Aforizmai

 

Wilhelmas Buschas (1832–1908) – vokiečių rašytojas, dailininkas, vienas iš komikso pradininkų, „Makso ir Morico“ autorius. Savo kūryboje taikliai vaizdavo žmogaus silpnybes, veidmainystę, agresyvumą, išjuokė miesčionišką gyvenimo būdą. Kūrė eilėraščius, prozą, nutapė apie 1  000 paveikslų. Buschas domėjosi Schopenhauerio raštais, persiėmė jo pesimistine filosofija. Čia pateikiamus aforizmus pats autorius įvardijo kaip Sprikker (vokiečių žemaičių tarmėje šis žodis reiškia trumpus žabus, šakeles; rašytojo pavardė Busch vokiškai – „krūmas“).

Vertėja

 

 

Pasaulis didelis, o galva tokia maža.

 

Kiekvienas medžiotojas kada nors bus kiškis. 

 

Pakantumas yra gerai, tik ne ginantis nuo nepakantumo.

 

Kvailų minčių kyla kiekvienam, tik išminčiai jas nutyli.

 

Kvailybe taip pat apdovanojo gamta.

 

„Šiandien bus šilta dienelė!“ – pasakė ragana, kuri bus sudeginta.

 

„Kaip atgaivina!“ – pasakė katė, įkritusi į lietaus vandens statinę.

 

Iš tiesų damos yra tikros filosofės: jos galvoja, ką nori, ir viską žino geriausiai.

 

Teiresijas, stebėjęs Atėnę besimaudančią, apanka. (Herodotas) 

 

Ji yra didžiai apdovanota – pinigais.

 

Mirusiojo ranka vis dar mėšlungiškai spaudė piniginę.

 

Tai – tarsi lytų į vandenį.

 

Klaidinanti dovana: mažai turinio, daug popieriaus.

 

Tartum jam žiurkė būtų krimstelėjusi širdį.

 

Kopėčiomis neperlipsi prarastojo rojaus mūrų.

 

Tiesa yra pernelyg gudri, kad būtų sugauta.

 

„Galbūt“ yra apsukrus vėžys, kuris gali judėti ir pirmyn, ir atgal.

 

Esu pesimistas dabarčiai, bet optimistas ateičiai.

 

Idealizmas yra mano filosofija, o praktika – visai kas kita.

 

Tikrumo suteikia tik matematika. Deja, ji užgriebia vien dalykų paviršių.

 

Net menkiausi dalykai yra įsišakniję begalybėje – nors to ir neįmanoma pagrįsti.

 

Filosofui, kaip ir būsto savininkui, vis prireikia ką nors pataisyti.

 

Už gyvenimą galiausiai bus nubausta mirtimi.

 

Pradžioje yra laisvė, ir pabaigoje yra laisvė; svarbu tai, kas tarp jų.

 

Kam Fortūna dovanoja namą, tam įtaiso ir baldus.

 

Kai būna „gana“, tai jau būna per daug.

 

Geriausia prasprūsta pro rėtį.

 

Otilija išranki: valgo tik kiaušinius iš tvarkingų šeimų dėčių.

 

Į ankstyvąjį traukinį dažniausiai ateinama per vėlai.

 

Su vizitų planais esama taip pat kaip ir su laivų išvykimu: atšaukta dėl vėjo ir nepalankaus oro.

 

Ežys – apsiginklavusios taikos atvaizdas.

 

Istorija apie blusą gali būti tokia pat įdomi kaip ir Graikijos istorija.

 

Šąlančios pėdos vargina, ypač savos.

 

Turtingas dėdė – geriau negu tetulė, barškinanti pianinu.

 

Daktaras pro langą: vėjas dar nepasisuko iš rytų? Jokio plaučių uždegimo?

 

Jis visiškai ramus: nuo naktinės kepuraitės bumbulo ligi pat šlepečių.

 

 

Iš: Wilhelm Busch. Summa summarum. 6. Aufl. Berlin: Eulenspiegel Verlag, 1973

Vertė Ugnė Ražinskaitė