Niujorko poetų mokykla: 3 × 3 [O'Hara, Berrigan, Padgett]
Niujorko mokykla (New York School) vadinama XX a. 6–7 deš. itin aktyviai veikusi neformali menininkų (poetų, dailininkų, šokėjų, muzikantų) bendrija, kurią vienijo avangardinio, eksperimentinio, siurrealistinio meno impulsai, „nerimtos“ temos, žaismė, saviironija, intertekstinės ir tarpdisciplininės aliuzijos. Niujorko poetų mokyklos kūryba neretai laikoma skaudžias, kartais net patologines asmenines patirtis afišuojančios išpažintinės poezijos antipodu.
Centrinė meninio judėjimo figūra, savotiškas katalizatorius buvo poetas, meno kritikas ir Moderniojo meno muziejaus kuratorius Frankas O’Hara (1926–1966), drauge su poetais Johnu Ashbery, Kennethu Kochu ir Jamesu Schuyleriu laikomas ir garsiausiu Niujorko poetų mokyklos atstovu. Laisvos formos ar sąmonės srautą imituojanti O’Haros poezija dažnai primena estetinių įspūdžių dienoraščius, stilistika gali būti lyginama su veiksmo tapyba. Žymiausios poezijos knygos: „Meditacijos greitojoje“ (Meditations in an Emergency, 1957) ir „Priešpiečių eilėraščiai“ (Lunch Poems, 1964).
Iš Talsos į Niujorką 7 deš. pradžioje persikėlę poetai Tedas Berriganas (1934–1983) ir Ronas Padgettas (g. 1942) priskiriami antrajai Niujorko poetų mokyklos kartai. „24 valandas per parą poetu dirbęs“ Berriganas labiausiai vertinamas dėl keliskart perleistos debiutinės poezijos knygos „Sonetai“ (The Sonnets, 1964), kurioje pasitelkė ir koliažo, cut-up technikas, eksperimentavo tą pačią eilutę naudodamas skirtinguose kontekstuose, sumaišydamas eilučių tvarką (kaip XV sonete) ir pan. Padgettas autorefleksiškoje poezijoje dažnai žaismingai fiksuoja patį kūrybinį aktą; su poetu Davidu Shapiro yra sudaręs reikšmingą Niujorko poetų antologiją (An Anthology of New York Poets, 1970), studijavęs ir vertęs XX a. pirmų dešimtmečių avangardinio modernizmo prancūzakalbius poetus, tarp jų – Pierre’ą Reverdy ir Guillaume’ą Apollinaire’ą.
FRANK O’HARA
Autobiographia Literaria
Kai buvau vaikas,
žaisdavau vienui vienas
kur mokyklos kiemo
pakampėj.
Nekenčiau lėlių ir
nekenčiau žaidimų, gyvūnėliai
nebuvo draugiški, o paukščiukai
nuskrisdavo.
Jei kas ieškodavo
manęs, slėpdamasis už
medžio rėkdavau: „Aš
našlaitis!“
Ir štai aš –
tik pamanykit! –
visokeriopo grožio centras,
rašau šiuos eilėraščius!
Kodėl aš ne dailininkas
Aš nesu dailininkas, aš – poetas.
Kodėl? Manau, geriau būčiau
dailininkas, bet nesu. Na,
tarkim, Mike’as Goldbergas
pradeda tapyti. Užšoku.
„Sėsk ir išgerk“, –
sako. Išgeriu; išgeriam. Pakeliu
akis. „Tu nutapei SILKES.“ –
„Taip, čia kažko trūko.“ –
„A.“ Išeinu, dienos eina,
vėl užšoku. Paveikslas
einasi, aš išeinu ir dienos
eina. Užšoku. Paveikslas
baigtas. „O kur SILKĖS?“
Iš visa ko belikę tik
raidės. „Pergrūsta buvo“, – sako Mike’as.
O aš? Vieną dieną užsimąstau
apie spalvą – oranžinę. Parašau eilutę
apie oranžinę. Neilgai trukus
visas lapas pilnutėlis žodžių, ne eilučių.
Paskui dar vienas. Turėtų būt
nepalyginamai daugiau – žodžių, ne
oranžinės, kokia baisi ta oranžinė
ir gyvenimas. Dienos eina. Viskas net
proza surašyta, aš – tikras poetas. Poema
baigta, o oranžinės dar nė
nepaminėjau. Dvylika eilėraščių, pavadinu
juos ORANŽINIAIS. O vieną dieną galerijoje
išvystu Mike’o paveikslą pavadinimu SILKĖS.
