Turėdavom vaikščioti labai tiesiai

 

1975–1979 metais, nuo 5 iki 8 klasės, Ona mokėsi Šiauliuose, internatinėje mokykloje vaikams, turintiems stuburo deformacijų. Onos pasakojimas užrašytas kaip tuometinio požiūrio į silpnesnio kūno vaikus liudijimas. Su pasakotojos sutikimu (pakeitus vardą) pateikiame jo fragmentus.

 

– Man reikėjo susikrauti daiktus ir jau rugpjūčio 31-ąją išvažiuoti – pirmą kartą į internatą. O mano mama tuo metu į ligoninę atsigulė! Ir mama sako: tai tu susikrausi daiktus pati. Kaip tai, aš galvoju, – kas tai yra? Po keturių klasių. Kas tai yra – susikrauti daiktus? Išsitiesiau kažkokį adijaliuką ir galvoju: atsikeliu ryte, man reikia to, tada to, tada to, tada to – ir viską reikia susidėti. Ir kažkaip susidėjau viską viena. Ir tėtis mane išvežė autobusu. Aš atsimenu, kaip mes stovim autobusų stoty, saulė ryte teka, ir mūsų kojos tokios ilgos ilgos ilgos ilgos – žinai, kaip būna saulei tekant. Ir man taip neramu. Turbūt stresavau. Net ir dabar prisiminus man gerklėj vibruoja, galėčiau apsižliumbti.

– Bijojai.

– Atsimenu tuos šešėlius. Tada nuvažiavom į internatą ir pasigedau megztinio – užmiršau megztinį pasiimti. Mama vis dar ligoninėj guli. Aš prisiskambinau tėveliui kažkaip. Už gatvės buvo telefonų stotis ir paštas. Mes nueidavom į paštą, įmesdavom žetoną ir skambindavom. Gal mus auklėtoja nuvesdavo… Sakau: tėti, neturiu megztinio. Tėtis sako: važinėja ten toks sunkvežimio vairuotojas į Šiaulius, aš jam paduosiu siuntinuką, atveš tą megztinuką. Atvažiuoja tas vairuotojas, palieka man siuntinuką ir tokią mažytę piniginytę. Aš jaučiu, kad ten kažkas yra, ir galvoju: laiškas yra, tėvelio laiškas yra! Jis išvažiuoja, aš išsiimu, o ten – tiktai kortelė su adresu: Onutei K., Kalinausko 17, Šiauliai… O kur laiškas? Ir šitą pusę žiūriu, ir tą pusę žiūriu, ir iškratau tą piniginę – patikėti negaliu, kad man jokio laiško neįdėjo. Galvoju: megztinyje yra. Išpakuoju megztinį – nėra laiško, nė vieno žodžio. Matai, tėtis tai nesusigaudė, o mama dar nebuvo grįžusi.

– O iš internato tėvams rašydavai?

– Rašydavau, maždaug kas savaitę. Gal rečiau paskui. Bet dažnai rašydavau.

[...]

Tėvai sakydavo: tavo auklėtoja išmokė tave tvarkos, nes aš jau baisiai tvarkinga, tokia čistulička buvau, kai grįžau iš internato. Sąsiuvinukai sudėti lygiai, pieštukai – lygiai. Tai va to jinai mus mokė. Ir tvarkingai rašyti dienoraštį. Paskui pasiėmusi tą dienoraštį skaitydavo, ar mes teisingai rašom. Jinai skaitė mūsų dienoraščius, taip. Tai mes ten ir rašėm taip, kaip jau jinai norėtų perskaityti. Nors auklėtoja mums rengdavo viktorinas, atsimenu, – stengdavosi, tikrai. Skaičiuodavo netgi, kiek knygų aš perskaičiau, jeigu per mėnesį mažiau negu tiek ir tiek – pastabą įrašydavo.

[...]

