GIEDRIUS ALKAUSKAS

Skyrius iš poemos Waykitoia Wieszpatia

 

Giesmė apie apverstą pasaulio pabaigą ir einheriją Sovijų,
grįžtantį iš Šiaurės į gimtąjį Ventos kraštą

 

Egidijai, alchemikei, kartą tarusiai:
„Vienam delne vanduo, kitam – ugnis;
suglausk, laikas auksui gimt“

tamsai užslinkus
jie gaudė
ir giedojo:
tavo oloje bręsta
stalaktitai ir stalagmitai
kai ateis žmogaus prieblandos metas
jie susijungs
 

Egidija Šeputytė

 

Wienì kúrsto ũgnī uǹt ṕałanũ dúlkiū,
Kitì gẽsia pĩktū liẽpsnū, pridedamì mółkū.
Kôżnas żmogùs tũri dwĩjan szirdyj lĭēpsnì.

 

Untõnas Baranoũskas,
„Pasikałbéjimas giesminîko su Líetuwŭ“

Progiesmis

 

Žemyna, Žeimena… Aukštasis, Aukštójas…

 

…viršenybė – apatija… paviršutiniškas padugnė – dangiškoji viršūnė…

 

Dugnas-Dangus. Dangus-Dugnas. Lyg varpas. Bet greičiau – pulsas. O iš tikrųjų – ta pati lazda.

 

Juk išties – tolimiausiame iš devynių dangų, ten, kur skliauto pravaras, kur erdvės bedugnė, Saulė gyvena! Gabija, visų gabijų kaitriausia. O bedugnė visada su galu, nors retai įžiūrimu. O Gabija – nuo gaubti. Gaubti – tai dengti. Dubti, tik iš kitos pusės. Štai ir dangaus dugnas.

 

Bet kai sako „paviršius“, ką vaizduojamės? Kieno čia viršus? Ir kieno apačia?

 

Juk gyvybės elemento, tikrojo gyvatnešio – vandens! Ūlos akies, Amalvo palių, Beržoro šventežerio, prieš Saulę tekančių šaltinių, pavasarinių balų, audrotų debesų, garo iš gyvasties nasrų. Dugne viso to – priemolis, morena, žvyras. O aukščiau – tik oras.

 

Bet jo dugne jau matėme riduonėlę, auksinę karietėlę! Dienregę, dienriekę akį. Teliavelio diską, visą rėdos kismą.

 

Bet išeitų, jog oro paviršiuje – žemė…

 

O kur yra žemės dugnas? Juk ten – Juodoji Saulė, iš vakarų į rytus pernakt keliaujanti. Ten – pertroškusi metalinė širdis, per amžius lavą arterijomis varanti, pašvaistes venomis siurbianti. Taip. Jei žemės paviršiuje – oras, tai jos dugne – ugnis.

 

O kur yra ugnies dugnas? Iš ko ji kyla, iš ko ji dega? Ir atsakyta – iš deguonies. Taip juk krosnys mūrijamos, taip juk kalvės renčiamos. Ertmė po malkomis, dumplės po žaizdru.

 

O kur ugnies paviršius, kas virš krosnies? Garas! Tas pats gyvatnešis vanduo:

 

Gabie deuaite pokielki garu nuleiski kirbixtu

 

Kaip besuksi, materijos vakuumas įsiurbia tik materiją.

 

Ir kai sako „krantas“, ką vaizduojamės? Į tokį juk turi vanduo, žemė ir oras sueiti. Vėl kitoks žemės, oro ir ugnies krantas. Kokias tik tris stichijas bepaimsi, sąlytis – krantas.

 

Todėl atradę santaką – Varduvos ir Ventos, Vadaksties ir Ašvos, Virvytės ir Rešketos – lietuviai ir įkurdavo ugnį. Tik ten, kur skirtingi krantai yra vienis, kur lazdõs galai susijungia, kur ratelis į abi puses sukasi – ten šventyklai ir vieta.

 

Atsiranda vakuumas, tik kitoks. Ir į jį kažkas ima siurbtis.

 

Urtės Bimbaitės piešinys

Urtės Bimbaitės piešinys

 

Giesmė

 

Kai nėr pradžios, ieškoti tenka galo,
Tik apsukto. Taip ešerys ant valo
Pilnai apžioja šviesą išsluoksniuotą,
Kuri nužyra, šešėliuoja, mainos,
Tik kiek kitaip nei tų bedievių dainos,
Žuvienės kvapui košiant šventą guotą.

 

Kai gyvas be gemties, tai ieškai myrio,
Tik atbulo. Taip šungrybiena girioje,
Sumindžiota galvijų, vėl pakyla,
Maitindama savim bevardę rūšį.
Kitaip maitina nukankintos pušys
Tą nuojėgą, kuri sugraužia šilą.

 

Kiekvienas gemalas vienos verdenės,
Aklam būry pakildamas iš Žemės,
Kamieną meta dėl takelio mažo.
Ten žydi, veši. Bet… ir vienišėja,
Džiovinamas ne šios padangės vėjo,
Kol spalį dūsta. Taip gyvena lašas.

 

Arba žmogus, pažinęs savo įsčias.
Bet vos tik užaštrėja lankas vyzdžio
Tam, ko nėra ir ko, matyt, nebūna,
Jis, gentį metęs, bloškiasi į šalį…
Taip, slinktį kartais pasirinkti galima –
Bet ne tą šaką, kur supūna kūnas.

 

Užuomazgos – be laiko, svorio, vietos –
Liūliuojančios, lyg naktys užkerėtos,
Sulėkusios, į vieną lizdą tupia,
Kuris, aprimęs, ima vėl šakotis.
Deja!.. Tik tam, kad padidėtų plotis
Baigtuvių lauko. Taip gyvena upė.

