Niujorko poetų mokykla: 3 × 3 [O'Hara, Berrigan, Padgett]

 

Niujorko mokykla (New York School) vadinama XX a. 6–7 deš. itin aktyviai veikusi neformali menininkų (poetų, dailininkų, šokėjų, muzikantų) bendrija, kurią vienijo avangardinio, eksperimentinio, siurrealistinio meno impulsai, „nerimtos“ temos, žaismė, saviironija, intertekstinės ir tarpdisciplininės aliuzijos. Niujorko poetų mokyklos kūryba neretai laikoma skaudžias, kartais net patologines asmenines patirtis afišuojančios išpažintinės poezijos antipodu.

Centrinė meninio judėjimo figūra, savotiškas katalizatorius buvo poetas, meno kritikas ir Moderniojo meno muziejaus kuratorius Frankas O’Hara (1926–1966), drauge su poetais Johnu Ashbery, Kennethu Kochu ir Jamesu Schuyleriu laikomas ir garsiausiu Niujorko poetų mokyklos atstovu. Laisvos formos ar sąmonės srautą imituojanti O’Haros poezija dažnai primena estetinių įspūdžių dienoraščius, stilistika gali būti lyginama su veiksmo tapyba. Žymiausios poezijos knygos: „Meditacijos greitojoje“ (Meditations in an Emergency, 1957) ir „Priešpiečių eilėraščiai“ (Lunch Poems, 1964).

Iš Talsos į Niujorką 7 deš. pradžioje persikėlę poetai Tedas Berriganas (1934–1983) ir Ronas Padgettas (g. 1942) priskiriami antrajai Niujorko poetų mokyklos kartai. „24 valandas per parą poetu dirbęs“ Berriganas labiausiai vertinamas dėl keliskart perleistos debiutinės poezijos knygos „Sonetai“ (The Sonnets, 1964), kurioje pasitelkė ir koliažo, cut-up technikas, eksperimentavo tą pačią eilutę naudodamas skirtinguose kontekstuose, sumaišydamas eilučių tvarką (kaip XV sonete) ir pan. Padgettas autorefleksiškoje poezijoje dažnai žaismingai fiksuoja patį kūrybinį aktą; su poetu Davidu Shapiro yra sudaręs reikšmingą Niujorko poetų antologiją (An Anthology of New York Poets, 1970), studijavęs ir vertęs XX a. pirmų dešimtmečių avangardinio modernizmo prancūzakalbius poetus, tarp jų – Pierre’ą Reverdy ir Guillaume’ą Apollinaire’ą.

 

FRANK O’HARA

 

Autobiographia Literaria

 

Kai buvau vaikas,

žaisdavau vienui vienas

kur mokyklos kiemo

pakampėj.

 

Nekenčiau lėlių ir

nekenčiau žaidimų, gyvūnėliai

nebuvo draugiški, o paukščiukai

nuskrisdavo.

 

Jei kas ieškodavo

manęs, slėpdamasis už

medžio rėkdavau: „Aš

našlaitis!“

 

Ir štai aš –

tik pamanykit! –

visokeriopo grožio centras,

rašau šiuos eilėraščius!

 

 

Kodėl aš ne dailininkas

 

Aš nesu dailininkas, aš – poetas.

Kodėl? Manau, geriau būčiau

dailininkas, bet nesu. Na,

 

tarkim, Mike’as Goldbergas

pradeda tapyti. Užšoku.

„Sėsk ir išgerk“, –

sako. Išgeriu; išgeriam. Pakeliu

akis. „Tu nutapei SILKES.“ –

„Taip, čia kažko trūko.“ –

„A.“ Išeinu, dienos eina,

vėl užšoku. Paveikslas

einasi, aš išeinu ir dienos

eina. Užšoku. Paveikslas

baigtas. „O kur SILKĖS?“

Iš visa ko belikę tik

raidės. „Pergrūsta buvo“, – sako Mike’as.

 

O aš? Vieną dieną užsimąstau

apie spalvą – oranžinę. Parašau eilutę

apie oranžinę. Neilgai trukus

visas lapas pilnutėlis žodžių, ne eilučių.

Paskui dar vienas. Turėtų būt

nepalyginamai daugiau – žodžių, ne

oranžinės, kokia baisi ta oranžinė

ir gyvenimas. Dienos eina. Viskas net

proza surašyta, aš – tikras poetas. Poema

baigta, o oranžinės dar nė

nepaminėjau. Dvylika eilėraščių, pavadinu

juos ORANŽINIAIS. O vieną dieną galerijoje

išvystu Mike’o paveikslą pavadinimu SILKĖS.

 

 

Kritikas

 

Niekaip negaliu tavęs įsivaizduoti

kitokio, nei esi: mano sodų

 

žudikas. Tykai tenai

jų šešėliuose, seikėdamas

 

žodžius lyg per pirmąją Ievos

sumaištį tarp penių ir

 

žalčių. Ak, būk šelmiškas, būk džiugus

ir būk santūrus. Negąsdink

 

manęs labiau, negu

reikia! Aš turiu gyvent amžinai.

