Draugystei reikia pasakojimų

 

2022-aisiais Kaunas – ne tik Europos kultūros sostinė, minimas ir svarbaus kultūros židinio – Lietuvos, arba Vytauto Didžiojo, universiteto (įkurto 1922 m. vasario 16 d., atkurto 1989 m.) – šimtmetis. Nors ir „atėjo laikas liautis buvus laikinąja ir tapti šiuolaikine sostine“, vis dėlto sunku įsivaizduoti šį miestą, atsietą nuo turtingos jo istorijos, kupinos žymių ir dar neatrastų asmenybių, įdomių nutikimų, savitų kampelių.

Apie visa tai kalbuosi su Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros dėstytoju, XVIII–XIX a. Lietuvos kultūros istorijos tyrinėtoju DOMU BOGUŠEVIČIUMI.

 

Ugnė Ražinskaitė

 

 

– Pokalbį norėčiau pradėti kiek netradiciškai. 1922-ųjų vasario mėnuo pakaunėje: Garliavos parapinėje bažnyčioje (apgriautoje per neseniai pasibaigusį Pirmąjį pasaulinį karą ir, ko gero, dar ne visai suremontuotoje) po trejų užsakų kunigas Pranas Račiūnas (1879–1951) sutuokia jaunikį – Nepriklausomybės kovų savanorį – ir jaunąją: jaunikis gražiai pasirašo, jaunoji padeda tris kryžiukus. Grįžtant iš bažnyčios ji kažkaip sugeba sušlapti kojines, tad paskui tenka jas džiovinti. Poros nuotraukos, deja, neišliko ar net nebuvo. Kaune tuo metu įsteigiamas universitetas. Kokią reikšmę tai turėjo tuometinei Lietuvai? Kaip keičiasi visuomenė, lyginant nepriklausomybės pradžią ir paskutinius laisvos valstybės metus prieš sovietų okupaciją?

– Universiteto įsteigimas neišvengiamai daro įtaką visuomenei. Tiek amžininkams, tiek vėlesnėms kartoms. Tačiau toji įtaka išsiskleidžia tik per ilgą laikotarpį. Todėl įmanoma, kad minėti Garliavos sutuoktiniai universiteto įkūrimo asmeniškai paliesti nebuvo. Tą liudytų ir faktas, kad tarpukariu privalomo pradinio išsilavinimo įstatymo įgyvendinimas gerokai užtruko, nors jam pradėjus veikti pradinį išsilavinimą įgijusių skaičius gerokai perkopė 100 tūkstančių. Per visą tarpukario Lietuvos dvidešimtmetį universitetą baigė tik apie keturis tūkstančius absolventų. Visos aukštesnės nei pradinė ugdymo pakopos buvo mokamos, toli gražu ne visiems prieinamos. Vadinasi, universiteto įtaka pamatuojama ne statistiškai, o išskleistu intelektiniu ir kultūriniu potencialu.

Lietuvos universitetas 1922 m. ir vėliau akumuliavo organizacinį ir kūrybinį įkarštį, susikaupusį per tautinio atgimimo laikotarpį ir pačiose nepriklausomybės išvakarėse. Aišku, universiteto steigimą skatino ir pragmatiniai motyvai: kvalifikuotų specialistų poreikis jaunoje valstybėje ir lietuvių, kurių studijas nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, siekis baigti studijas.

Ilgainiui akademinė erdvė tapo laikinąją sostinę ir Lietuvą keičiančia erdve. Universiteto aplinka, jame profesoriavę Europos universitetų ugdytiniai ir studentai, tęsę studijas Vakaruose, vertė Lietuvą visaverte Europos kultūros dalyve. Paradoksalu, kad visa tai vyko be visų šiandien universitetų veiklos kokybę stebinčių, kiekvieną judesį akredituojančių ir galiausiai visas aukštąsias mokyklas niveliuojančių savų klerkų ir svetimųjų ekspertų. Tiesiog niekam nebūtų atėję į galvą nepasitikėti universiteto žmonių intelektiniais pajėgumais ir moraliniu įsipareigojimu, kvestionuoti universiteto savivaldą ar perduoti jo kontrolę valstybinio aparato biurokratams. Net Smetonos režimo metu universitetas išliko nuosaikaus protesto erdve.