 

Taip nemarus karys, prieš mirtį neštas,
Gyveno laukdamas, kol baigsis nerštas
Pasaulių, kur kas kartą atšiaurėjo.
Nors išsiilgęs, bet aukštyn neaugo,
Nes apverstu pjedestalu jį saugojo
Pasaulių galas. Galas neatėjo.

 

Bet apgręžta versmė – tai kalno žiotys,
Prieš laiką atnašauti – tai aukotis,
Užgyja, jei supūna, stuobrio randas.
Ir gal todėl pilvu pasiekus viršų,
Paliečia kuoją trapūs kėnio pirštai,
Mesti į skliauto okeano krantą.

 

Kaip kartais maišosi Dangus ir Žemė,
Ir stichijos viena jau kitą semia,
Prie vartų pirmu lieka paskutinis,
Taip tvenkiasi į lašą upė kraujo,
Pametęs sielą, šildai kūną naują:
Perkūnija – nežemiškas šaltinis!

 

Kai smenga molio duobės – kyla plytos.
Taip laukdirbys, nuo žemės nuvarytas,
Praradęs vandenį teieško karo.
Bet meilės troškį keičia meilės badas,
Nes tai – naujų pasaulių senos vados,
Kur nuo ugnies jau nieks nebenuvaro.

Komentarai

 

Einherijas Sovijus: ugnies hierofanija, aišku, aiškėja iš Sovijaus mito. Bet kodėl einherijas? Štai: „Skandinavų „Sagoje apie Skjoldungus“ ir „Sagoje apie Inglingus“ minima Asalando sostinė Asgardas yra Didžiojoje Svitjold. Būtent iš Asgardo Odinas iškeliauja į šiaurę. Galimas dalykas, skandinavų Svitjold būtų ta pati sovica ar suovenes (Sovijaus tauta)“ (Gintaras Beresnevičius, Baltų religinės reformos, Vilnius: Taura, 1995, p. 57). Taip pat: „Veiviržo žemupį žemiau Aisės, tekančios pro Aspurvos (t. y. Asos purvo) kaimą, ir Ašvos intakų, tenykščiai gyventojai vadina Asse. Ji savo ruožtu įteka į Minijos upę, o prie žiočių yra kaimas, šiandien vadinamas Asgarais. Čia neabejotinai buvo senovės Asgardas“ (Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, 2 t., Vilnius: Mintis, 1995, p. 224; pirmasis leidimas – 1837 m.). Daugiau ryšių (per Sigitą Gedą, vyskupus Gasparą Cirtautą ir Antaną Baranauską) tarp Asgardo, Odino, šiaurinės religijos, Veiviržo ir Aisėnų – poemoje.

 

Ventos kraštas: „Kelių atlasas“ (Vilnius: Briedis, 2014) rodo, jog Lietuvoje yra vienintelis Sovijaus vardą primenantis kaimas – Sovaičiai (Mažeikių r.). Šalia jo – Meižių ežeras, Ašvos miškas, Purvėnų mitologinis akmuo ir… Šernynės telmologinis draustinis! Narbutas kalba apie Nemuno baseiną, kai progiesmyje paminėtos upės priklauso Ventos baseinui (ši įteka į Baltiją ties Ventspiliu). Abi Ašvos išties skirtingos – santakos su Vadakstimi ir Veiviržu yra atitinkamai ties Leckavos ir Uoksų piliakalniais. Bet ir Venta, ir Minija prasideda Lūksto-Biržulio duburyje.

 

Aukštasis: sen. isl. Hávi – vienas iš Odino vardų („Poetinė Eda“, „Aukštojo eilės“).

 

Dangaus dugnas: plg. „tavo viršus, dangau, / tavo viršus“ (Vytautas Stulpinas) ir „[debesys] neapsimeta / ir nevaidina, kad mato, / tik viršija“ (Greta Ambrazaitė). Debesis atsirado iš nebesis (dėl asimiliacijos); plg. sanskr. nábhas, baltų ir slavų prokalbėje *néba – dangus. Dangus ir dugnas – keistai susiję žodžiai iš tų pačių raidžių. Bet tai – atsitiktinumas, nes jie kilo atitinkamai iš dengti ir dubti (Algirdas Sabaliauskas, kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1994, p. 63, p. 306).

 

Gabie deuaite: J. Lasickio XVI a. užrašyta maldelė (Gintaras Beresnevičius, Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas, Vilnius: Aidai, 2001, p. 87).

 

Šventyklos vieta: krantų yra daug, tačiau ne visi tinkami atnašauti šviesioms jėgoms. Saulės tekėjimas – tai lyg vidinis sielos spinduliavimas, todėl „baltų religijos šventvietė gali būti upės vingis, kuriame, besikeičiant tėkmei, vanduo srūva būtent į rytus, arba nedidelio upelio ištakos, kur vanduo nors akimirką teka rytų kryptimi“ (Daiva Vaitkevičienė, Vykintas Vaitkevičius, 101 legendinė Lietuvos vieta, Vilnius: Alma littera, 2014, p. 53).

 

Šungrybiena: žr. „Anykščių šilelio“ 46–49 eilutes.

 

Neaiškios upės užuomazgos: poemoje viena svarbiausių upių – Nevėžis, kaip riba ir jungtis tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos. Bet štai: „Nevėžio aukštupio nuo seno žmonės nesuvokė. Ateina iš girių, ir tiek, o kaip ir kur prasideda – neaišku. Mat tų upelių daug, jie lėti ir dažnai sukinėjasi – net priešingomis kryptimis“ (Česlovas Kudaba, Kalvotoji Aukštaitija, Vilnius: Vaga, 1994, p. 148).

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.