Mokykloj klasėse gulėdavom ant kušečių. Pamokos vykdavo gulint. Būdavo sustatytos tos kušetės trim eilėm: pirma eilė, vidurinė ir galinė. Kas prasčiau matydavo – pirmose eilėse gulėdavo. Ir tokie buvo trikampiai, kuriuos mes po krūtinėm pasidėdavom. Trikampis sukaltas iš faneros, aptrauktas dermatinu. Į tą trikampį mes galėdavom sąsiuvinius įsidėti. Bet iš tiesų, kai atsiguldavom, tai krūtinė būdavo šiek tiek pakelta, o smakriuką reikėdavo padėti ant to dermatino. Ir būdavo nubrozdinti tie smakriukai. Arba ranką pasidėdavai po smakru, arba nunarindavai galvą nuo to trikampio… Bet čia, ant smakro, būdavo žaizdelė. Tai mama man pasiuvo tokią pagalvėlę, aš ją pasidėdavau po smakru. Mama, matyt, pastebėjo – aš gi nesakydavau.

Ir šiaip mes turėdavom vaikščioti labai tiesiai, išsitempę. Tie vaikai, kurie turėjo nežymų stuburo iškrypimą, vaikščiodavo be gorsetų, o kiti turėjom specialius gorsetus – toks įtaisas, kur laikydavo klubus, su gipso juosta. Suverždavom stipriai klubus, tada būdavo tokie metaliniai laikikliai į viršų, įkišdavom rankas, tada – per pečius laikikliai, įkišdavom sprandą, ir tada viena juosta klubus laikydavo, o kita – sprandą; ji atsidarydavo taip, kad mes galėtumėm įlįsti, įstatydavom galvą, uždarydavom ir taip va čikšt užfiksuodavom. Ir visą laiką tu tokia poza ir vaikštai.

– Tai čia ne gorsetas – čia skulptūra.

– Mes vadindavom gorsetu – taip visi vadino. Ir taip vaikščiodavom tame įtvare, visą laiką vaikščiodavom. Ir gulėdavom klasėj tame įtvare. Kai niekas nematydavo, truputį atsegdavom smakro laikiklį, tai šiek tiek galva nusileisdavo. O miegojom gipso lovelėse. Būdavo tos spyruoklinės lovos, ant jų uždėtos lentos, o ant tų lentų padėdavo forminę lovelę – ji būdavo idealiai tavo nugaros formos. Ta lovelė buvo realiai nuo viršugalvio iki va čia, kur torsas baigiasi. Ir, kad neapsiverstumėm naktį ant šono, mes turėdavom aplink tą lovelę tokią liemenę – įkišdavom į tą liemenę vieną ranką, kitą ranką. Ir per tą visą lovelę, per krūtinę turėdavom susirišti. Tai tokia liemenė, kad naktį miegodami neapsiverstumėm ant šono. Visą naktį ant nugaros ir pragulėdavom.

– Kaip taip įmanoma vaikui?

– Tai įmanoma, matyt… Būdavo, kad sapnuodama atsiriši, atsiguli ant šono. Kartais tiesiog klubus įsigudrini pasukti, kai nuspaudžia. Taip visi tose lovelėse ir miegodavom.

Įspūdingiausia – kaip darydavo tuos gipsus lovelėms. Tai vaiką pasiguldydavo ant stalo, buvo gipsininkas Vidas – vardą iki šiol atsimenu – ir dėdavo tą šiltą gipsą. Taip ritinėlį padėdavo ant nugaros ir taip vynioja, vynioja, vynioja, vynioja – vieną, antrą nuvynioja ir tada jis visą gipsą rankom suformuoja. Po to reikia pagulėti kiek laiko, o tada nuima formą. Ir man atrodo, kad jis prieš tai ištrindavo mūsų kūnelius vazelinu, kad lengviau nuimtų. Jis būdavo vienas su mumis, nebūdavo jokių seselių, būdavo tik Vidas. O kaip mums darydavo tuos gorsetus! Buvo toksai metalinis rėmas, mums reikėdavo rankom įsikibti į rėmo šonus ir tvirtai atsistoti, kojas pastatyt plačiai. Visiškai nuogos buvom. Ir tada mums ištrindavo visą kūną vazelinu ir pradėdavo vynioti iš apačios gipsinėm juostom. Kol privynioja iki krūtinės, tai dar bala nematė, bet kai pasiekia krūtinę, tai jau tas gipsas pradeda kaisti, karštas darosi, ir kai iki pat smakro suvynioja, reikia dar truputį pabūti… Šitas momentas būdavo, kai galvodavom: ar jau alpsiu, ar dar šiek tiek ištversiu? Nes viskas užspausta ir viskas kaista! Tada Vidas pasiimdavo žirkles, va tokias – trijų sprindžių gipsui kirpti žirkles, ir per kirkšnį įkišdavo jas čia kažkur, ir kirpdavo: krrrr, aukščiau – krrrr, dar aukščiau – krrrr…

– O jos aštrios?

