Iš rinktinių eilių

 

Derekas Mahonas (1941–2020) – vienas iš žymiausių savo kartos airių poetų, kaip ir tos pačios generacijos airių nobelininkas Seamusas Heaney, daug dėmesio savo kūryboje skyręs Šiaurės Airijos konflikto ir apskritai žmogaus santykio su istorija bei politika apmąstymui. Jo kūrybai būdingas pasikartojantis noras išsivaduoti iš žmogiškosios istorijos. Airijos literatūros tradicijoje Mahono, gimusio Belfaste protestantų šeimoje, kūryba dažnai matoma kaip siūlanti savitą žvilgsnį į airišką tapatybę. Dažniausiai jo kūryba lyginama su W. H. Audeno, Louiso MacNeiceʼo ir Samuelio Becketto. Poetas sulaukęs didelio glėbio apdovanojimų, dviejų universitetų garbės daktaras, bent keletas jo tekstų yra tapę neatsiejama airių mokyklinės programos dalimi.

 
Apleista lūšna Veksfordo grafystėje

 

Tegu nepamiršta mūsų, silpnų sielų asfodelių lankoj. 

Seferis, „Mythistorema“

 

                                                          J. G. Farrelliui

 

Net ir dabar yra vietų, kur gali augti mintis –

Peru kasyklos, nudrengtos ir paliktos

Lėtam kondensacijos laikrodžiui,

Aidas, įkalintas amžiams, ir šiugždėjimas

Lifto šachtoje lauko gėlių,

Indėnų stovyklos – jose šoka vėjas

Ir nebeužtikrintai trankosi durys,

Klinties įtrūkiai už čiurlenančių lietaus statinių,

Šunų kampai kaulų laidojimui;

Ir apleista lūšna grafystėje Veksfordo –

 

Giliai, išdegusio viešbučio grindinyje,

Tarp vonių ir praustuvių

Tūkstantis grybų spiečias į rakto skylutę.

Ji – vienintelė jų skliauto žvaigždė,

Kartais rėmina žvaigždę į žvaigždę.

Ką jiems čia veikti? Tik geisti.

Tiek daug dienų už rododendrų

Pasauliui šokant valsą debesų dubeny,

Jie išmoko tylos ir kantrybės,

Kovarnių urzgiančių lajose beklausydami.

 

Jie mūsų laukė augalinio prakaito dvoke

Nuo pilietinio karo laikų,

Nuo pat žvyrą brazdinančio ir nenutrūkstamo

Nusavinto mikologo išvykimo.

Jis niekad negrįžo ir šviesa nuo tada

Tėra po lietaus švelniai rūdijanti rakto skylutė.

Vorai mezgė, musės pelėsių dulkėmis virto

Ir kartą per dieną, galbūt, jie nugirsdavo kažką –

Mūro lašėjimą, šūksnį iš niekur

Ar sunkvežimį kelio gale, perjungiantį bėgį.

 

Buvo mirčių, balkšvi kūnai subiro

Į žemę, kuri juos išmaitino;

Ir buvo košmarų, kilusių iš to ir iš baugios

Karalystės pradvisusio oro, iš drėgmės išvešėjusios.

Tie, arčiausiai durų, auga tvirtai –

„Vietos! Vietos!“

Kiti – blėsta skilusių ąsočių,

Trupančių stalo įrankių saulėlydy,

Dejuodami ir laukdami išvadavimo, taip ilgai

Jo besiviliantys, kad beliko tik poza.

 

Pusę amžiaus niekas nelanko, tamsa –

Prastai pasiruošta braškančiai spynai

Ir vyrių girgždėjimui. Išminčiai, mėnuleiviai,

Dulkėti senojo režimo kaliniai,

Gerklėm vorų užmegztom, stiebuoti nelyg trifidai,

Sausros ir nemigos iškankinti – tik klyksmo pamėklė

Mūsų pulko blyksčių šūviams pažadinus,

Rodo išglebusiose formose esant gyvybės.

