RŪTA PAITIAN

Tarp meno kūrimo ir jo reprezentavimo

Su dviem talentingomis seserimis – dailininke INGA MRAZAUSKAITE ir buvusia verslo žurnaliste, GODÒ galerijos įkūrėja ir vadove LINA MRAZAUSKAITE – kalbasi Rūta Paitian

 

Seserys Lina ir Inga Mrazauskaitės  Monikos Jasevičiūtės nuotrauka

Seserys Lina ir Inga Mrazauskaitės viename iš GODÒ galerijos parodų atidarymų
Monikos Jasevičiūtės nuotrauka

 

– Kokia buvo jūsų vaikystė?

Inga: Buvome labai kūrybingos mažos mergaitės, mėgdavome pačios darytis žaislus. Kūrybinė dalis buvo įdomiausia, kai jau pasigamindavome, nebebūdavo taip įdomu. Labiausiai yra įstrigę, kai išklodavome visas grindis popieriumi ir piešdavome miesto planą, kuriame apgyvendindavome stalo žaidimų figūrėles – įsivaizduojamo miesto personažus, su savo istorijomis ir gyvenimais.

Lina: Mūsų sukurti pasauliai buvo tokie paveikūs, kad man kirbėdavo noras tapti jų dalimi. Būdavo, kad net realiame gyvenime kartais pasitaikydavo situacijų ar vietų, kurios sukeldavo vaikystės žaidimų prisiminimus ir buvimą juose. Šie prisiminimai net iki dabar kartais sugrįžta.

 

Nuotrauka iš šeimos albumo

Nuotrauka iš šeimos albumo

 

– Kaip dar kūrybinis bendradarbiavimas sąveikavo augant?

Inga: Aš piešdavau atvirukus, o Lina užrašydavo juos.

Lina: Vaikystėje mes abi mėgdavome piešti, bet Inga – labiau. Tai buvo bendras laiko leidimas, šioks toks mokymosi procesas. Inga tikrai buvo kūrybiška, o aš kaip mažoji sesė mėgdavau būti šalia ir užsiimti kažkuo panašiu. Drįstu teigti, kad tai Ingos nuopelnas, jog apskritai tą meną taip myliu.

– Koks buvo tėvų požiūris į meną? Ar bandė sakyti, kad menininkas nėra profesija, kad iš jos nepragyvensi ir kad reikia rinktis rimtą karjerą?

Inga: Nepaisant egzistavusio stereotipo, kad menininkai neuždirba, tėvai mūsų kūrybinį polinkį labai skatino. Namie visada buvo pieštukų, popieriaus – nesuprantu, iš kur mes tokias krūvas to popieriaus turėdavom. Tėvai pastebėjo, kad linkstame į meno pusę, ir tam nesipriešino. Tėtis norėjo, kad būtumėme verslininkės ir kad perimtumėme jo verslą, bet pamatęs mūsų gabumus suprato, kad verslininkės nebūsime, ir skatino daryti tai, ką norime.

Lina: Abu tėvai ir patys turėjo polinkį menui, tad vaikystėje mus net ir skatino kurti. Turėjome daug erdvės meniniams pasibandymams.

 

Nuotrauka iš šeimos albumo

Nuotrauka iš šeimos albumo

 

– Kokių linksmų nutikimų, susijusių su kūrybinėmis vaikystės veiklomis, prisimenate ir šiandien?

Inga: Pamenu, kad labai norėjau būti mokslininke, tad kažkada į mūsų susikurtą laboratoriją palėpėje prisinešiau įvairiausių chemikalų ir juos sumaišiusi tarpusavyje nudeginau sidabrą nuo sidabrinių įrankių. Net nežinau, ar kada pasisakiau tėvams apie tai, bet buvo momentas, kai mama išardė tą mūsų laboratoriją.

Lina: Aš kažkada radau senus rublius, kurie man atrodė lyg ir nebereikalingi, pasiėmiau flomasterius ir palindau po stalu juos spalvinti. Pamenu, kad mama ant manęs užpyko, bet tuo metu nelabai supratau, dėl ko. Šiaip buvome labai geros mergaitės, gyvendavome savo fantazijų pasaulyje.