– Tai jos turėdavo gipsą perkirpti. Aš nežinau, ar ten buvo profesionalios gipso žirklės, – man jos buvo panašios į žirkles medžiams genėti, tokios didelės. Ir kirpdavo per kirkšnį, per pilvą ir iki kaklo. O kai turėdavo atplėšti – būdavo siaubas, kaip jisai pešdavo su visais plaukais! Darydavo mums tuos gorsetukus, kai išaugdavom, maždaug kas metai. Aš neprisimenu – gal jis, kiek išeina, taktiškai tą darydavo, bet nebūdavo jokios moters, jokios seselės tuo metu. Aš jau nekalbu apie psichologą, kuris paklaustų, ar jums yra viskas gerai. Tas tai taip… Buvo naktinės budėtojos, kurios prižiūrėdavo, kad vaikai netriukšmautų, kad miegotų. Naktinė budėtoja kartais pažadindavo ir sakydavo: prisirišk, atsirišai, kai miegojai. Vieną budėtoją atsimenu: buvo tokia neaukšto ūgio, tokia apvaliukė, tokia maloni, kurią galėdavai pakalbinti. Ji naktį vaikščiodavo, paklausdavo, kodėl nemiegu. O auklėtoja buvo griežta, ir mokytojai daugiausia buvo gana nemalonūs. Bet prisimenu porą atidžių ir jautrių mokytojų. Nors buvo gerų dalykų: mūsų auklėtoja, pavyzdžiui, rodydavo kiną. Mes ten pamatėm „Riešutų duoną“, buvo susitikimas su Žebriūnu, Piškinaite, Latėnu, operatorium Mockum. Kviesdavosi svečių.

Tai va, šiokios tokios ten buvo ir edukacijos. Ir dar kas buvo! Mes ėjom į baseiną. Mums besimokant, šalia buvo pastatytas naujas baseinas, ir mes plaukiodavom du ar tris kartus per savaitę. O mankšta buvo kiekvieną dieną. Arba tarp pamokų, arba po pamokų mes ateidavom į mankštos kabinetus ir specialistės medikės su mumis dirbdavo – būdavo individualūs pratimai kiekvienam.

– Tuo metu nusiimdavot tą įtvarą?

– Jo… Aš dabar galvoju… Turbūt mankštindavomės be gorseto.

[...]

Bet mes savo palatoj – o palatos buvo didelės, po aštuonis vaikus – prisigalvodavom visokios veiklos. Yra nuotraukos, kaip mes aštuntoj klasėj per karnavalą sugalvojom būti hipiai. Kas mums apie juos papasakojo – aš nežinau, bet visos pasileidusios kasas, persijuosusios juostom ant kaktos, plačiom kelnėm.

– Jūs vadinot palatom – ne kambariais, o palatom?

– Palatom, taip.

– Tai toj palatoj sugyvenot tarpusavy?

– Būdavo ten, kad atvažiuoja kieno nors mama, atveža maisto, ir vaikas nesidalina juo. Tašėse palieka, į spintą įdeda, ir mes tik atrandam, kad jau [pasmirdo]. Nes nemoka dalintis, o viena nevalgo – tai būdavo, kad užrūgdavo tas maistas. O kaip ji valgys – ji viena gi niekada nebūna. O kaip pasidalinti – nesupranta.

– Nedrįsta pasiūlyti?

– Gal ir taip, nedrįsta…

[...]

Kartais būdavo, kai išeiginės dienos ir pusė internato išvažiuoja, mes liekam labai nedaug vaikų, tai tada kai kurios budintėlės sakydavo: „Galit išsiimti tas gipsines loveles, miegokit laisvai.“ Tai ant lentų miegodavom. Nedažnai, tik per išeigines, kai nėra daktarų, nėra direktorių, – tada leisdavo išsiimti gipsines loveles.

– Tai reiškia, kad joms jūsų būdavo gaila?

– Aš manau. Aš manau.

– Žiūrėdavo į jus kaip į vaikus.

– Tą labai retai pajusdavom – kad kaip į vaiką žiūri. Gaudavom pastabas, kad bėgiojame, kad išeiname į kiemą, kad skiriam pasimatymus, kad būnam kažkur kitur, negu pagal dienotvarkę privalėtumėm.

