Skambanti Vilniaus Rasų tyla Vytauto Balčyčio nuotraukose

 

Fotomenininko Vytauto Balčyčio 1995–1996 m. Vilniaus istorinių kapinių (Rasų, Bernardinų, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Antakalnio, Karaimų, Stačiatikių) fotografijos nėra sudėtos į vieną knygą, todėl visuomenei jos mažai žinomos. Nemaža šių fotografijų dalis (36 vienetai) publikuota 2004 m. „Atkulos“ leidyklos išleistoje šio straipsnio autorės knygoje „Vilniaus kapinės“ (dailininkas Aloyzas Janulis). Šiame leidinyje pirmą kartą publikuotos ir Rimanto Dichavičiaus Naujųjų žydų kapinių (Olandų gatvėje) nuotraukos. Pamenu pirmus susitikimus rengiant ir leidžiant šią knygą, kurios rėmėjai buvo Lietuvos kultūros ministerija, Atviros Lietuvos fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Labradoras ir Ko“, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius, Petras Jonušas. Knygos tekstus dabar reikėtų papildyti, tačiau fotografijos pačios savaime yra vertingos. Nespalvotos unikalios V. Balčyčio ir R. Dichavičiaus fotografijos tarsi priešinasi spalvotiems, drąsiems ir, sakyčiau, „įžūlokiems“ dailininko A. Janulio vaizdams. Žinoma, tai pagyvino minėtą knygą, to meto žiniasklaidoje ji buvo įvardijama meno albumu, nors aš pati tikrai to nesiekiau. Mano užsispyręs gabus bičiulis Aloyzas aktyviai įsitraukė į šį darbą. Atsimenu, sutariam pradėti maketuoti, o jau kitą rytą skambutis: „Aš ką tik nusipirkau gerą modernų fotoaparatą, šaunu į Rasas.“ Ne kartą ten „šovėm“ abu – ir fotografuoti, ir ką nors patikslinti. Vilniaus rotušėje pristačius šią knygą ir ten surengus fotografijų parodą, didelę jų dalį, tarp jų ir nepublikuotų, V. Balčytis man padovanojo, už ką buvau (ir, žinoma, esu) nepaprastai dėkinga. Vėliau vis kildavo minčių surengti V. Balčyčio Vilniaus kapinių fotografijų parodą, bet dėl įvairių priežasčių vis atidėdavau. Dabar tokia galimybė atsirado: Rasų kapinėms – 220 metų (artėja jubiliejiniai 225!), todėl yra proga dar iki lapkričio 21 d. jų fotografijas pamatyti Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus parodų salėje Vilniuje.

Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad fotografuoti kapines yra sunku ir meniškų kapinių vaizdų tikrai nedaug. Antkapinių paminklų nepastumsi, bet kur neatsistosi, saulės nenukreipsi tinkama linkme. Be to, kapinių fotografai patvirtins, kad šis objektas visada reikalauja didelio susikaupimo ir atsiribojimo nuo nuotaikų ir aplinkos. Jis tave tarsi stato į dvilypę padėtį, kurioje negali atsikratyti asmeninių išgyvenimų, patirčių ir savęs sugretinimo su laikinu, o gal netrukus jau ir su nuolatiniu kaimynu. Tai užfiksuota kapinių fotografų kadruose, net ir neprofesionalų. Juolab kad kapinės visada yra aptverta savita lokali vietovė, kurioje kiekvieno asmens pajautas galime įvardyti kaip laisvo matymo formą. Fotografas šioje „lokalioje vietovėje“ yra subjektas, kuris, likdamas nešališku stebėtoju, per individualią patirtį užfiksuoja ir palieka kolektyvinės atminties pėdsakus¹.

Kaip jau minėta, V. Balčyčio Vilniaus kapinių fotografijos nėra publikuotos, vadinasi, ir mažai žinomos, todėl reikėtų priminti to meto fotografijos raidoje įvykusius pokyčius arba „sprogimą“. Be abejo, apie tai kalbant reikia akcentuoti V. Balčyčio ir jo bičiulio šviesaus atminimo Alfonso Budvyčio miestelių fotografijas, anuomet sukėlusias ir susidomėjimo, ir diskusijų. Apie tai buvo nemažai rašyta tiek mūsų, tiek užsienio spaudoje. Pasak Skirmanto Valiulio ir Stanislovo Žvirgždo, 1994 m. Vokietijoje vykusioje Šimtmečio avangardo parodoje „Europa Europa“ savo darbais išsiskyrė V. Balčytis, A. Budvytis ir Gintautas Trimakas, t. y. „maištininkai“, kurie „Lietuvoje protestavo ne prieš vyresniosios kartos emocionalizmą, bet fragmentuodami ir paspalvindami pabrėžė paties fotografavimo proceso reikšmę. Tai ir buvo naujoji nebe tikrovės atspindžio, o jos segmentacijos ir suženklinimo filosofija, beje, diskusijose ir konferencijose perkelta ir į fotografijos istoriją ieškant kitokių prasmių „tekstuose“.“² Pasak jų, „…spalvos monotonija irgi buvo lyg protestas prieš rėksmingą, reklamišką, dažnai ideologizuotai liaupsinančią vadinamąjį tarybinį gyvenimo būdą spaudos fotografiją“³.Visa tai atsispindi V. Balčyčio kapinių fotografijose, tačiau šiame, sakyčiau, išskirtiniame objekte atsiranda daugiau vidinės laisvės pamąstymams ir įžvalgoms. Be abejo, tai kur kas didesnio ir išsamesnio straipsnio ar diskusijų tema, kuri, tikiuosi, išsirutulios ateityje.

