Auksavabalis
Verbų sekmadienį
Sekmadienį verbų
ant Nekaro upės krantų
žaliuojančių pievų
ėriukai laibom kojom,
smalsiais snukučiais
glaustės viens prie kito,
tipeno paskui piemenį,
neišsilaikę virto –
širdys daužės baugščiai,
bangos biro nebyliai,
lietė nuleistus meilės
inkarus tyruos.
●
Šnekučiavomės,
pritilome,
tolome,
artumu užsiklojome
ir buvo
lyg krosny ugnelei spragsint –
skalsu ir aišku,
šilta, šilta.
Šešupės vandenin įbridusi
ištirpusi jaunystė,
trapi – trumpa,
negrįžtanti.
Jaučiau, jog esu,
esu – begalinė,
amžinybę pratęsianti,
burna į burną alsuodama
nešiau saulės kūdikį
su rytmečio ašara.
Švelniai bučiavau į
viršugalvį,
pasaka, pasaka, pasaka.
Urtės Bimbaitės piešinys
Tik pradžia
Pakirdęs rytmetis
trinkt durelėmis,
suinkščia šuo,
švelniai motoras suburzgia
užvedamas,
radijas transliuoja reportažą
iš Žuvinto ežero rezervato:
sugrįžę jau klykuolės antys,
gandrai, rudagalviai kirai
ir baltakaktės žąsys,
nykstančios, retos –
dvi kalbos, dvi kultūros
mano sieloje
lyg ilgakojės stirnos
laukų platybėse
prigludusios prie žemės
tūno,
pabaidytos pasileidžia
į dvi skirtingas
pasaulio puses,
einu ir einu,
bet niekaip neprieinu,
neapeinu savęs
nė iš vienos pusės,
pagaliau patikiu,
jog esu
ir visada
liksiu
tik
pradžia.
Laukiant kiaunės
Šmėsteli –
dingsta.
Ne, ne mintis,
ne miražas
pro langą.
Tai kiaunė, tai kiaunė
laukinė,
prisijaukintoji draugė.
Kasdien, vos tik sutemus,
patyliukais,
kad tik neišbaidyčiau,
kaip šventės
jos laukiu
nuo stogo vienišo kaimyno
apdairiai
nusileidžiant –
kai šikšnosparniai
sklendžia.
Eilėraščio skiautėj
Velykų laukiu,
pavasarį mintis
varinėdama,
įkinkau jas
gyvenimą
arti,
akėti,
purenti,
purenti,
purenti.
●
Taip sninga,
kad, rodosi, balčiau
nebuvo ir nebus jau niekad,
balčiau
už staltiesę vestuvinę,
giliai lentynoje paslėptą,
ant iškiliausios
seno graikinio
riešutmedžio
šakos,
vainiko pačiame
smaigalyje –
gieda
nutūpęs paukštis
raudona krūtine –
aš žvilgt į jį –
o jis
pakyla,
palietęs
giją
jautrią,
dar snyguriuoja
tyliai.
Pasikartojantis epizodas
Pernykštis šiaudas
gelsvučiam strazdo snape
šmėsteli, praskrendant, dingsta,
bet
nukreipia mintį ir žvilgsnį –
į niekur,
net keista,
jautiesi savimi,
nors ir
egzotiškam lizde,
be duriančių
išsikišimų,
aštrokų briaunų,
be šiurkštumo,
koks epizodiškas šis
jausmas,
bet ima ir pasikartoja,
kai tu visai nelauki,
nenutuoki.
Kiekvienas savaip
Kai skaidrūs lašai
atkakliai, pratisai
kužda, šiugžda,
tuščia, tuščia,
toks metas –
žvelgiu į sraigę baltą
popierinę,
sūnus penktokas
dailės pamokai
ją klijavo, kirpo,
prijaukino.
Tėvas tekina sulą iš beržo,
tveria tvorą,
kala,
sulenkia,
ištiesina vinį.
Man šventos vietos,
kur avietės
palinkę nuo šakelių
lietės, lietės –
brūzgynuose
blauzdas nusidilginus
rinkau jas
po uogą
į stiklainiukus
ir į kibirą.
Mes kiekvienas savaip
įprasminam laiką.
Skaidrumo
Gyvenimas turėtų būti skaidrus.
Irena Veisaitė
Kaip kėkšto
mėlyna plunksna
šmėstelėjo
man laikinumas
tvirtovėj akimirkos –
žybsnis
saldžiojoj, dar neišsprogusioj
vyšnioj,
linguojamoj vėtros,
nepasigedau, rodos, nieko,
tik dangus
kažkur buvo išėjęs –
jis turi būti,
turi būti
skaidrus,
nors ir nepasiekiamas.
Auksavabalis
(Cetonia aurata)
Kažin, ar vėjas atpūtė,
ar pats įskrido
pro atlapotą langą –
radau ant rašomojo stalo
birželio rytą vaiskų,
šarvais metalo
žvilgantį,
žavingą
žalsvo aukso
vabalą,
lyg angelą
ant lapo popieriaus
į sodą palydėjau
retai svečiuosna užklystantį
sutvėrimą,
įkėliau į sedulėlės
žiedą skaistų,
tegu apsiramina.
●
Mazgoju
keraminę
plokščią lėkštę,
jos pakraščiuose –
išsikerojusį
citrinmedžių sodą,
žiedus ir šakeles su vaisiais,
staiga sužiūri į mane
du rojaus paukščiai,
sustingstu,
kad neišbaidyčiau jų,
smiliumi atkrapštau
pridžiūvusią
obuolio odelę,
pūste nupučiu
kavos tirščių gruzuliukus
nuo blyksinčių
fazanų laibų kaklų ir plunksnų,
krūpteliu
ne nuo
švytuoklinio
laikrodžio
monotoniškų
dūžių,
Švarcvaldo stiliaus,
ne nuo
angelo balso
liepsnojančiam
krūme,
bet nuo degte degančios
tylos,
jos smilkstančio
švarumo
gūsio.
Per požeminę perėją
Žiūriu tik
į priekį – į šviesą,
kiekvieną centimetrą
po kojom
išmatuoju,
praeities
nė krislelio,
tik poezijos
pulsavimas
gyslotais
būties
kapiliarais,
vedu už parankės
tėvą
per požeminę
perėją:
dabar štai laiptai,
kelk aukščiau koją,
tėveli,
atsargiai.
