Laimi tie, kurie išlaukia
Windows 2021
esu mamos sidabrinė linija
ta sruoga kur eina erdvėlaikyje
tik skambinu aš dažniausiai
nenori trukdyti gal bijosi
tada sužinau įdomių dalykų
štai „Maximoje“ nuolaidėlės
higienos produktams
varškei
svogūnams
už sienos Svajūnas
garsiai leidžia televizorių
tylokai leidžia sau svajoti
dar niekada neteko gyventi
name kur laiptinėje
devyniasdešimt šeši butai
guodžiasi
durys atsidaro užsidaro
durys užsidaro atsidaro
langai laiptinėje
net rudenį net žiemą
sako
Dievas uždaręs duris
atidaro langą
Emociomechaninės sistemos
sulaukiu klausimo
kodėl vadini mažyte
juk tiek metų išsidrėbę
ant galinės sėdynės
pasikasau patirtį
tai vaikas myli
tai suaugęs miršta
tad tik nukertu
kelią mažyte
variklis ima
ir užsiveda
Restartas
pilna krūtine gyvenu
tai atominis reaktorius
pilna galva mirštu
tai Hado muitinė
pilnu stuburu iriuosi
tai olimpinė ramybė
pilna pilnatve pildausi
pavydėkit svoločiai
štai kaip lengva
nusiristi tuštumon
Priešybės
ateina pavasaris
aš panūstu pirkti poeziją
įeina pavasaris
pats laikas rašyti poeziją
žengia pavasaris
baigėsi metas bučiuoti bicepsą
žirklioja išdidus pavasaris
sugriebęs už plaukų vasarą
prieš gimimą norisi grubaus
prieš mirtį norisi švelnaus
tad pasisaugokit jei netyčia
užsimanytumėt zefyrų
Poetė
o kai viskas baigėsi
ir atitraukiau pirštus
jie nė kiek nekvepėjo
kodėl esi tokia sterili
tada pagalvojau pajutęs
kad gali būti sudėtinga
be kvapo gyventi klampu
kad labai trūks beržinių
žodžių kvapo jog pasigesiu
Tavo spragsėjimo krosnyje
lygiai kaip trūksta Tavęs
kai išeini dar nepriėjusi
ir šitoje vietoje struktūros
nutrūksta lūžta net glamžos –
nesuprantu kam tau reikėjo
lūžtančio gulbių ežero ledo
Lokacija
tada kai pasakei
pasiilgus mano širdies
va tada va tada
ir supratau – ji vietoj
Vartymai
atverti vienas kito širdį
praverti vienas kitam pasaulį
praverti vienas kitą
atverti vienam kitą pasauliui
uždaryti langą
atidaryti duris
ne vien
Atvėrėjo darbas
Empatijos triukas
jei Tu negali
žmogaus niekaip pamilti
ant Jo spurgos
užberk atjautos pudros
Priimtys
užtruko kol
pažinau širdį
ir truko kol
priėmiau protą
koks gi skirtumas
we have all the time
in this depeche world
Dekretas
pasirašau šiuo
respublikos įstatymą
teisės aktas nustato
meilės kalbas
dovanų
paslaugų
prisilietimų
buvimo kartu
palaikymo
visa tai pavedu įgyvendinti
mažesniesiems broliams
homo sapiens rūšies
zoologijos sode
Laimi tie, kurie išlaukia
aš aš kažkaip ir numaniau
kad Tave sutiksiu vyresnis
jau būsiu ragavęs dangaus
be septyniasdešimt dviejų
menu spėliodavau vardą
Ona Odilė o gal Odeta
menu laikiau priespaudą
esi buvai man pažadėta
tada priartėjo laikai keisti
ir visos biržos tapo nykios
aš mažiau šaudžiau daugiau
skaičiais operavau neuronais
tada ėmei įsėdai maištininke
man buvo smagu kirsti ribas
su Tavimi na ir na obetačiau
su Tavimi žymiai intensyviau
man atrodo Tu išties gražiai sensi
man atrodai jau dabar išties graži
sena siela nesakysiu bet juk klišė
nėra taip blogai jei atspaudas esi
Prisipažinimas
esu atsakingas.
esu atsakingas.
esu labai atsakingas.
todėl prašau švenčiausiąją balandėlę,
visus albatrosus, kirus
ir jus, mažieji ir mažosios,
melsti už mane,
viešintį nuskaistinimo
pievoje.
Tokia jau prigimtis
viskas cirkuliuoja
viskas mainos
kas sekundę
miršta prisikelia
tik kodėl
taip sunku
ančiai manyje
įsigyventi
Vertės
ei mano auksaburne
mano ai koks skirtume
kai atsiradai mano mirty
aš seksualiai užkimau
sakei man aš antras esu
po Džordžo Klunio
sakiau Tau esi man antra
po Skarletės Johanson
Tu skaitai poeziją ir net
neįsivaizduoji kiek reiškia
man
Tave
rašyti
Diena, kai prasidėjo vasara
Tiesa subyrės, bet nepasiduos;
Ir nebus mirties karalijos.*
Dylan Thomas
atsimenu dieną kai atėjo
Tavo karalystė
mano širdies uždanga
plyšo pusiau
mūsų antys plyšavo
vis atsainiau vis garsiau
bokštas spindėjo dvispalvis
tarytum močiutės megztinis
miškams labai nesinorėjo
kažką daryti su šiluma
jie mat visai nemokėjo
nei megzti nei susiūti
o jungti buvo tikrai ką
plyšiai plyšavo visur
tik Tavęs nebuvo Tavęs
ieškojome su žiburiu
o Tu juk buvai liepęs
neslėpti ugnies žlibinti
visus priešus atstumti
juos anahatos pajėgomis
ak kada tai baigsis
kada mes persikelsime
į viršdangio karaliją
(mat nebus mirties jos)
* Vertė Tomas Venclova.
Žinojimų sankirta
žinai –
aš net nepastebėjau
kaip mes susidraugavom
tu vis užsimindavai
turiu tave paleisti
aš vis atšaudavau
kad ir tik mintyse
tu paleisk mane juk
meilė apima paleidimą
nenorėjau pakartoti
kartotinės senosios
tad turėjau paleisti
ir aš turėjau išmokti
virsti strateginiu
jausmonešiu numesti
visas kliūtis vidury
kantrybės vandenyno
Tu net nepastebėjai
kaip mes susidraugavom –
žinau
On the other hand
women are poems
and men are poets
we write you bellas
we love your bellies
women are forests
we men are foresters
we sow your seeds
we reap your smiles
women are clouds
and men are sprayers
we blow you into them
we try to form you again
who are we to say so
who are you I will say
you are poems
we are poets