Savo prigimtį praaugę, lengvas maistas sliekams,

Jie kelia trapias galvas garbingai ir oriai.

 

Jie meldžia mūsų nebyliai, savaip,

Daryti ką nors, prabilti jų vardu

Ar bent neužverti durų dar kartą.

Pražuvę žmonės Treblinkos, Pompėjų!

„Išgelbėkit mus, išgelbėkit, – sako jie, rodos, –

Tegul dievas neapleidžia mūsų,

Taip toli tamsoj ir skausme nukeliavusių.

Mes taip pat turėjom gyvenimą nugyventi.

Tu, su savo šviesos matuokliu, ramiu maršrutu

Neleisk nueiti perniek naiviems mūsų darbams!“

 

 

Paskutinis iš ugnies karalių

 

Aš noriu būti

Kaip tas, kuris nusileidžia

Ties dviem pieno bidonais

 

Su pūstu

Krepšiu ant peties ir dingsta,

Kur pasuka kelias,

 

Arba tas,

Kuris naktį krenta

Nuo lekiančio traukinio

 

Ir plojasi į laukus,

Tarp žybsinčių jonvabalių,

Nė žodžio kalbos nemokėdamas.

 

Šiaip ar taip, man

Su istorija baigta – 

Kas kalaviju gyvena,

 

Nuo kalavijo ir žūva

Paskutinis iš ugnies karalių, aš

Nutrauksiu tradiciją ir

 

Mirsiu nuo savo rankos,

Užuot dar kartą pratęsęs

Barbarišką ciklą.

 

Penketą metų valdžiau,

Per kuriuos

Aš kas naktį gulėjau budrus

 

Ir kas dieną tykojau

Šventame miške

Drebėdamas dėl užkariautojų,

 

Dailindamas savo šaltą svają

Apie vietą anapus laiko,

Porceliano rūmus,

 

Kur vaisius valgantys

Mano paveldėtojai tįso ramiai

Apsigaubę brangiais audeklais

Atokiai nuo jūros.

 

Bet ugnį mylinti tauta,

Gal ir teisingai,

Su tuo nesitaikstys,

 

Pareikalaus įsišaknyti,

Taip kaip jie –

Sirenų ir skydų pasauly,

Užmūrytuose languose –

 

Kad jų neatleisčiau

Nuo senojo prakeiksmo

Ir mirčiau jų padaru, ir būčiau dėkingas.

 

 

Sniego vakarėlis

 

                             Louisui Asekoffui

 

Bašio, pakeliui

Į miestą Nagojos,

Pakviestas į sniego vakarėlį.

 

Cinksi porcelianas

Ir arbata į porcelianą;

Visokie prisistatymai.

 

Tada visi

Spiečias prie lango

Žiūrėti krintančio sniego.

 

Sniegas krinta ant Nagojos

Ir toliau į pietus,

Ant Kioto stogų;

 

Į rytus, už Irago

Jis krinta

Kaip lapai į šaltą jūrą.

 

Kitur jie degina

Raganas ir eretikus

Katilų aikštėse,

 

Tūkstančiai mirė nuo ryto

Tarnaudami

Barbarų karaliams,

 

Bet kaip tylu

Namuose Nagojos

Ir Isos kalvose.

 

 

Lapai

 

Begalės pasirinkimų įkaitai

Pasistatė namus

Lankoje ties giraite

Ir ramiai sau gyvena.

 

Ruduo, ir negyvi lapai

Pakeliui į upę

Draskos lyg paukščiai į langus

Arba tiksi ant tako.

 

Kažkur yra kitas gyvenimas

Mirusiems lapams –

Stadionas, sklidinas begalinio

Šiugždėjimo ir atodūsių.

 

Kažkur, prarastų ateičių danguje,

Gyvenimai,

Kuriuos galėjom gyventi,

Patys surado savo išsipildymą.

 

 

Iš: Derek Mahon. Selected Poems. London: Penguin Books, 2006; Derek Mahon. New Selected Poems. London: Faber & Faber / Gallery Books, 2016

Vertė Mantas Tamošaitis