Pažymėčiau ir tai, kad, prisidėdamas prie Lietuvos kultūros europeizacijos, universitetas iš dalies lėmė laikinosios sostinės lituanizaciją, tai leido miestiečių sąmonėje ir populiariojoje kultūroje išplisti Kauno kaip lietuviškiausio Lietuvos miesto įvaizdžiui.

– Žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos, ką universitetas reiškia Jums? Kaip, Jūsų nuomone, jis keičia šiandienos visuomenę?

– Turbūt kiekvienam studijavusiam universitetas yra asmeninės istorijos ir savojo amžiaus globaliųjų tendencijų jungtis. Man pasisekė mokytis mokykloje tuo metu, kai Lietuva buvo ką tik įžengusi į dabartinę nepriklausomybę, todėl visas ugdymas buvo paremtas permainų ir pedagoginio idealizmo dvasia, nuolat susiduriant su nepriklausomybės pradžios chaosu, brutalybe, besiformuojančia neviltimi ir augančiu kasdienio gyvenimo medžiagiškumu. Todėl universitetas man tapo erdve, įtvirtinančia tas laisvės ir pasitikėjimo žmoniškumu praktikas, kurias atsinešiau iš mokyklos. Man neteko patirti daugelio pabrėžiamo lemtingo lūžio tarp mokyklos uniformiškumo ir akademinės laisvės. Kita vertus, studijų Vytauto Didžiojo universitete metai sutapo su besiplečiančio biurokratinio spaudimo švietimo bendruomenėms laiku: studijų metais švietimo biurokratų pastangomis artes liberales praktika vis sparčiau perėjo į ankstesniųjų kartų legendų, akademinės nostalgijos sritį. Kita vertus, administraciniai studijų pasirinkimų suvaržymai reiškia minties varžymą, todėl neišvengiamai išugdo pasipriešinimo bet kokiai administracinei prievartai refleksą.

Žvelgiant į dabartinius Lietuvos universitetus neišvengiamai į akis krenta nauja tendencija: buvusias biurokratines spaudimo formas papildė visuotinė „marketingizacija“. Kartais ima atrodyti, kad mūsų universitetai yra nebe klasikiniai studijuojančiųjų ir dėstančiųjų universumai, nebe intelektinių ginčų terpė, nebe idealistų ir protestuotojų ugdymo erdvė, o reklamos agentūrų sėdmaišinių strategų perversinės vaizduotės vaisius. Net ir nūdienos universitetų problemos vertinamos ne iš akademinio etoso pozicijų, o iš poveikio universiteto įvaizdžiui perspektyvos. Mano studijų metais universiteto kuriamam turiniui grėsė griežta klasifikacija ir suskirstymas į stalčius, o dabar dažnai į stalčius dėliojame orą. Nenoromis apima mano mėgstamo Wisławos Szymborskos eilėraščio nuotaikos: „Svarbu batų dydis, o ne kur jie eina.“

– Ar Kaunas Jums – gimtasis miestas? Ar gilios šaknys šiame mieste ir apskritai kiek Jus domina protėvių likimai? Galbūt žinote kokių nors giminės istorijų ar legendų, kuriomis norėtumėte pasidalinti?

– Esu kaunietis. Kai kiti leisdavo atostogas pas senelius kaime, aš likdavau Kaune, nes čia gyveno seneliai. Nors seneliai dar į laikinąją sostinę susirinko iš įvairių Lietuvos vietovių: Vilniaus, Merkinės, Kėdainių apylinkių. Vienų iš senelių namų kalba buvo lenkų, bet jie niekada savęs nelaikė niekuo kitu, tik lietuviais. Todėl milošiška kalbos kaip nacionalinės prievartos forma man žinoma ne iš gandų. Apskritai mūsų šeimoje įprasta kalbėtis, todėl šeimos istorijos man žinomos, bet jomis dalintis ne visada skubu, nes jos nėra mano vieno nuosavybė. Tik kartais studentus ar mokinius mėgstu provokuoti, sakydamas, kad gavo mokytoją lenką. Ir pasirodo, kad sunkiausiai su tokia žinia dorojasi tie, kurie iki šiol nuo nematomo priešo „vaduoja“ Vilnių.

