Istorijos trumpos, o nesibaigianti – kas?

  

Gretos Dirmauskaitės trumpų istorijų rinkinys „pãžeme“ tapo „Pirmosios knygos“ konkurso prozos sekcijos nugalėtoju. Iš tiesų pats konkurso vyksmas tapęs daug įdomesniu reiškiniu nei išleidžiamos knygos: tai konkursas svarstomas Lygių galimybių komisijos, tai laimėtojai atsiima savo rankraščius, tai konkurso komisija neišrenka laimėtojo, tai laimėtojų knygos pasirodo neįprastai vėlai. Tad galbūt autorei pavyko sugrįžti prie literatūros, ypač turint galvoje tai, kad knyga jau nominuota ir Metų knygos rinkimuose.

Debiutinėje knygoje autorė pateikia penkiolika vienaip ar kitaip susietų istorijų: tarkime, pasakojama apie merginą, kuri dėl skaudančio danties apsilanko klinikoje, paskui istorija apie klinikos administratorę Anušką ir daktarą, dar kita istorija – apie daktaro žmoną ir jos meilužį. Toliau – apie vaikiną, kuris vaikystėje išgelbėjo mergaitę ir dabar yra tėvų spaudžiamas studijuoti mediciną. Kita istorija – apie tą išgelbėtą mergaitę, kuri nori studijuoti mediciną, bet tėvai nežiūri į jos norus rimtai. Arba apie merginą, kuri apsilanko pas būrėją, paskui apie vaikiną, kuris irgi eina pas būrėją, ir t. t. Šių istorijų jungimą miniu neatsitiktinai, nes būtent tas jungimas ir atlieka naratyvo funkciją, o pačios istorijos labiau tarnauja bendrai knygos struktūrai, nei ką nors iš tiesų pasakoja.

Išėmus pasakojimą iš bendro knygos teksto audinio, teks pamatyti jo blankumą, veiksmo (beveik) nebuvimą ir  /  arba tiek aprašymų, tarsi autorė visiškai nepasitikėtų skaitytojo vaizduote. Kad ir trečia istorija apie daktaro žmoną: iš pradžių pateikiama pastraipa, kaip išlydėjusi vyrą ji nueina skaityti („Užtraukė karališkos mėlynos spalvos plonu aukso siūlu išsiuvinėtas portjeras. Tada ji įsitaisė smaragdiniame veliūru aptrauktame fotelyje, įsijungė toršerą ir pasikišo kojas po savimi“, p. 22), paskui trys pastraipos apie tai, kaip daktaro žmona ir daktaras ruošiasi į miestą („Šilkinius chalatus keičia šilkiniai apatiniai, kelnės aukštu liemeniu, medvilniniai marškiniai, sąsagos, auskarai, lakuoti batai, zomšiniai bateliai, auksinės grandinėlės ir vardiniai laikrodžiai“, p. 23); pastraipa apie tai, kad jai patinka vairuoti („Apskritai vairuoti jai patinka. Tas svaiginantis laisvės ir jėgos pojūtis! Ji mėgsta būti nenuspėjama, važiuoti, kur nori, pas ką nori ir su kuo nori“, p. 23); pastraipa apie pašte atsiimtą meditacijai skirtą rinkinį; pastraipa apie atvažiavimą į SPA; dvi pastraipos, kaip daktaro žmonai patinka plaukioti ir sulaukti geidžiančių žvilgsnių („Daktaro žmoną dar vaikystėje vadindavo Undinėle, ją būdavo sunku ištraukti iš vandens. Paauglystėje ji net turėjo slaptą svajonę tapti olimpine plaukimo čempione“, p. 24; „Ir iš tiesų kaskart išnirdama daktaro žmona žvilgtelėdavo į jaunuolį, sėdintį aukštai įtaisytoje kėdėje. Jai patiko jausti jo žvilgsnį, kartais paerzinti tokiu būdu“, p. 25); trys puslapiai apie susitikimą su meilužiu, kas, beje, atrodo lyg citata iš pigių meilės romaniukų: „Mintyse ji vis prasukdavo tai, kas dabar įvyko. Ji nežinojo, ar ūmus vyro aistringumas kyla iš nepakeliavo geismo būtent jai, ar tai tik gyvuliškas instinktas be adresato. Tai labai svarbu. Vyras turi geisti jos. Geisti jos kūno, geisti jos akių, lūpų“ (p. 27); pora puslapių atsiminimų, kaip daktaro žmona susipažino su meilužiu, ir galiausiai pagrindinius veikėjus paaiškinantis dialogas, kuris, atrodytų, turėtų būti kulminacija, tik kad po tokio kiekio balasto vargiai čia kas kulminuoja:

 

– Kodėl tu išduodi savo vyrą?

