Prometėjas
Lesykas Panasiukas (g. 1991) – ukrainiečių poetas, vertėjas, knygų dailininkas.
Namo
Vieną rytą prabudau
bomba
Ir skriejau strimgalviais namo
Prometėjas
Vakar mačiau nuotrauką žuvusio rusų kareivio su dviem pavogtais vibratoriais rankose
jis laikė juos kaip dvi estafetės lazdeles nors ne kaip du olimpinius deglus
vietoj ugnies juose smilko malonumas kurio jis nesugebėjo nunešti net iki sienos
neįsiplieskė jis skaisčiai kur nors vorkutoje ar murmanske
nepajuto jo tėvynainiai
nesulaukė žygdarbio
Bet rusų prometėjų visada pakakdavo
tik anksčiau jie vogdavo ukrainos istoriją ukrainos meną ir taip toliau pagal sąrašą
jūs ir patys viską žinote
štai priėjo ir prie ukrainietiško malonumo
Ar pajuto kareivėlis savo žygdarbio didybę
ar tikėjosi kad jam pastatys paminklą
kad jo vardu pavadins saldainius ar dar vieną rusų raketų sistemą
Du vibratoriai
štai dėl ko verta kariauti
štai dėl ko verta mirti
taip tikriausiai jis sau galvojo
Išblaškyti veidai
I
Rusų kareiviai leidžiasi mūsų veidų parašiutais
laikosi už lūpų kampučių
Dabar mūsų veidai ne veidai
o ištaršyti parašiutai
dabar sunkiau vienas kitą atpažįstame
O jie vis leidžiasi ir leidžiasi
mūsų veidai sutinę ir murzini
išdraskyti tįso ant žemės nusėtos mūsų gyvenimų lūženomis
II
Rusų kareiviai stato tanką mūsų kieme
užeina į butus
skaito mūsų knygas ir nieko nesupranta ukrainietiškai angliškai lenkiškai
baltarusiškai čekiškai latviškai lietuviškai rumuniškai švediškai vokiškai
prancūziškai kartveliškai kroatiškai turkiškai ispaniškai
ir netgi rusiškai
Prašo paaiškinti ką nors mūsų kaimynų kol daužo juos iki mirties
prašo paaiškinti mūsų kaimynių kol prievartauja jas vis iš naujo
prašo paaiškinti ką nors vaikų kuriuos marina badu rūsiuose
Mums sakė kad mes daugiausiai skaitanti pasaulyje tauta
bet aš nė velnio nesuprantu šaukia kareivis nė velnio nesuprantu
Mūsų veidai virpa
lyg blaškomi vėjo
III
Rusų kareiviai verdasi valgį kurio prisigrobė iš mūsų kamarų ir šaldytuvų
ant mūsų knygų laužo
Pirmuosius degina du tūkstančiai dvim kelintųjų ukrainiečių leidinius
tada du tūkstančiai kelioliktųjų du tūkstančiai kelintųjų devym kelintųjų aštuom kelintųjų
septym kelintųjų šem kelintųjų
ir taip kol baigiasi ukrainiečių literatūra
degina verstas knygas
degina originalus
degina klasiką ir šiuolaikinę
Liepsnoja visi autoriai darę mums įtaką
liepsnoja viskas ko nebaigėm skaityti
viskas ką perskaitėm ir ketinom skaityt
dega mūsų eilėraščiai
spausdinti
nespausdinti
neparašyti
Ir šis eilėraštis apie mūsų veidus dega tame lauže
kad rusų kariai pagaliau prisivalgytų
IV
Rusijos kariai nusprendžia pasismaginti
ir pavartyti mūsų vaikiškų nuotraukų albumus
O žėk į šitą su kiškučio kostiumu koks idiotiškas kostiumas
aš tai turėjau tankisto kostiumą
o aš desantininko
aš buvau jūreivis
kiškučiai na ir juokinga liaudis
o šitas žaislinį šunį apsikabinęs kaip kokia mergaitė
aš tai turėjau kardą
o aš pistoletą
o aš su automatu laksčiau
o jie šuniukus apsikabinę juokingos nuotraukos
tegul ir ugnis pasijuokia
Dega mūsų vaikystės ir mokykliniai metai
jų apanglėjusios skiautės kyla į viršų ir leidžias ant mūsų išblaškytų po žemę veidų
V
Rusų kareiviai kaip kirmėlės lenda iš juodos savo rusijos
kad mirtų ukrainiečių ašarų klanuose
Skrenda čia lėktuvais ir sraigtasparniais
leidžiasi čia mūsų veidų parašiutais
plaukia čia savo karo laivais
važiuoja čia karine technika mūsų gyvenimų linijomis
Ir miršta danguj
miršta žemėj
miršta vandenyje
miršta ir miršta
Bet nieks nesišypso
mūsų veidai iki šiol išblaškyti po žemę
Nestoja
Ką gali liežuvis
kalbėti kalbėti kalbėti apie karą
iš ryto dieną vakare ir naktį
vis prakeikti ir prakeikti priešą
laižytis žodžiu žaizdas
pasakoti pasaką kiekvienąkart kitą bet visada apie karą
kad ir apie rusų lokį šleivį kuris čia braunasi
girtą laukinį dvokiantį purviną šlykštų negailestingą
nes čia tiek ukrainietiško medaus
ankštoje slėptuvėje kaip pirštinėj klausomės kaip būbsi
tik šitos pirštinės niekas nepametė
mes patys ją pasiuvome iš drabužių paskutinių skiautelių
kas kas pirštinėje gyvena
Viktoras iš Mariupolio kuris gatvėse renka mirusius ir laidoja juos broliškuose kapuose
Tetjana iš Černihivo kuri nebeturi namų tik šitą šaltą pirštinę
mergaitė Kateryna iš Kyjivo ji gimė čia slėptuvėje
Andrijus iš Chersono Olha iš Sumų Jurijus iš Charkivo Liudmila iš Mykolajivo Oleksandras iš Bučos
Daryna Serhijus Olena Adamas Julija Olehas Jaroslava
kada nors mes išeisime iš šios pirštinės liūdni bet laimingi kaip niekad
O kol kas būbsi ir būbsi
nes ką gali širdis
mušti mušti mušti mušti priešą nesustodama iki kraujo iki negalėjimo iki mirties
Laikas sustojo
karas kas rytą prasidėjo vakar
jau savaitė kai prasidėjo vakar
mėnuo du trys kai prasidėjo vakar
o kažkam taip jau aštuonerius metus
sustojo laikas bet širdis nestoja
Iš ukrainiečių kalbos vertė Marius Burokas