Kadangi esu Žemųjų Šančių, daugiakalbio ir daugiakultūrio (labai iškalbingas faktas, kad Šančiuose būta katalikų, metodistų ir baptistų bažnyčių, stačiatikių cerkvės, sinagogos) darbininkų mikrorajono, augintinis, gimęs Černenkai perimant Sovietų Sąjungos vairą, dar spėjau užtikti specifinę savojo mikrorajono kalbą, atspindinčią visai kitą visatą nei elitinė akademizuota bendrinė kalba. Ir toji visata nėra nė kiek mažiau šviesi ar tragiška nei matoma oficiozinėje kultūroje. Bet to įrodinėti nė nereikia: tai savo romanu apie Šiaulius jau puikiausiai parodė Rimantas Kmita.      

– Dar neparašyta knyga apie Kauną. Kokia ji būtų? Apžvelgus pastaraisiais metais išleistus leidinius apie Kauną, ko pasigendate?

– Spėju, kad kiekvienam reikia savos knygos apie Kauną – nelygu skaitytojo amžius, išsilavinimas, interesai. Šiuo klausimu Kaunas nėra nuskriaustas. Grožinėje literatūroje turime Juditos Vaičiūnaitės, Kęstučio Navako ir man labai mielo šančiškio Jurgio Gimberio tekstus. Akademinėje istoriografijoje Kaunas taip pat sulaukė daug dėmesio, ypač profesoriaus Zigmanto Kiaupos suformuotoje kaunistikos mokykloje: jau įvyko dvidešimt penkios Kauno istorijos konferencijos, išleista aštuoniolika „Kauno istorijos metraščio“ tomų, pasirodė pirmas Kauno istorijos sintezės tomas. Turime kruopštų ir produktyvų Kauno apskrities viešosios bibliotekos kaunistų būrį, mieste veikiančių muziejų darbuotojus. Kaunistikos, ypač žydiškojo miesto istorijos dėmens, populiarinimu užsiima „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programa „Atminties biuras“. Žodžiu, Kaunui skirtų leidinių netrūksta. Sau asmeniškai dar norėčiau tokių tekstų, kuriuos būtų galima drąsiai įvardinti gera populiariąja literatūra su patraukliu, gerai suręstu siužetu, be perteklinių sentimentų.

– Studijų metais perskaičiau Viktorijos Šeinos monografiją „Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje“ ir man labai patiko žvilgsnis į miestą per literatūros prizmę. Tekstuose minimos vietos – ypatingos, kupinos simbolinių reikšmių – jokiu būdu nėra atsitiktinės. Kokias kertines Kauno vietas, Jums asmeniškai ir / ar istoriškai svarbias, išskirtumėte?

– Man lengviau būtų išskirti ne reikšmingiausias vietas, bet svetimiausias. Sunkiai susitapatinu su Kauno erdvėmis, užstatytomis naujais aukštybiniais pastatais, sovietiniais betono blokais ir šiandienos „akvariumais“. Veikiausiai toks jausmas atsirado iš to, kad vaikystę ir paauglystę praleidau Šančiuose, Senamiestyje ir Žaliakalnyje. Savo struktūra šie mikrorajonai atviresni žmonių bendravimui, todėl mane labiau žavi „žemaūgis“ Kaunas. Kita vertus, man vieta nesvarbi kaip materialus objektas. Vieta reikšminga tiek, kiek yra susijusi su reikšminiais prisiminimais, asmeninėmis istorijomis, nuotaikomis, bet ne dėl paties savo egzistavimo fakto. Šiuo požiūriu, matyt, esu impresionistas.

– Įdomu, kas paskatino Jus kaip tyrinėjimų sritį pasirinkti būtent XVIII–XIX a. Lietuvos kultūros istoriją? Kaip apskritai nutarėte gyvenimą paskirti istorijos mokslui?

– Istorijos studijose atsidūriau dėl dviejų priežasčių. Dėl pomėgio skaityti ir aplinkinių įsivaizdavimo, kad žmogus, turintis humanitarinių polinkių, turi pasielgti praktiškai ir pasirinkti teisę. Todėl dešimtoje klasėje žinojau, kad studijuosiu istoriją. Klausimas buvo tik kur, bet galiausiai ir jis išspręstas teisingai ir racionaliai – Kaune. Jei reikėtų, tą patį sprendimą pakartočiau.