V. Balčyčio Vilniaus kapinių fotografijose nedaug panoraminių vaizdų. Be abejo, jose savaime yra dabartiniam istorijos tyrėjui reikšmingų detalių, pavyzdžiui, Petro Rimšos bareljefas ant gydytojos Liudos Žemaitytės antkapio, įrašas ant kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos antkapinio paminklo ar vėlesnių nuolatinių perdažymų nesugadintas gydytojo Mykolo Burhardto ir jo šeimos antkapinis paminklas. Tačiau tai tik detalės. Kur kas reikšmingiau ir svarbiau (beje, ir liūdniau), kad išlikusiose XIX a. kapinėse (daugelis jų buvo sunaikintos) beliko labai mažai gyvybės simbolių – medžių. O jie visada būdavo šalia paminklų (tai užfiksuota to meto nuotraukose, piešiniuose, amžininkų prisiminimuose) ar kur nors netoli jų ir, žiūrėdamas į šį duetą, nesvarstydavai, kuris svarbesnis, nes abu lygiaverčiai. Taigi čia ir „ateina V. Balčytis“! Kaip ir miestelių fotografijose, antkapiniai paminklai ir koplyčios apsupti medžių šakų, kurias, pasak Renatos Dubinskaitės, V. Balčytis „truputį chuliganiškai“ iškelia į pirmą planą“⁴. Juolab kad didžioji V. Balčyčio kapinių vaizdų dalis fotografuota ankstyvais pavasariais, kai gyvybingos, liaunos, jaunatviškos, linksmos medžių šakos išdykėliškai siekdavo apkabinti ne tik paminklą, bet ir prie jo stabtelėjusįjį. Tartum prašydamos pabūti drauge. Paminklo ir gamtos arba mirties ir gyvybės harmonija. Todėl medžiai dabar jau irgi yra reliktas, užfiksavęs tai, ko nebėra, bet ką vyresnioji karta dar labai gerai atsimena.

Tačiau tai tik bendra analizė. Kur kas svarbesnis vidinis individualus pojūtis, atsiradęs einant sunkiai įžiūrimais takeliais, atsargiai perlipus per žolę, kelmelį, sustojus prie medžio paunksnėje patogiai įsitaisiusio paminklo – šnektelti su jo „savininku“. Būtent šnektelti, nes jis žiūri į tave ir laukia. Nes ir pats menininkas klajoja tarp tų medžių ir paminklų, jis juos kalbina ir su jais diskutuoja. Pasak Agnės Narušytės, „V. Balčytis kartais spausdindavo iškart kelis juostoje greta esančius kadrus“⁵. Tokių nemažai ir kapinių fotografijose, tačiau, mano nuomone, jose, skirtingai nuo miestelių kadrų, pabrėžiamas ne atsitiktinis vaizdų sugrupavimas, o paryškinamos reikšmingos paminklų detalės, dažniausiai bareljefai. Ir jokios vaizdų monotonijos ar kasdieniškumo šiose nuotraukose nėra, nes ir tikrovėje kapinės tokios nėra jau vien dėl to, kad kiekvienas turime savo asmeninį giluminį ryšį su jomis. Net ir kai apie tai negalvojame. Nes iš miesto ar miestelio buveinės galima išeiti, pabėgti, o iš kapinių to dar niekam nepavyko padaryti. Manau, kad šiuo atveju specialios techninės priemonės ne sendina ar kaip kitaip įrėmina vaizdus, o išplečia jų vidinį lauką, nes kiekvienas paminklas V. Balčyčio fotografijose yra individualus, laisvas ir nepakartojamas. Kaip ir žmogaus gyvenimas. Kaip ir antkapiuose įamžintos pavardės ar V. Balčyčio fotografijose užfiksuoti išlikę reliktai: įbrėžimas, įskilimas, pelėsio lopinėlis ar žolės kuokštelis. Paminklai nėra vieniši. Tai savotiški miestai, atmintyje saugantys daugybę gyvenimų. Bene geriausiai apie tai yra pasakęs Vaidotas Daunys jų abiejų autorinėje knygoje „Vilnius. Vardas ir žodis“: „Kai manęs klausia: ar tu tiki, kad šiame mieste glūdi gyvybės paslaptis? – atsakau: aš esu jos dalyvis.“⁶

Taigi laikas nebeegzistuoja. Pasak R. Dubinskaitės, V. Balčyčio „nuotraukos ne apsimeta senomis, o simuliuoja praeities laiką – nebegalime būti tikri, ar įmanoma atskirti dabartį ir praeitį, nes dabartis pilna praeities simptomų…“⁷ Būtasis ir esamasis laikas susilieja, ir jau nebežinai, kada gyvenai ir ar dar gyveni. Taip V. Balčytis dabartyje atranda ne tik užsilikusius objektus, bet ir tai, ko negali paveikti laikas. Šiuo atveju – gyvybės ir mirties, šių paslaptingų realijų, kai aplinkui nieko nėra, kai aplinkui tylu. Bet ši tyla jo nuotraukose skamba, ir tas skambesys liudija, kad mes buvome ir vis dar esame. Net kai esame vieni ir kai aplink mus nieko nėra. Taip netikėtai gimsta eilėraštis.

 

         Iš kur tas skambesys?

 

  Vytautui Balčyčiui

 

Iš kur tas skambesys,

           kai niekas nekalba,

           negroja,

           nevaikšto,

           kai esi vienas,

           visiškai vienas,

           o tas skambesys

           kaip Requiem

           iš tavęs,

           iš manęs,

           tarp mūsų,

           virš mūsų,

           ten,

           kur

           nieko nėra.