Kritikas
Niekaip negaliu tavęs įsivaizduoti
kitokio, nei esi: mano sodų
žudikas. Tykai tenai
jų šešėliuose, seikėdamas
žodžius lyg per pirmąją Ievos
sumaištį tarp penių ir
žalčių. Ak, būk šelmiškas, būk džiugus
ir būk santūrus. Negąsdink
manęs labiau, negu
reikia! Aš turiu gyvent amžinai.
TED BERRIGAN
3 lapai*
Jackui Collomui
10 Dalykų, kuriuos darau Kasdien
lošiu pokerį
geriu alų
rūkau žolę
smaukau
keikiuos
PRIE MANHATANO VANDENŲ
žydžiu
pozityvus & negatyvus
einu namo
ryju priešpiečių eilėraščius
tupiu
permainos
Gyvenimas eina pro šalį
linksmokai
graudžiai
DARBO NĖRA
Banginio Medžioklė
„ir jeigu vėjas palankus,
laimingas aš kasdien.“
Džiovinantis baltasis vynas
širdies smūgis
kongreso garbės medalis
Troba kaime
NEGANA
* Šis eilėraštis – tai Berrigano žodžių nuorašas iš dailininko George’o Schneemano (1934–2009) trijų dalių šilkografinio spaudinio.
Iš „Sonetų“
XV
Joe Brainardo koliaže balta rodyklė
Jame nėra jo, alkano negyvo daktaro.
Monroe nuotraukų, balti jos dantys nu-
aš tikrai siaubingai nusiminęs, nes mirė Marilyn
ir sušlamščiau „Karaliaus Kukurūzo“ spragėsių“, – rašė jis savo
šukių Joe koliaže
Daktare, o ten parašyta „AŠ TAVE MYLIU“,
ir sonetas nemiręs.
nukreipia akis nuo pilkų žodžių,
„Dienoraštyje“. Juoda širdis šalia penkiolikos stiklo
Monroe, dėl to nuėjau į dieninį kažkokio žiūralo seansą
balinti virpančiomis Joe rankomis. „Šiandien
Kas jame yra, tai šešiolika suplėšytų Marilyn
nėra nukreipta į Williamą Carlosą Williamsą.
Mano autobiografija
Iš meilės Megan šokau kiaurą naktį,
griuvau ir poroje vietų susilaužiau koją.
Pas gydytoją eiti nepanorau.
Jaučiausi visiškas kvailys, dėl to.
Bet Megan susirado telefoną ir susuko
mano mamai. Dikas susilaužė koją
ir neina pas daktarą! – pranešė.
Duokš jį šen pakalbėt, pasakė mama.
Diki, tarė ji, tučtuojau kelies
ir varai pas daktarą!
Aach, mam, atsakiau. Gerai, mam.
Dabar mano koja sugipsuota nuo
kojos nykščio iki klubo, drybsau lovoj kiaurą dieną
ir galvoju. Dieve, kaip aš myliu tą merginą!
RON PADGETT
Reverdy skaitymai
Vėjas, perkošęs galvą, padarė ją dauginę.
●
Pusiau nutrinti žodžiai ant duonos sienos.
●
Kažkas šlifuoja ausų spalvą.
Ji žiūrisi ir į save.
●
Vaikas piešia žmogų, ir sniegas
nukloja žemę.
●
Jis nusileidžia iš nakties,
kuomet užeina kalvos.
●
Tavo apybrėžos nutįsta į begalybę.
●
Paleidžiu gerklę kuo toliau.
Įlaikintas
Ketinu žvilgtelt į laikrodį,
nors man ir nė motais, kiek laiko.
Tik smalsoka.
Keista, kai pamatai,
kad valandų daug daugiau ar mažiau,
nei manei,
bet dar keisčiau, kai valandų
būtent tiek, kiek manei.
Tačiau už mano nugaros
etc., etc.
„beribės Amžinatvės Dykros“*.
Pasiduodu.
Dabar vienuolika po vienuolikos.
Kas visad nutinka
vienuolika po vienuolikos?
Beribė amžinatvė!
* Aliuzija ir citata („Desarts of vast Eternity“) iš žymaus anglų metafizinio poeto Andrew Marwellio (1621–1678) vieno garsiausių eilėraščių „Droviai mylimajai“.
Poetas kaip nemirtingas paukštis
Prieš sekundę sutuksėjo mano širdis,
ir aš pamaniau: „Nekoks laikas
gauti širdies smūgį ir mirti, eilėraščio
vidury“; tada pasiguodžiau
mintim, jog niekas niekad negirdėjo,
kad kas nors būtų miręs rašydamas
eilėraštį, kaip ir paukštis niekad nemiršta skrisdamas.
Man atrodo.
Vertė Andrius Patiomkinas