– Ir dėl to, kad susitikdavot pasimatyti vienas su kitu?

– Jo, dėl to, kad pasimatėm tuščioj klasėj – ar tuščioj valgykloj, pavyzdžiui. Tokia buvo auklėtoja, ne mūsų klasės, – ji užtiko mus su draugu valgykloje prie duonos kubilo. Mes jai sakom, kad duonos atėjom pasiimti, o jinai netiki, nusivaro mus į klasę – greitai pažymių knygeles! Ir įrašo ilgiausias pastabas, kad mes ten bučiuojamės ar galas žino, ką veikiam… Koks buvo mentalitetas tų auklėtojų…

– Dūros.

– Bet va tas išlikęs jausmas – kaip būdavo baisu. Tokių sąlygų kaip poilsio, žaidimų kambarys, kur tu gali susitikti, pabūti kartu, pabendrauti, – nebuvo.

– Kokiam hole pasėdėti tiesiog?

– Nebuvo jokių holų. Ai, buvo pirmame aukšte holas, bet kad kas sėdėtų – neatsimenu.

– O kokių nors jaukesnių vietų ar buvo?

– Nebuvo jokių jaukių vietų. Pirmas aukštas turėjo holą, kur buvo minkštasuolis atvažiavusiems tėvams prisėsti, palaukti, kol vaikas nusileis iš viršaus. O antrame buvo tokie savitarnos kambarėliai, ir ten buvo mūsų koridorius, ir buvo mūsų klasės. Trečiame aukšte buvo berniukų miegamieji, ketvirtam aukšte – mergaičių miegamieji. 

– O tose vadinamosiose palatose?

– Būdavo tik aštuonios lovos, stalas metalinėm kojom ir keturios kėdės metalinėm kojom. Prie kiekvienos lovos buvo spintelė ir bendra spinta rūbams pasikabinti. Lentynų aštuonioms mergaitėms neužtekdavo, kai kas dalindavosi dviese viena lentyna. Dar buvo toksai dalykas, kad ryte paklodavom lovą ir uždengdavom tokiom kapom – mums keistai skambėjo tos „kapos“, tokios lovatiesės. O viena budintėlė liepdavo dar ir kantą padaryti: reikia tą kapą užsitiesti ant lovos, tada krašte pasikelti tą masę ir sumušti kantą. Ir kad jis būtų kietas! Kareivinėse turbūt taip daro?

– Mano baba taip darydavo.

– Ir tai turbūt tam, kad nesėdėtumėm ant tos lovos.

– Taip, nes ant lovos jokiu būdu negalima sėdėti. O tai kur jūs sėdėdavot su tais skausmingais stuburėliais ir dar tais gorsetais? Niekur?

– Nepamenu. Tai keturios kėdutės būdavo palatoj.

– Bet jūsų būdavo aštuonios.

– Mhm. Tai gal mes nebūdavom vienu metu visos, gal pareidavom tik miegoti…

Dar šalia būdavo prausyklos – buvo vienas kambarėlis su tokia ilga ilga ilga kriaukle, kur atsisuki ir prausiesi, ten keli kranai. Ir antras kambarėlis – dušai. Ir būdavo higienos patikros – tikrindavo higieną. Vieną kartą auklėtoja viešai išgėdijo mergaites, nes jos pasidžiovė ant radiatoriaus savo apatinį trikotažą, o tuo metu atėjo „higiena“. Ir tas trikotažas kabėjo – ir buvo tokia gėda! Jos prisirinko minusų, ar kažko ten. Jinai viešai, prie berniukų, gėdijo. Visos tylėjo, niekas neprisipažino – siaubas, kieno ten tas trikotažas… Tegul išmeta, ir viskas!

– Tai neatidavė joms tų trusikėlių?

– Ne – visos tiesiog bijojo, bijojo prisipažinti!

Ten jokios kalbos nebuvo apie bendravimą su suaugusiais. Ir nemanau, kad aš viena nebendravau, – nemanau, kad kas nors bendravo. Tokių, kad kuri nors būtų auklėtojos numylėtinė ar skundikė, – tokių nebuvo. Mes buvom šutvė vienišų vaikų. Ir vieni kitus palaikėm.

 

Pasakojimą įrašė ir fragmentus atrinko Jurga Jonutytė

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.