O XVIII–XIX a. sandūra į gyvenimą atėjo iš tų pačių skaitinių, daugiausia romantinės literatūros. Tik manęs niekuomet netraukė materialinės kultūros tyrinėjimai, todėl mieliausiai telkiuosi į intelektinę istoriją. Pasakojimuose apie laikus, kai Europoje senasis režimas eižėja ir formuojasi modernusis žmogus, mane domina ne revoliucijos, sukilimai ar ekonominiai motyvai, bet lūžiai, vykstantys žmonių vaizduotėje, jų elgesio motyvacija – tai, ką sunkiausia tirti, ypač į pozityvizmą linkstančiai istoriografijai. Taip galiu išsaugoti ir paaugliškas istorijos ir literatūros jungtis, nes, mano akimis, literatūra naudojasi platesniu ir geriau išbandytu vaizduotės tyrimo instrumentų rinkiniu.

– Knyga Jums – visų pirma tekstas, turinys ar kartu ir meno kūrinys? Kiek Jums yra svarbus leidinio apipavidalinimas, netradicinis formatas, įdomesnis viršelis, įrišimas? Papasakokite apie knygas, kurios lydi Jus kasdien (namuose, universitete, kelionėje).

– Nors skaitymas man yra darbo ir pramogos dalis, visų pirma laikau save sakytinio žodžio gerbėju. Knygos skaitymo procesas man nepasibaigia paskutinio puslapio užvertimu. Patyrimus būtinai privalau išsakyti kitiems. Taip mano gyvenime atsirado dėstytojo ir mokytojo darbas. Visgi mąstant apie knygos turinį ir formą, neabejotinai pirmenybė tenka turiniui. Nesu tipas, kolekcionuojantis viršelius ir knygas lentynoje rūšiuojantis pagal spalvą. Forma man svarbi tiek, kiek padeda skaityti. Nenoriu knygos erzinančiu, eklektišku viršeliu, primenančiu pigias picerijų neobarokinių baldų imitacijas. Išimtis – meno leidiniai. Akivaizdu, kad meno leidinyje vertingas turi būti ne tik pats reprodukuojamas kūrinys, bet ir jo pateikimo būdas.

Pasakoti apie knygas, kurios lydi gyvenime, yra labai sudėtinga. Beveik visos įmanomos pakampės, kaip ir dažno humanitaro gyvenime, yra užgrūstos baigiamais skaityti arba niekada nepaliesimais tekstais, specialybės ir grožiniais. Darbo specifika įpratina vienu metu skaityti po kelias knygas, ilgai jų nebaigti ir nejusti dėl to gėdos. Palyginti neseniai atradau garsines knygas, kurias renkuosi kur nors keliaudamas. Čia jau svarbi knygos apimtis (turi tilpti į kelionės laiką) ir skaitovo balsas.

– Žinau, kad gana svarbią vietą Jūsų gyvenime užima teatras. Kaip jis atsirado Jūsų gyvenime? Kokia premjera  (-os) labiausiai įsiminė?

– Teatre atsidūriau vaikystėje, kai tėvai pradėjo vežioti mane, trimetį, į baleto spektaklius. Tada dar nebuvo apribojimo, draudžiančio į suaugusiųjų spektaklius vesti mažamečius vaikus. Šiandien teatras mano gyvenime yra visais įmanomais žanrais. Tik ganėtinai paradoksalu, kad niekada nenorėjau pats atsidurti scenoje. Dėstytojo ir mokytojo darbas irgi turi teatrinių elementų, todėl nesinori dar papildomai užsiiminėti saviveikla – žymiai maloniau stebėti savo srities meistrus.

Šiandien išskirti vieną ar kelias premjeras būtų sudėtinga. Teatras yra toks efemeriškas menas, kad net keliskart matęs tą patį spektaklio pastatymą negali sakyti matęs tą patį spektaklį. Nors galiu pripažinti, kad nemėgstu pjesių, pagrįstų didžiaisiais istorijos sukrėtimais. Visada didžiausią įspūdį darė dramos, kurios vyksta su žmogumi. Todėl ir mano mylimiausias dramaturgas yra Čechovas.

