sudaužyti

stiklai ir metalo tūtelės

 

kada šis karas

mano galvoje sustos?

 

Džiazas bare

 

Tarp miesto gatvių

senais akmenimis grįstų takelių

kur džiazas vaikšto

kaip paplaukęs beprotis

pabėgęs iš ligoninės palatos

skambėti nenustoja baruose

dūžtantys bokalai

 

už brangius prisiminimus

neveikiantį melodijų grotuvą

tyliam baro kampe neliečiamą

philos užsiimančių klientų pirštų

 

už pinigus ir valiutas

išleidžiamas lengvai į vėją

kad dar ilgiau užtruktų

gyvenimo akimirka žavinga

 

teskamba pokalbiai ir revoliucijos

tesikeičia religijos dievais

kartu išlįskim į pasaulį

ir tapkim naujais popiežiais

 

 

Sudiev

 

Kiekvieną vakarą

aš ištariu sudiev

 

draugams

pažįstamiems

artimiesiems

pardavėjams parduotuvėse

barmenams baruose

padavėjoms restoranuose

praeiviams spūstyse

 

kiekvienąkart

ištartus man sudiev

jaučiu kad man

beliko laiko

vis mažiau

 

Veidrodis

 

Norėjau fotoaparatu

pagauti savo suskilusią

akimirką sudužusiame

egzistenciniame

veidrodyje numestame

šalia kitų egzistavimo

nebepratęsiančių

šiukšlių

 

išryškinęs juostą

tamsiame kambaryje

neberadau savo indėlio

į pasaulį ir prasmingą

būvį

 

ėjau savęs ieškoti

iš naujo

 

 

Čia slepias paslaptys

 

Kiek panašių melodijų girdėjau

keliaudamas tuščiu skrandžiu

per upės šaltinius

 

kiek ašarų ant lango pastebėjau

pakeldamas aukštuosius

iš miegų

 

tarp daugiabučių pastatų

už keturių kvadratinių luitų

verda puodai pokalbių

 

paveikslų ir tapetų

žvaigždžių plakatų nusagstytos

                                                             sienos

tylės tarp amžinybės ir

susinaikinimo ribos