Inga: Taip, mums užtekdavo fantazijų pasaulyje išsidūkti, ištaškyti ten savo energiją, neprisireikiant dažų. Nors sienas, ko gero, tikrai esame apipaišiusios.

– Tiek viena, tiek kita norėjote pasukti į savo vaikystės svajonių profesijas: Lina – tapti rašytoja, Inga – tapytoja, tačiau pasirinkote studijuoti ne tai. Kodėl taip nutiko?

Lina: Įsivaizdavau, kad kūrybinis rašymas ir žurnalistika yra labai arti. Esu žodžio žmogus, rašytinis turinys – mano turinys. Tuo metu įsivaizdavau, kad žurnalistika yra labai daug kūrybinio įkvėpimo turintis darbas, ir tiesiog galvojau, kad pavyks visa tai suderinti. Čia galbūt kažkas panašaus kaip Ingos atveju – tapyba ir dizainas. Turi labai konkrečią profesiją ir šalia to dirbi dar kokį nors kūrybinį darbą. Tačiau kasdien rašant darbe kūrybiniam rašymui jau šiek tiek pritrūkdavo energijos.

Inga: Tėvai įkalbinėjo neiti į tapybą ir stoti į dizainą. Labai spyriojausi, bet paklausiau argumentų ir nusprendžiau, kad jie – teisūs. Bet nepaisant to galiausiai vis tiek prie savo šaknų sugrįžau. Iš dizaino studijų labai daug gerų dalykų pasiėmiau, tačiau nepabėgsi nuo savęs. Nebuvo lengva suderinti savo aistrą su kokiu papildomu darbu. Paprojektuoji kokį interjerą ar objektą ir, žiūrėk, tapybai jau nebelieka energijos.

– Lina, ilgą laiką dirbote žurnaliste, tačiau tapote galerininke, kaip tai nutiko?

Lina: Galerijos gyvenimas man ganėtinai naujas etapas, nes studijavau žurnalistiką, dirbau ekonomikos srityje, rašiau verslo temomis, kurios paremtos skaičiais, faktais ir kuriose labai mažai emocijų ir gyvenimo filosofijų. Tai buvo puiki patirtis, jaučiu, kad šis darbas man suteikė brandos ir pasitikėjimo, tačiau atėjo laikas, kai reikėjo pokyčių. Jau studijų metais supratau, kad būtų gera dirbti su menu, nes tai labai prasmingas ir praturtinantis darbas. Tačiau – paradoksalu – vargiai būčiau pasiryžusi pradėti savarankišką galerininkės veiklą, jei ne žinios, įgytos verslo srityje. Tai – naujas etapas mano gyvenime, reikalaujantis augimo ir tobulėjimo. Daug dirbu su savimi, smalsiai stebiu aplinką ir vertinu, kaip viskas vyksta.

Inga: Mane nustebino Lina, kai atėjo dirbti į galeriją, nes nuo mažens įsivaizdavau, kad ji bus rašytoja ir kurs noveles, romanus ar poeziją, nes labai mėgdavo rašyti tiek vaikystėje, tiek paauglystėje. Ji ir dabar mėgsta tai daryti.

Lina: Vaikystėje sakydavau, kad būsiu rašytoja. Šiuo metu susikoncentravau į poeziją, jei prisėdu ir parašau keletą eilučių, mane aplanko visapusiška laimė. Poezijos rašymas, ypač jei iš to gimsta eilėraštis, – kažkas žodžiais nenusakomo. Vaikystėje labiau prozą rašydavau, ten susukdavau ir šimtą puslapių, tai būdavo tokie šiek tiek naivūs siužetai ir kūrinukai, kuriuose dominavo nuotykių tema. Vėliau įtaką darė Škėma, tad kūryboje atsirado daugiau sąmonės srauto. Kartais sugrįžtu prie tų kūrinių. Atsisėdu, pakoreguoju, kartais nusistebiu, kad mano galva tai sugalvojo. Šiuo metu dėmesį skiriu trumpesniems, emociniams kūriniams.