Gal tik Kauno, Europos kultūros sostinės, kontekste, kur daug dėmesio numatyta žydų likimams ir paveldui, norisi prisiminti Kauno kamerinio teatro spektaklį „Diena ir naktis“, pastatytą dar aname, Rubinovų vadovaujamame teatre. Nesu matęs paveikesnio spektaklio holokausto tema ir nesu girdėjęs iškalbingesnės publikos tylos po finalinės replikos. Taip visus šešis kartus, kiek teko lankytis.

– Ar mėgstate žiūrėti istorinius filmus, serialus? Jūsų manymu, kokią įtaką ši produkcija daro istorinio naratyvo kitimui?

– Istorinis filmas nelygu istoriniam filmui. Esu absoliučiai abejingas suvaidybintai dokumentikai. Lygiai taip pat nemėgstu istorinių romanų, kuriuose koks nors autorius į Gudavičiaus ar kito tyrėjo tekstą įdeda savo susigalvotus Lietuvos valdovų Mindaugo ar Gedimino dialogus, primenančius politikos mokslų studentų kursinių darbų svaičiojimus apie šiandienos geopolitines problemas. Žinodamas, kaip epizodiškai mes galime pažinti praeitį, žymiai palankiau žiūriu filmus ir skaitau romanus, kuriuose istorija atlieka tik kontekstinį vaidmenį. Nors tai labiau asmeninis santykis. Netikiu, kad šiandien kinematografas daro vienareikšmiškai didelę įtaką istorijos supratimui: tai labai priklauso nuo žiūrovų amžiaus, išsilavinimo, pajamų, interesų. Antai režisierius Ridley Scottas savo kino epo „Paskutinė dvikova“ komercinę nesėkmę aiškino jaunuomenės įnikimu į socialinius tinklus, negebėjimu sutelkti dėmesį į vaizdo įrašą, ilgesnį nei trys minutės. Atrodo, kinas jau nėra paveikiausia vaizduotės formavimo priemonė.

– Išgyvename istoriją dabar, kiekvieną dieną. Vienos jaukios senamiesčio parduotuvėlės darbuotoja pasiguodė, kad dirbdama pandemijos metu prisiklausė tokių dalykų, kokių dar nebuvo girdėjusi. O kokie Jūsų pastebėjimai, kaip mūsų visuomenei sekasi tvarkytis su tuo, kas vyksta?

– Manau, kad mes esame pasmerkti sugrįžti prie romantizmo istoriografijai būdingo ilgų istorijų pasakojimo. Labiausiai todėl, kad pozityvistinėmis nuotaikomis gyvenanti istoriografija nesukuria jokių prasmių ir tik nuoseklūs pasakojimai padeda praeityje ieškoti atsakymų į mus kankinančius šiandienos klausimus, formuoti ir tikrinti savo vertybinį stuburą. Galiausiai bet kokie poreikiai kalbėtis ir pasakotis reiškia iki klaikumo išaugusį vienatvės mastą ir pasakojimais grįstos terapijos būtinybę. Pandemijos ir glokalizacijos sąlygomis žmonėms neišvengiamai reikia draugų, o draugystei – pasakojimų.

– Gal galėtumėte pasidalinti kokiu nors perliuku iš savo tyrimų, skaitinių: keistu, įdomiu ar linksmu nutikimu (nebūtinai laikinojoje sostinėje), tuo, kas Jus pastaruoju metu nustebino?

– Kadangi pastaruoju metu daugiau dėmesio tenka skirti mano interesų akiratyje esančiai švietimo istorijai ir istorijos didaktikai, tai vienas iš mane dominančių klausimų – kaip parašyti mokyklos istoriją, kad ji netaptų pastatų, suolų ir inventorinių vienetų istorija. Ir nepaprastai įžvalgų atsakymą čia pateikė du autoriai – dailininkas mokyklos direktorius ir odontologė, – sudarę prisiminimų knygą „Kriūkas“ apie savo mokyklos Alytuje matematikos mokytoją. Knygos įvadas – geriausios metodinės rekomendacijos, kaip biografistikoje nenumarinti jau kartą mirusio žmogaus.