– Turiu meilužį, nes ir jis turi, – paskubom atsakė daktaro žmona. [...]

– Man, ko gero, labiausiai patinka šviežiena, – žvelgdamas pro langą lyg sau pasakė vyras.

 

(p. 33)

 

Taigi didžioji dalis istorijos yra tiesiog trofėjinės žmonos kasdienybės aprašymas, ką skaitytojui ir pačiam nesunku įsivaizduoti, tačiau neištikimybės, keršto arba meilės tema (nėra visiškai aišku, į ką autorė taikė), kuri galėtų turėti neblogą psichologinį užtaisą, nėra nagrinėjama.

Štai septintoje istorijoje autorė atsisako ne tik aprašymų, bet ir apskritai netiesioginės kalbos – paliekami vien dialogai. Iš jų ryškėja viena tema – tuoj gimdysianti moteris sunkiai sutaria su vyru. Deja, autorė pasirinkusi vien dialogo formą greičiau prašauna, nes žodžių perteklius išlieka (greičiausiai manyta, kad su semantinėmis nuotrupomis dialogai skambės natūraliau ir sukurs stresinę atmosferą), o netiesioginės kalbos nebuvimas tiesiog komplikuoja skaitymą, tad darosi sunku suvokti, kas vyksta:

 

– Aš labai išsigandau dėl mažiaus. Atsiprašau, jei išgąsdinau.

– Matai, tau lengviau – išsigandai dėl mažiaus, o aš turiu išsigąsti už jus abi.

– Arba abu.

– Arba abu.

– Atsiliepk, gaidy!

– Augau tarsi dviejose šeimose, bet taip ir neišmokau, kaip tą šeimą kurti.

– Iš kur dabar tokios mintys?

– Nežinau. Palieku jus paskutinėje vietoje, kaip darė mano tėtis. [...]

– Tau persidavė mano nėštuminis jautrumas?

– Nesišaipyk.

 

(p. 66)

 

Dar mėginama sukurti juokingą epizodą, kai vyras skuba pas tuoj gimdysiančią moterį, tačiau užšoka ant „Pirk drambliuką“ žaidžiančios baristės, tik kad vietoj drambliuko – keksiukas:

 

– Aaa, dėkui, keksiuko nenoriu, bet paaukosiu.

– Keksiuką reikia pirkti.

– O atskirai negalima paaukoti? Tada įskaičiuokit tą keksiuką.

– Kokio norėsite?

– Nenoriu keksiuko. Pasilikite sau. Įskaičiuokit, bet aš jo neimsiu.

– Bet jūs jį nusipirkot.

 

(p. 61)

 

Na, o ligoninės registratorės monologas, net jei autorės nurašytas iš tikrovės, yra tik niekur nevedančių žodžių kratinys: „Nematau tokios. Kada, sakėt, atvežė?.. Galit kas atsiliepti? Šiknon, atrodo, kad viena dirbi. Alio? Taip? Palaukit, tuoj suvesiu. Pakartokit. Gerai. Yra antradienį laisva… Kas? Pas vyrą. Kas blogai? Ai… Gerai, žiūrim. Pas gydytoją moterį galima… sausio trisdešimtą. Tinka? Dvyliktą, pirmą, kada geriau? Gerai, rašau sausio trisdešimtą dvyliktą valandą. Užsirašykit. Viso gero… O su jumis… man nieko nemeta. Kuriame skyriuje?“ (p. 63). Jei autorė tokį kratinį būtų sutrumpinusi perpus, ko gero, nieko nebūtų praradusi, gal kaip tik susigrąžinusi šiek tiek skaitytojų dėmesio ir išvengusi iliatyvo, kuris labiau suliteratūrina monologą, nei skamba realistiškai. Vėl kyla esminis klausimas: o kas vis dėlto čia papasakota? Kad gimdymas aplinkiniams ir būsimai mamai gali kelti sumaištį ir stresą? (…ar tai naujiena?)