 

Lina Mrazauskaitė Marcin Osman nuotrauka

Lina Mrazauskaitė
Marcin Osman nuotrauka

 

– Kaip artimieji žiūrėjo į tai, kad ekonomikos temomis rašanti žurnalistė sumąstė galerijų darbu užsiimti?

Lina: Reikėtų pradėti nuo to, kad pati nesitikėjau, jog būsiu ekonomikos žurnalistė, man pačiai tai buvo netikėtas posūkis gyvenime. Anksčiau visada sakiau, kad noriu rašyti apie kultūrą arba socialinius dalykus, bendrauti su žmonėmis, o ne su skaičiais. Ekonomika buvo daugiau atsitiktinumas, kuris, tiesa, vėliau mane stipriai įtraukė savo daugialypiškumu, tačiau tėvai kaip ir žinojo mano pradines fantazijas, interesus, tad nebuvo labai nustebę, sulaukiau didelio palaikymo. Jie pajuto, kad man to pokyčio reikia, kad tai vėlgi grįžimas prie šaknų.

Inga: Visa šeima palaikė. Aš kaip tik labai džiaugiausi, nes galvojau, kad dabar bus „sister power“, pradėjau svajoti, kaip čia parodas darysiu. Tik nežinojau, ar ji to norės. Bet, pasirodo, norėjo.

Lina: Gal labai saldžiai skambės, bet jaučiuosi drąsi ir pasitikinti, kai eksponuoju Ingos darbus. Ne vienas žmogus po ilgo laiko grįžo į galeriją, nes prisimena jos kūrybą. Kartą grįžo tokia užsienietė, kuri sakė, kad prieš metus buvo parodoje ir jai labai patiko menininkės darbai su raudonu siūlu. Ir aš suprantu, kad žmogus metus nešiojosi savo galvoje šią parodą. Man atrodo, kad tai – puikus įvertinimas.

– Iš ko semiatės įkvėpimo?  

Inga: Didžiausias įkvėpimas atkeliauja iš kitų meno šakų. Labiausiai įkvepia muzika, kinas, literatūra. Reikia nepamiršti, kad yra ir kita įkvėpimo pusė – emocijos. Įkvėpimas ateina per asociacijas ir jų sukeliamas emocijas. Negali kažko sukurti, ko nesi matęs. Būtent per domėjimąsi, skaitymą, klausymąsi ir matymą prasiplečia asociacijų žodynas, iš kurio ateina ir pats įkvėpimas.

Lina: Man įkvėpimas kyla per emociją ir jos susitapatinimą su kažkokiu objektu, situacija ar daiktu. Būna, atsikeliu ir jaučiu nostalgiją, kartais nelabai net suprasdama kam, ir imu kurti, ilgainiui galbūt net visiškai nutoldama nuo pradinės emocijos. Pavyzdžiui, kažkada sugalvojau, kad esu smėlio smiltis, ir leidau sau įsivaizduoti, kiek daug galiu nuveikti, būdama mažytė kruopelė. Taip pasileidi į visišką fantaziją ir susitapatinimą, žmogiškų savybių perkėlimą į kažkokį tarsi nereikšmingą mažą dalykėlį, iš kurio kuriasi siužetai. Retkarčiais vieną eilutę parašai, kartais – išvis nieko. O kai kada taip pradeda lietis, kad padėjus tašką tik šiurpas per kūną nueina ir supranti, jog tai yra kol kas gražiausia, ką esi parašiusi.

– Ar dažnai patiriate kūrybines kančias ir kaip su jomis tvarkotės?