 

 

 

TED BERRIGAN

 

3 lapai*

 

                             Jackui Collomui

 

10 Dalykų, kuriuos darau Kasdien

 

                             lošiu pokerį

                             geriu alų

                             rūkau žolę

                             smaukau

              keikiuos

 

PRIE MANHATANO VANDENŲ

 

                             žydžiu

 

      pozityvus & negatyvus

 

einu namo

 

              ryju   priešpiečių   eilėraščius

 

                             tupiu

 

  permainos

 

              Gyvenimas eina pro šalį

                                              linksmokai

                                                          graudžiai

 

              DARBO NĖRA

 

                             Banginio Medžioklė

 

              „ir jeigu vėjas palankus,

              laimingas aš kasdien.“

 

              Džiovinantis baltasis vynas

              širdies smūgis

              kongreso garbės medalis

              Troba kaime

 

              NEGANA

 

 

* Šis eilėraštis – tai Berrigano žodžių nuorašas iš dailininko George’o Schneemano (1934–2009) trijų dalių šilkografinio spaudinio.

 

 

Iš „Sonetų“

 

XV

 

Joe Brainardo koliaže balta rodyklė

Jame nėra jo, alkano negyvo daktaro.

Monroe nuotraukų, balti jos dantys nu-

aš tikrai siaubingai nusiminęs, nes mirė Marilyn

ir sušlamščiau „Karaliaus Kukurūzo“ spragėsių“, – rašė jis savo

šukių Joe koliaže

Daktare, o ten parašyta „AŠ TAVE MYLIU“,

ir sonetas nemiręs.

nukreipia akis nuo pilkų žodžių,

„Dienoraštyje“. Juoda širdis šalia penkiolikos stiklo

Monroe, dėl to nuėjau į dieninį kažkokio žiūralo seansą

balinti virpančiomis Joe rankomis. „Šiandien

Kas jame yra, tai šešiolika suplėšytų Marilyn

nėra nukreipta į Williamą Carlosą Williamsą.

 

 

Mano autobiografija

 

Iš meilės Megan šokau kiaurą naktį,

griuvau ir poroje vietų susilaužiau koją.

Pas gydytoją eiti nepanorau.

Jaučiausi visiškas kvailys, dėl to.

Bet Megan susirado telefoną ir susuko

mano mamai. Dikas susilaužė koją

ir neina pas daktarą! – pranešė.

Duokš jį šen pakalbėt, pasakė mama.

Diki, tarė ji, tučtuojau kelies

ir varai pas daktarą!

Aach, mam, atsakiau. Gerai, mam.

Dabar mano koja sugipsuota nuo

kojos nykščio iki klubo, drybsau lovoj kiaurą dieną

ir galvoju. Dieve, kaip aš myliu tą merginą!

 

 

 

RON PADGETT

 

Reverdy skaitymai

 

 

Vėjas, perkošęs galvą, padarė ją dauginę.

 

 

Pusiau nutrinti žodžiai ant duonos sienos.

 

 

Kažkas šlifuoja ausų spalvą.

Ji žiūrisi ir į save.

 

 

Vaikas piešia žmogų, ir sniegas

nukloja žemę.

 

 

Jis nusileidžia iš nakties,

kuomet užeina kalvos.

 

 

Tavo apybrėžos nutįsta į begalybę.

 

 

Paleidžiu gerklę kuo toliau.

 

 

Įlaikintas

 

Ketinu žvilgtelt į laikrodį,

nors man ir nė motais, kiek laiko.

Tik smalsoka.

Keista, kai pamatai,

kad valandų daug daugiau ar mažiau,

nei manei,

bet dar keisčiau, kai valandų

būtent tiek, kiek manei.

 

Tačiau už mano nugaros

etc., etc.

„beribės Amžinatvės Dykros“*.

 

Pasiduodu.

Dabar vienuolika po vienuolikos.

 

Kas visad nutinka

vienuolika po vienuolikos?

Beribė amžinatvė!

 

 

* Aliuzija ir citata („Desarts of vast Eternity“) iš žymaus anglų metafizinio poeto Andrew Marwellio (1621–1678) vieno garsiausių eilėraščių „Droviai mylimajai“.

 

 

Poetas kaip nemirtingas paukštis

 

Prieš sekundę sutuksėjo mano širdis,

ir aš pamaniau: „Nekoks laikas

gauti širdies smūgį ir mirti, eilėraščio

vidury“; tada pasiguodžiau

mintim, jog niekas niekad negirdėjo,

kad kas nors būtų miręs rašydamas

eilėraštį, kaip ir paukštis niekad nemiršta skrisdamas.

Man atrodo.

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.