G. Dirmauskaitė mėgsta eksperimentuoti su pasakojimo forma, štai devintoje istorijoje ji pateikia vaikino dienoraštį – jis skundžiasi dėl galvos skausmo, stalkina jam patinkančią bendradarbę, apsilanko pas būrėją arba pasižymi: „Dar arbatos užsiplikysiu. Eisiu vėliau miegoti. Nežinau dar, ką savaitgalį veikti. Galvoju, gal pasivaikščioti ar net nuvažiuoti iki tolimesnio parko. Bet dar pažiūrėsiu“ (p. 83); „Baigiu žiūrėt video ir einu gult. Labanakt“ (p. 86). Kitaip tariant, dienoraštis skęsta nuobodybėje, tai demaskuoja net ir pats veikėjas: „Toje reklamoje buvo, kad padeda atsikratyti blogų minčių ar panašiai. Nežinau, tai tada turi išsipasakoti nepažįstamai moteriai. Nelabai turiu ko ir atsikratyti. Reikės pas daktarus nuo galvos skausmo. Bet, manau, čia nuo skrandžio, nes irgi maudžia, apsinuodijau kažkada“ (p. 84). Aišku, gali būti, kad autorė ir norėjo pavaizduoti gana blankų charakterį, tačiau kyla klausimas – o kuo tokio veikėjo dienoraštis domina skaitytoją ir kodėl svarbu tai išrašyti? Ar nebus taip, kad autorė rašydama pirma sumąsto pasakojimo formą, o tekstas skirtas tik tai formai išpildyti, net nesusimąsčius, kas ir kodėl norima papasakoti ir kodėl būtent – kaip šiuo atveju – pasirenkama dienoraščio forma?

Ganėtinai sutrikdo dešimta istorija. Joje pasakojama apie vienišą senutę, kuriai skauda koją, tačiau ji yra… na, labai guvi arba pasakotojos žodžiais: „Ir gal kiti pamanytų, kad tai senatvinis marazmas ar piktadarystė, bet moteriai… labai patiko krėsti pokštus“ (p. 91). Vienas iš šios veikėjos pasilinksminimo būdų yra telefoniniai pokštai:

 

– Turbūt mūsų numerį radote skelbime, kuriame siūlome tapti mūsų produkto platintojais. Šį darbą galima dirbti iš namų, kur tik jums patogu.

– Man kad tik būtų miego pertraukėlių ir kur vaistus laikyti.

 

(p. 92)

 

Tačiau kiti veikėjos užsiėmimai panašesni į protinius sutrikimus, ypač jei kalbėtume apie jos supratimą, kas yra nelegalu: „Antrame aukšte kilo mintis iškrėsti ką nors nelegalaus. Moteris paspaudė kaimyno durų skambutį, ir jie puolė į trečią aukštą“ (p. 109). Arba kad kaimynas nepamatytų, kuriame bute ji gyvenanti, „išsikrapštė užsilikusią gumą, pakramtė ir užklijavo durų akutę“ (p. 103). Autorės noras sukurti guvios pokštininkės močiutės paveikslą sveikintinas, tačiau tokie šešiamečių juokavimai vis dėlto atrodo keistoki, nebūdingi guviems ir žaismingiems senoliams.

Na, o paskutinė istorija – tai tiesiog ilgai akis badžiusios grafomanijos triumfas, kuriame aprašomas balandžio skrydis ir žmonių stebėjimas. Kokio nors naratyvo visiškai atsisakoma. Aišku, jei autorius puikus stilistas, tekstas vis tiek galėtų sudominti, bet deja: „Balandis nuo palangės švysteli tolyn. Lyg pašauktas. Apačioje pilna skruzdėlių. Žmonių. Jų judėjimo trajektorijos vejasi kaip siūlai. Sukasi, susiveja ir išsiveja. Susiduria viename taške, tik skirtingu laiku. Visa žemė lyg nutaškuota“ (p. 143). Žmonių palyginimas su skruzdėlėmis? Gal jau per daug nuvalkiota? O paskutinės istorijos eilutės, ko gero, tinka apibūdinti visą autorės istorijų rinkinį: „Paukštis danguje sklando, vingiuoja, suka ratus. Lyg austų nematomomis gijomis. Kas jam rūpi, kaip jums einasi… pãžeme“ (p. 150).

Tai ir G. Dirmauskaitės istorijų rinkinys taip pat. Autorė suka kažkokius ratus ir audžia nematomas gijas, tik kad jos tokios neryškios, tarsi mažai tai ir rūpėtų, tarsi tas darbas su tekstu toks… pãžeme. Susidaro įspūdis, kad autorei reikėtų išmokti veržti tekstą, atsisakyti niekur nevedančių aprašymų, kad trūksta brandesnio, gilesnio žvilgsnio į savo personažus – kas jie tokie yra ir kodėl jie tokie? Sklendžiama paviršiumi: aprašoma, kaip atrodo aplinka, kaip personažas buvo apsirengęs, ką kalba (bet ne – ką reikšmingo pasako). Ko gero, dėl tokių neįtraukiančių tekstų teks paminėti tai, ko visai ir nesinorėjo minėti – 100 puslapyje įsivėlusios korektūros klaidos, bet tai vien dėl to, kad ji ištraukė recenzentei bent kokią emociją, ko nepavyko toms trumpoms istorijoms.

Recenziją derėtų užbaigti rekomendacija, tai ir užbaigsiu: na, jei jau įdomu, ką dar tas balandis pamatė…