Inga: Mano kūryba yra spontaniška – paprastai pamatau paveikslą galvoje ir imu jį tapyti, tačiau aplanko etapai, kai vaizdiniai galvoje nekyla ir tuo metu nieko nesukuriu. Jei etapas sutampa su laikotarpiu, kai reikia ruoštis parodai, – būna labai blogai, nes turi sėdėti ir prievartauti savo galvą, kas yra įmanoma, bet neteikia tiek daug malonumo. Man atrodo, kad labai jaučiasi iš kūrinių, kurie yra išspausti ir kurie kyla iš širdies. Bet jau supratau, kad tokie etapai būna ir kad jie yra normalūs, ir nustojau save už tai graužti. Tuo metu leidžiu sau kokiais nors kitais darbais užsiimti ir, žiūrėk, tam etapui pasibaigus, galvoje ir vėl pilna kūrybinių idėjų. Dar labai geras vaistas – pabendrauti su Lina. Aš mėgstu su ja pasidalinti idėjomis, ji turi visai kitokias asociacijas savo galvoje ir kai ji kažką man pasako, man tos naujos asociacijos atsiranda. Kūryba labai asociatyvus dalykas, tad Lina man labai padeda įsikvėpti. Kai jaučiu kažkokį stabdį, einu su sese pasišnekėti.

Lina: Kadangi nelaikau savęs menininke, nedrįsčiau šios sąvokos prisiimti. Mano kūryba pasireiškia ilgesiu ką nors sukurti ir jei kartais ilgesnį laiką nepavyksta to padaryti, nes galbūt aplinkybės ne visai tinkamos, aš to nesureikšminu, nes mano gyvenimas nėra tiesiogiai su tuo susijęs. Dėl to sau priekaištų neturiu ir nepradedu labiau savimi abejoti. Aišku, jeigu nusibrėžčiau tikslą, kad, pavyzdžiui, privalau išleisti knygą, – galbūt būtų kitaip.

– Kas yra jūsų autoritetai, iš kurių semiatės įkvėpimo ir į kuriuos galbūt netiesiogiai lygiuojatės?

Lina: Prieš keletą metų keliaudamos po Kubą su draugėmis nuėjome į tokį žymų fabriką, paverstą kūrybinėmis erdvėmis. Tose milžiniškose patalpose atrodė, kad vyksta viskas: gali rasti tapybos kūrinių, juvelyrikos dirbinių, fotografijos parodų, kažkokių dirbtuvių, atsigaivinti įsikūrusiame bare, kitoje salėje pasiklausyti koncertų. Tokia kultūrą mėgstančių žmonių erdvė. Nors tuo metu dar neturėjau galerijos, vaikščiodama po tą erdvę galvojau, kad norėčiau būtent tokios energijos – kad žmonės ateitų net ne su konkrečiu tikslu, o pabūti kultūriniame gyvenime. Iki šiol prisimenu tą jausmą. Jaučiu labai didelę pagarbą kūrėjams, sukūrusiems minėtąją vietą. Tai – mano siekiamybė, tik aš sumažinu ją pagal savo erdves ir veiklų mastą.

Inga: Niekad nepamiršiu, kai senelis padovanojo Salvadoro Dalí reprodukcijų albumą ir jį atsivertus man galvoje pradėjo skambėti muzika. Nuo tada mano didžiausia siekiamybė buvo būti panašiai į jį. Aišku, tai būtų pasmerkę didelėms kančioms, jei nebūčiau pradėjusi savęs ieškoti. Kai jau pati savarankiškai pradėjau domėtis menu – atradau Švėgždos darbus, nuo kurių man ištįso seilės, o pamačiusi Jušką – išsilydžiau. Tai šie trys asmenys – autoritetai, stipriai paveikę mano gyvenimą.

– Ar dirbant su menininkais, kartu kuriant neatsiranda „aš nepakankamai gera“ jausmas?

Lina: Išvengiu lygiavimosi į kitus, nes nejaučiu sau spaudimo būti žinomai, skaitomai. Kuriu dėl savęs, kai manyje „priauga“ papildomų žodžių, kurių neišnaudoju nei dirbdama galerijoje, nei rengdama tekstus, ir man juos norisi išlieti. Literatūroje aš nesilyginu, priešingai, galbūt labiau įsikvepiu. Skaitydama Lenos Eltang knygą „Akmeniniai klevai“, kuri man buvo toks literatūros skambesio šedevras, pati įsikvėpiau rašyti, atsisakyti banalių sugretinimų, ieškoti kažko labai naujo. Mane tai veikia kaip papildomas impulsas tobulėti ir pačiai save stebinti.

Inga: Kuriant bendrus darbus su „SinThesis Gang“ nariais nebūna lyginimosi su kitais. Mes esame labai skirtingi. Aišku, visą laiką pasižiūri ir galvoji, kad va jis tai taip gerai pavarė, aš taip nemokėsiu, tačiau supranti, kad taip turi būti. Kiekvienas turi ištobulintą techniką, prie kurios dirbo metų metus, ir tuo išsiskiria. Tada tu supranti, kad irgi turi savo išskirtinumą, tai mus ir veža, kad mes tokie: kiekvienas su kiekvienu ką nors esame nutapę ir turime krūvą paveikslų, kurie į nieką nėra panašūs. Tas skirtingumas kaip tik padeda. Tarkim, žiūri į kokius lietuvių ar užsienio tapybos grandus ir galvoji: „Dieve mano, aš taip nemoku, man čia labai toli“, bet vis tiek grįžti prie minties, kad turi padaryti savaip, taip, kaip niekas nepadarė. Aišku, sunku vertinti, ar čia gerai, ar negerai, bet jeigu jautiesi išpildęs kokią nors savo emociją ir ji veikia, vadinasi – gerai. Labai gelbsti suvokimas, kad esi originalus ir jei bandysi ką nors kopijuoti – turėtų būti labai liūdna gyventi.

 

Inga Mrazauskaitė Sauliaus Kreišmono nuotrauka

Inga Mrazauskaitė
Sauliaus Kreišmono nuotrauka

 

– „SinThesis Gang“ yra apsiskelbę, kad jų namai – GODÒ galerija. Kuo patraukė šis veržlus judėjimas?

Lina: Man patiko jų organiškas darbas, paremtas bendravimu, tarpusavio supratimu ir konkurencijos nebuvimu. Supratimas, kad esi unikalus, net jei kuri su kažkuo kartu. Patraukė tas nepernelyg tradicinis požiūris. Galerijoje norėjau sukurti tokią ne „baltų sienų“, jaukią atmosferą, kurioje būtų bendraujama, skambėtų muzika. Man tai susisiejo su jų noru galbūt išeiti iš tradicijų, standarto, kad menininkai kuria po vieną, kad ganėtinai retai bendradarbiauja, nebent vyksta kokie plenerai.

Inga: Kažkaip labai natūraliai susiliejome su GODÒ, nes kai mes tik dviese su Andriumi [Makarevičiumi] buvome, būtent čia susitikdavome, sėdėdavome, Lina girdėdavo didžiąją dalį mūsų pokalbių ir atėjo palaikymas iš jos. Ji visad sakė, kad ši galerija – kūrybinė erdvė, o mūsų „SinThesis Gang“ – kūrybinė draugų grupė. Mūsų konceptai susijungė.

Lina: Klausydamasi jų pokalbių negalėjau nesižavėti šia idėja. Tai buvo taip gražu ir nauja. Aišku, darbų kūrimo kartu idėja nėra nauja pasauliniu mastu, tačiau Lietuvoje tokios tęstinės veiklos, kuri būtų ne tik trumpas susibėgimas ir iširimas, tikrai nėra.

Inga: Galiausiai „SinThesis Gang“ nėra vien tik apie tapymą, tai ir bendravimas. Mes žiauriai įkvepiame vieni kitus. Susitikus ir pabendravus gyvai įvyksta asociacijų prasiturtinimas galvoje, grįžti namo labai įsikvėpęs ir užsidegęs. Tai ne tik bendri kūriniai, nes mes nežinome, kaip jie toliau vystysis. Mus sieja kūrybinis bendravimas, kas man – labai svarbu, mes pasiilgstame vieni kitų.

Lina: Nelabai įsivaizduoju, kaip galima nenorėti būti to dalimi. Toks geras jausmas suteikti jiems patalpas ir tapti visos tos bendrystės dalimi – ja naudojuosi ir be galo džiaugiuosi.

Inga: Mes irgi džiaugiamės.

– Kaip reaguojate į kritiką?

Lina: Kartais pasitaiko neigiamų atsiliepimų iš parodų, tačiau nepriimu to labai asmeniškai, juolab kad kur kas daugiau žmonių atsiliepia teigiamai. Aišku, visą laiką stengiuosi kelti kartelę, labiau koncentruotis į menininkų profesionalumą, kruopščiau juos rinktis, kad neprasprūstų koks labiau mėgėjiškas menas, kita vertus – suprantu, kad tie kritiški komentarai kartais yra labiau pagrįsti žmonių individualiu skoniu, asmeniniu požiūriu.

Inga: Konstruktyvi kritika man patinka, ji padeda tobulėti. Aišku, būna tokios rūšies kritikos kaip „Delfi“ komentarų skiltis, ją priimu kaip komplimentus.

– Ar dažnai sulaukiate komplimentų ir kaip juos vertinate?

Lina: Dažnai girdžiu iš žmonių, kad jiems nesinori išeiti iš galerijos. Šie žodžiai – didžiausias komplimentas. Kai žmonės sako nenorintys išeiti dėl pačių galerijos erdvių ir jas giria, tai irgi labai gera girdėti, nes beveik viskas jose daryta savomis rankomis – labai daug naktų praleista jas dailinant, įrenginėjant, net meistrų darbą dirbant. O kartais atsiranda žmonių, kurie pasako, kad GODÒ – pati mylimiausia galerija Vilniuje, tuomet išvis ištirpstu. Visi gražūs atsiliepimai ir malonūs žodžiai labai motyvuoja.

Inga: Man svarbu, kad mano kūriniai paveiktų žiūrovus. Didžiausias komplimentas, kokį esu gavusi, buvo per šių metų „ArtVilnius“. Viena pirkėja pamatė paveikslą ir apsiverkė. Tada ji pradėjo manęs atsiprašinėti už tai, tačiau aš jai pasakiau, kad tai yra didžiausia dovana, kurią ji man galėjo padovanoti. Nuostabus žmogus, nuostabi moteris, kuriai darbas sukėlė emociją. Tai buvo mažiausiai žodžių turintis, tačiau didžiausias komplimentas, kokio esu sulaukusi. Niekada gyvenime nepamiršiu šios patirties. Tai yra kūrybos esmė. Įsiprasminimas įvyksta, kai žmogus pajaučia kūrinio siunčiamą žinią.

– Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie neužsiima mėgstama veikla, nors labai nori tai daryti, tačiau dar dvejoja?

Inga: Jei turi norą kurti – jis niekur nedings, vis tiek būsi maloniai priverstas tą daryti. Gali bandyti apeiti, išvengti, užsiimti kita veikla, tačiau tai nepadės. Mano patarimas toks – jei turi kokią mėgstamą veiklą, skirk jai laiko ir net nepajusi, kaip ji į kažką išsivystys, išaugs ir taps darbu, kurį be galo mylėsi.

Lina: Aš į galerijų gyvenimą ėjau su padrąsinimu sau: „O kas blogiausio gali atsitikti?“ Jeigu nepasiseks, kas yra įmanoma, niekam daugiau tai nerūpės, tik tau pačiam. Tau galbūt atrodo, kad nepateisinai lūkesčių, buvai žioplas, kažko nepadarei, tačiau tai niekam nerūpi. Mane ši mintis labai išlaisvino. Kitas mane motyvavęs dalykas – suvokimas, kad jeigu nebandysiu, nesužinosiu, ar man būtų pavykę. Taip visą gyvenimą galbūt save graušiu, kad iš baimės susimauti nepasiekiau kažko labai gero. Geriau bandyti ir klysti, nei nedaryti nieko ir mąstyti, o kas būtų, jeigu.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.